{mosimage}Nors "švelnių jausmų apimtųjų" šventė skaičiuoja jau šimtmečius, ginčai dėl jos kilmės nenutyla iki šiol. Egzistuoja daugybė versijų apie visų įsimylėjėlių globėjo lemtį bei šios šventės tradicijas. Tačiau nuomonių skirtumai  netrukdo europiečiams bei amerikiečiams švęsti pačią mėgstamiausią iš "neoficialiųjų" šventę.

Pavyzdžiui, Anglijoje šią dieną vaikai persirengdavo suaugusiųjų drabužiais ir eidami nuo namo prie namo dainuodavo meilės dainas.

Velse vasario 14-ąją buvo įprasta drožinėti medinius šaukštelius ir puošti juos širdelėmis, rakteliais, spynos skylutės ženklais bei dovanoti juos mylimiesiems. Tokia dovanėlė reiškė, kad kartu su šaukštu dovanojama ir širdis. Kai kuriose šalyse jaunuoliai dovanodavo savo išrinktosioms drabužių, ir jei mergina pasilikdavo dovaną, reiškė, kad ji sutinka savo gyvenimą susieti su šiuo jaunuoliu.

Amžiaus viduryje gyvavo prietaras, kad visų įsimylėjėlių globėjas "savo" dieną gali pasakyti jiems lemto mylimojo vardą. Jaunuoliai ir merginos traukdavo iš lėkštės lapukus su vardais, ir po to savaitę nešiodavo ant marškinių rankovės išsiuvinėtą būsimojo vardą.

Mūsų pastabūs protėviai atkreipė dėmesį, kad vasario 14-ąją meilė apima ne tik žmones, bet ir paukščius. Manyta, kad būtent šią dieną  plunksnuočiai ieško poros, todėl paukščiams buvo skirtas ypatingas dėmesys.

Jei vasario 14-ąją mergina pamatydavo praskrendant žvirblį - reiškia gaus neturtingą vyrą, bet jų laukia laiminga santuoka. Didelę sėkmę reiškė pamatyti dagilį - jis pranašavo išrinktąjį milijonierių.

Šiais laikais Šv. Valentino dienos tradicijos kiek pakoreguotos. Dabar ši diena asocijuojasi su dovanėlėmis, romantiška vakariene prie žvakių ar triukšmingais vakarėliais. Vis dėlto dar gyvuoja ir keletas protėvių papročių, pavyzdžiui, nepamainomas šventės atributas - Valentino atvirukas, atsiradęs dar XV amžiuje.
 
 
Supermama.lt