{mosimage}Ateina momentas, kai ima ryškėti vaiko savojo “aš” vaizdas. Tik realusis “aš” (koks aš esu iš tiesų) ir idealusis “aš” (kokiu norėčiau būti) kartais labai skiriasi. Šis nesutapimas yra labai svarbus besiformuojančios asmenybės savęs vertinime, todėl  svarbu nustatyti realaus bei idealaus “aš” vaizdo charakterį ir nesutapimo laipsnį. Tai galima padaryti tam tikros “laiptelių” metodikos pagalba.

Nupieškite ant popieriaus  7 laiptelius. Trečiasis laiptelis turėtų atrodyti kaip aikštelė. Paaiškinkite vaikui (arba parodykite), kad ant šių laiptelių sėdi vaikučiai: geri, protingi, stiprūs, paklusnūs. Jie sėdi kuo aukščiau, viršuje (kuo geresnis vaikas - tuo aukščiau jis sėdi: “geri vaikai”, “labai geri” ir “patys geriausi”). O ant trijų žemiausių laiptelių sėdi “blogi”, “labai blogi” ir “patys blogiausi” vaikai. Ant vidurinio laiptelio sėdi vaikai, kurie yra nei blogi, nei geri.

Tegu jūsų vaikas pats nusprendžia, ant kurio laiptelio yra jo vieta. Kai apsispręs, tegu pažymi laiptelį. Paklauskite jo: “Ar tu iš tiesų esi toks, ar tik norėtum tokiu būti?” Paprašykite vaiko pažymėti, koks jis yra iš tikrųjų ir koks norėtų būti. Dar vienas klausimas jam: “Parodyk, ant kurio laiptelio tave pasodintų auklėtoja/mokytoja? O Mama?”

Reikėtų vartoti pačias paprasčiausias charakteristikas: “geras-piktas”, “protingas-kvailas”, “drąsus-bailus”, “darbštus-tinginys” ir apibendrintą “geras-blogas”. Svarbu stebėti ir kaip jis atlieka užduotį: ilgai neapsisprendžia, abejoja, mėgina paaiškinti savo pasirinkimą ar iškart, daug negalvojęs pažymi vietas. Jei nieko neaiškina, galima pasitikslinti: “Kodėl pažymėjai būtent šitą vietą? Ar tu visada būni toks?”

Jei vaikas daug negalvojęs pažymi save ant aukščiausiojo laiptelio (“Aš pats geriausias, aš geras, ir mama taip sako...”), manoma, kad jo savęs vertinimas neadekvačiai aukštas. Jei viršutinį laiptelį jis pasirinko po ilgų svarstymų apie įvairias aplinkybes, arba vaikas supranta, kad suaugusiųjų vertinimas gali būti žemesnis, nei jo paties (“Aišku, kad aš geras, bet auklėtoja sako, kad aš netvarkingas”), ir tuomet savęs vertinimas yra per aukštas.

Apgalvojęs užduotį, vaikas pažymėjo save ant antrojo ar trečiojo nuo viršaus laiptelio. Bet rėmėsi realiomis situacijomis – tiek teigiamomis, tiek neigiamomis ir mano, kad suaugusiųjų vertinimas yra toks pats kaip jo, arba šiek tiek žemesnis. Tai jau yra normalaus ir adekvataus savęs vertinimo ženklas.

Pernelyg žemai save vertinantis vaikas pažymi save ant pačių žemiausių laiptelių, dažniausiai savo pasirinkimo jis neaiškina, bet gali pasiremti ir suaugusiųjų nuomone. Per žemai save vertinantys vaikai dėl nepasitikėjimo savimi dažnai iš viso atsisako “pažaisti laiptelius” bei į visus klausimus atsako: “Nežinau”.

Jei vaikas pažymi save ant vidurinio laiptelio, tai reiškia, kad jis arba nesuprato užduoties, arba nenori jos atlikti.

Jei per žemai save vertina ikimokyklinukas, galima tai vertinti kaip tam tikrą asmenybės raidos sutrikimą. Pradinio ir kiek vyresnio mokyklinio amžiaus vaikams daugiau būdingas neadekvatus aukštas savęs vertinimas: jie paprastai nemato savo klaidų ir negali teisingai savęs įvertinti. Gebėjimas bent minimaliai analizuoti savo poelgius, išgyvenimus ir juos įvertinti siejant su aplinkinių nuomone, atsiranda apie 7-uosius gyvenimo metus. Savęs vertinimas tampa realesnis ir artėja prie adekvataus.

Kad sektųsi bendrauti su 6-7 metų vaikais, svarbu suvokti jų elgesio ypatumus, kurie priklauso nuo savęs vertinimo.
Vaikai, neadekvačiai aukštai save vertinantys, yra labai judrūs, nesivaldantys, greit “persijungia” nuo vienos veiklos prie kitos, dažnai neužbaigia pradėtų darbų. Nelinkę analizuoti savo poelgių rezultatų, bet kokias, net sudėtingiausias, užduotis mėgina spręsti iškart, nepripažįsta nesėkmių. Vieni jų stengiasi būti visur matomi, išsiskirti, demonstruoja savo žinias ir gebėjimus, norėdami atkreipti į save dėmesį. Tokie vaikai trokšta lyderiauti, nors bendraamžiai neįvertina šių pastangų, nes visos tos pastangos iš esmės yra nukreiptos tik “į save”, nebendradarbiaujama.

Kai per aukštai save vertinantį vaiką pagiria auklėtoja/mokytoja, jis priima tai kaip savaime suprantamą dalyką. Jei pagyrimų nesulaukia, įsižeidžia, pyksta, ašaroja. Kiti visai ignoruoja bet kokią kritiką jų adresu. Būna ir taip, kad tokiam vaikui vienodai reikšmingas ir pagyrimas, ir kritika – svarbu būti dėmesio centre. Jie apskritai nėra ypatingai jautrūs nesėkmėms, tai užgožia didelės ambicijos ir siekiai.

Toks savęs vertinimas 6-7 metų amžiuje gali būti nulemtas ir suaugusiųjų nuomonės: arba jie nekritiški ir nuolat giria vaiką, arba per daug reiklūs jam ir vaikas ginasi aukščiau save įvertindamas.
 Per žemai save vertinantys vaikai yra neryžtingi, nepatiklūs, tyleniai, nepasitikintys savimi, mažai bendraujantys, susikaustę. Jie labai jautrūs, greit pravirksta.

Tokiems vaikams būdinga vengti nesėkmių, todėl jie neiniciatyvūs. Veiklos iškart atsisakoma, jei ji nepasiseka. Iš anksto atsisakoma sudėtingų užduočių. Bet jei suaugęs tokį vaiką užjausdamas palaikys, tuomet jis imsis užduoties. Emocinis mamos, tėčio, auklėtojos palaikymas jam labai svarbus: padeda įveikti nepasitikėjimą ir nerimą. Ir atvirkščiai- peikimas, riksmas tik pablogina padėtį, ir vaikas visiškai atsisako veiklos, tampa pasyvus, nesupranta ko iš jo norima. Jokiu būdu negalima jo skubinti, reikia leisti jam susikaupti.

Suaugusieji turėtų žinoti, kad toks vaikas, atlikdamas darbą, yra lėtas ne dėl tinginystės, o dėl baiminimosi, kad neteisingai atliks užduotį. Jis visada stengsis atspėti, ar mama/auklėtoja yra juo patenkinta. Ir apskritai, vienumoje, be kontrolės jam geriau sekasi susidoroti su užduotimi. Šie vaikai bendraamžių grupėje dažnai būna atstumtieji, su jais niekas nenori draugauti. 

Reikia pastebėti, kad tarp 6-7 metų vaikų, taip žemai save vertinančių pasitaiko nedaug. Dažnai dėl to kalti būna ir tėvai: jie labai daug iš savo vaiko reikalauja, retai pagiria, o bara dažnai. Specialistų nuomone, 6-7 metų vaikų per žemas savęs vertinimas kelia susirūpinimą ir gali būti asmenybės raidos sutrikimo simptomas.

Turbūt nereikia aiškinti, koks svarbus šiame kritiniame amžiuje adekvatus savęs vertinimas. Būsima harmoninga asmenybė turi būti komunikabili, pasitikinti savimi, aktyvi, įdomi, analizuojanti savo veiklos rezultatus. Adekvačiai save vertinantys vaikai  būna atkaklūs siekdami tikslo, greit “persijungia” nuo vienos veiklos prie kitos, siekia bendradarbiauti, padėti kitiems. Nesėkmės atveju jie aiškinasi priežastis, klaidas, sugeba pasirinkti šiek tiek lengvesnę užduotį (bet ne lengviausią). Pasisekus jie imasi dar sudėtingesnės užduoties, nes sėkmės siekimas yra vienas pagrindinių natūraliai besivystančių bruožų.
 
Išvada: tiek tėvams, tiek auklėtojams būtina žinoti vaiko savęs vertinimo lygį, kad jo auklėjimo procesas būtų sėkmingas.

Šaltinis: Beautytime.ru