11-os mėn. mažylis sėdi laisvai ir gerai laiko pusiausvyrą. Nebepraranda pusiausvyros net ir tuomet, kai iš lėto keliamos jo kojytės. Jis kiek nori gali tvirtai sėdėti ištiesęs kojas, nelenkdamas nugaros.
Kūdikis jau vikriai ropoja visomis keturiomis: ritmiškais judesiais, keldamas į priekį čia dešinę ranką ir kairę koją, čia kairę ranką ir dešinę koją po visus namus. Vis dėlto judėjimo "keturiomis letenėlėmis" jam nebepakanka, tad laikydamasis už briaunų atsistoja ir bando žengti pirmuosius savarankiškus žingsnius.
Pakankamai tvirtai išmokęs stovėti, vaikas sugeba perkelti kūno svorį čia ant vienos, čia ant kitos kojos. Bando žingsniuoti vietoje, arba į šoną palei baldus. Laikomas už rankų eina į priekį. Jei laikysite kūdikį už abiejų plaštakų, jis, ko gero, pirmą kartą pamėgins eiti: žengs viena koja ir atsistos ant jos visu padu, kiek išrietęs dubenį į priekį. Tiesa, jis eina dar neryžtingai, netvirtai ir išsižergęs. Sugebėjimas vaikščioti yra individualus dalykas, priklausantis nuo daugelio veiksnių. Savarankiško ėjimo stadiją vaikas turi pasiekti pasiruošęs ir fiziologiškai (kojų ir stuburo raumenų jėga), ir psichologiškai (nebijoti žengti pirmųjų žingsnių ir nepaisyti kritimų). Pasitaiko vaikų, kurie vaikšto savarankiškai būdami dešimties mėnesių, kiti pirmąkart bando tai daryti tik įpusėjus antriems gyvenimo metams, nors ir vieni, ir kiti vystosi normaliai. Pasak specialistų, apie 60 proc. vaikų pradeda savarankiškai vaikščioti baigiantis pirmiesiems gyvenimo metams. Pirmieji mažylio žingsneliai būna netvirti: kūdikis žengia plačiai statydamas kojytes (jūreivio eisena), balansuodamas visu kūnu ir tiesia rankas į šonus, kad išlaikytų pusiausvyrą. Dažnai pargriūna. Šiuo laikotarpiu reikia saugoti mažylį nuo skaudžių kritimų, kurie gali ilgam atgrasyti jį nuo bandymų vaikščioti savarankiškai.
Vienuoliktą mėnesį toliau tobulėja griebimo judesys, rankutės darosi miklesnės. Norėdamas paimti mažą daikčiuką, vaikas sulenkia nykštį ir smilių - jie sudaro tarsi reples, kuriomis galima be vargo pagriebti ir laikyti net smulkiausius trupinius. "Pincetas" nuo "replių" skiriasi tuo, kad pirmuoju atveju abu pirštai lieka ištiesti, o antruoju - sulenkiamas bent jau smilius.
Psichinis ir socialinis vystymasis
Vaikas tampa asmenybe. Jūsų mažylis dabar jau įsitraukia į paralelinį žaidimą su broliu ar seserim žaidžia šalia, be ne su kitu vaiku. Gali pasireikšti tam tikri jo pomėgiai. Ne vienas šio amžiaus vaikas turi mėgstamą minkštą žaisliuką, pagalvėlę ar kitą daiktą, suteikiantį jam saugumo jausmą.
Tik vienas mėnuo liko iki pirmojo gimtadienio, o jūsų vaikutis jau nebe tas bejėgis kūdikėlis, kuris negalėjo padaryti nieko be jūsų pagalbos. Jam vis dar reikia nemažai palaikymo ir rūpesčio, bet jo auganti nepriklausomybe darosi vis akivaizdesnė. Mažylis darosi savarankiškas ir įsijungia į visuomenę. Pirmiausiai, tam reikia išmokti apsitarnauti - savarankiškai valgyti ir gerti, apsirengti bei nusirengti ir tvarkingai atlikti gamtinius reikalus. Vaiko savarankiškumas prasideda nuo to, kad jis išmoksta valgyti rankomis. Vienuolikos mėnesių vaikelis gali pats valgyti sausainius, keksą ir pan. Gerdamas iš puodelio, kūdikis laiko jį abiem rankutėmis. Mamai belieka prilaikyti puodelį.
Vis ryškėja vaiko gebėjimas prisiminti daiktus ir trumpą laiką išlaikyti atmintyje jų vaizdą. Kūdikis nebepamiršta žaisliuko, kuris ką tik, jam matant, buvo paslėptas po pagalviu. Jis ieško daikto ir paskui pats džiaugdamasis slepia jį tokiu pačiu būdu.
Tokio amžiaus mažylis labai mėgsta paprastus klausimus: "Kur yra meškiukas?" ir pan. Jau gali neklysdamas pirštu parodyti konkrečius daiktus. Taip pat sugeba rodyti paveikslėlius knygutėse. Mažylis gali atlikti paprastus veiksmus, tokius kaip paduok kamuolį, pakelk šaukštuką .
Vaikas suvokia, jog norimą daiktą galima gauti ne tik tada, kai pasieki jį rankute: kartais pavyksta prisitraukti jį kokiu nors kitu daiktu. Pvz., automobiliuką arba antytę galima atsitempti už virvutės, o gėles, stovinčias ant stalo, pasiekti nutraukus staltiesę. Tai rodo, kad vaikas jau įstengia suvokti kai kuriuos priežasties - padarinio ryšius ir panaudoti juos savo tikslams.
Laikas nustatyti draudimus. Pradėjęs suprasti kai kurių žodžių reikšmę, vaikas ima aiškiai reaguoti į draudimus (nors gali ir ignoruoti ne). Išgirdęs "ne!" arba "negalima!" jis liaujasi, kad ir labai trumpam, daręs tai, kas draudžiama. Prieš imdamasis vėl to paties, klausiamai arba valiūkiškai žvilgteli į suaugusįjį. Tačiau šiam amžiui būdinga pamiršti išgirstą draudimą, todėl jį tenka ne sykį pakartoti.
Jei vaikas nori patraukti katę už uodegos, sulaikykite jo rankytę. Pažiūrėkit mažyliui į akis ir pasakykite: Ne, katei skauda. Kartu su jo ranka švelniai paglostykite katę. Vaiko noras atrasti yra stipresnis, nei jo noras klausyti jūsų perspėjimų, tad jūsų užduotis - apsaugoti ir mokyti jį. Mažylis nedaro kažko specialiai, jis tik nori patikrinti, kaip veikia šis pasaulis.
Kalbos raida
Prieš mėnesį žodis "mama" dar buvo tariamas atsitiktinai, tarsi mankštinant artikuliaciją. Dabar mažylis keletą žodžių jau vartoja sąmoningai, pavyzdžiui, norėdamas atkreipti į save dėmesį:
"mama", "tėte", "baba".
Vaikas pažįstamas situacijas, daiktus ar asmenis ima vadinti vis tais pačiais skiemenimis, jų poromis arba kitais pastoviais garsų junginiais. Pavyzdžiui, kaskart pamatęs ar išgirdęs automobilį jis sako "brrr", o išvydęs mamą atnešant valgį, taria "am-am". Ne visi kūdikiai pradeda šiuos žodelius tarti būtent vienuoliktąjį mėnesį, daugelis ima taip šnekėti vėliau.
Kalbėdami su vaiku, lėtai ir aiškiai kartokite daiktų pavadinimus. Šitaip mažylis greitai praturtins savo žodyną. Taip pat mokykite jį daryti tai, ko prašoma (eik, paimk, duok, prieik).
Skatinkite jo susidomėjimą kalbėti atidžiai klausydami ir reaguodami į jo garsus. Lavinkite jo atminties gebėjimus, žaisdami slėpynes.
Supermama.lt forumo dalyvių mažyliai (11 mėn):
{mosimage}