Fizinis vystymasis

Šio amžiaus kūdikiai mokosi paskutiniųjų svarbių judesių, kad galėtų vaikščioti ant dviejų kojų. Vaikas iš gulimos padėties gali savarankiškai atsisėsti. Jei guli ne ant pilvuko, o nugaros,  jam tai pavyksta tik tada, kai gali laikytis už loveles virbų arba baldų.
Vaikas sėdi stabiliai, ištiesęs kojas, tiesia nugara. Tik pėdos truputį sulenktos. Tokioje padėtyje jis gali ilgokai žaisti neprarasdamas pusiausvyros.

Dešimties mėnesių vaikas moka atsistoti keturiomis. Iš šios padėties jis stojasi, laikydamasis už baldų. Klūpodamas arba pusiau klūpom vaikutis kelia vieną koją į priekį, stato pėdą ant grindų ir prisilaikydamas rankomis stojasi.

Kai kurie mažyliai, būdami dešimties  mėnesių,   keturiomis ropoja po visą butą. Ką tik įgytas sugebėjimas judėti, suteikia jam nepriklausomybę ir galimybę atrasti  naujus "kontinentus". Ropojimas keturiomis naudingas visos vaiko raumenų sistemos vystymuisi. Jis stiprina stuburą, kaklo, rankų, kojų raumenis, formuoja taisyklingą laikyseną. Tačiau pasitaiko mažylių, kurie iš viso praleidžia ropojimo keturiomis etapą. Jie pasitenkina sėdėjimu, ir vaikščioti neretai pradeda anksčiau už "ropliukus".

Turėdamas už ko laikytis (baldo ar kito tinkamo daikto), kūdikis jau savarankiškai išstovi ilgiau nei pusę minutės. Į grindis jis remiasi padais, ne tik pirštų galais. Kai kurie kūdikiai jau sugeba patys atsistoti ir įsitverdami baldų vaikščioti. Tačiau atsisėsti iš tokios padėties jiems dar sunku. Kiek pastovėję, pavargsta ir negalėdami atsisėsti, pravirksta. Kad nusiramintų, užtenka paprasčiausiai jį pasodinti. Po mėnesio mažylis jau sugeba savarankiškai atsistoti, griebdamasis atramų. Taip pat moka ir patrypčioti vietoje. Kai kurie tokio amžiaus vaikučiai jau bando savarankiškai vaikščioti. Paprastai eina šonu, laikydamiesi sienos ir kt.

Vaikas jau gali pasiekti beveik kiekvieną namų kampelį, todėl būtina pasirūpinti jo saugumu. Daiktus, kuriuos mažylis gali nusitempti žemyn, pavyzdžiui, knygas, vazas ir kt. dera pakelti aukščiau, kad stovėtų ten, kur nepasieks vaiko  rankelės.  Nusitempti įdomų daiktą vaikas gali įsikibęs į staltiesės. Elektros lizdus reikia blokuoti specialiais kištukais, kad smalsus mažylis nekištų ten pirštelių. Taip pat reikia pasirūpinti stalčiais. Stalo kampus patartina uždengti specialiomis apsaugomis, kurios saugo nuo skausmingų smūgių į galvytę. Ten, kur nepasiekia vaiko rankytės, turi būti laikomi visi vaistai, skalbimo, švaros ir kosmetikos priemonės.

Jūsų mažylio pirštukai tampa vis vikresni. Vaikas dabar sugeba paimti nykščiu ir smiliumi mažą daiktelį, pvz. duonos trupinį ar kruopą. Juos laiko lyg pincetu. Nuo to prasideda pirštų judesių koordinacija, būtina visiems tiksliesiems judesiams atlikti.

Septintąjį mėnesį einantis kūdikis galėjo trumpai palaikyti po vieną daiktą kiekvienoje rankoje. Iki dešimtojo mėnesio rankų sąveika pažengia tiek, kad vaikutis išlaiko du daiktus abiejose rankytėse, gali sudaužti juos vieną į kitą.

Vaikui dabar jau ne gana, kad daiktas nukrinta: jis bando daiktus nusviesti. Tas žaidimas kūdikiui patinka dėl keleto priežasčių: turi reikšmės ir noras ištirti erdvinius santykius, ir kritimo sukeliamas bildesys, ir galimybė pačiam ką nors padaryti su daiktu. Be to, vaikas paprastai susilaukia paskatinimo iš aplinkinių, kurie džiaugiasi ir kaskart paduoda nusviestą daiktą.

Išmokęs tikslingai naudotis reikiamais pirštais, ima čiupinėti smulkias daiktų detales. Mažylį tai žavi ir jis nori jas išbandyti paragaudamas. Atidžiai stebėkite mažylį, neleiskite jam dėti į burną smulkių žaislų detalių, kt. smulkmenų,  kuriomis jis gali paspringti.

Psichinis ir socialinis vystymasis

Dešimties mėnesių mažylis ne su kiekvienu žmogumi noriai bendrauja. Gali dovanoti savo plačią šypseną kiekvienam sutiktajam, bet gali ir droviai slėpti veiduką ant mamos krūtinės, kai jį kalbina nepažįstamasis. Kuo toliau, tuo labiau vaikas domisi aplinkiniais žmonėmis. Kūdikis įdėmiai stebi rodomus jam gestus. Daug kartų matytą gestą bando pamėgdžioti. Dažniausiai mes mokome savo mažylius tokių gestų kaip: "atia-atia", "didelis-didelis", „kū-kū“, „katu-katu katučių“ ir pan.

Vaikas savo norus ir poreikius išreiškia žvilgsniu ir judesiais, sustiprindamas juos garsais ir skiemenimis. Glaudus kūdikio ryšys su motina, tėvu ar kitais jam artimais žmonėmis dešimtąjį gyvenimo mėnesį reiškiasi ir tuo, kad jis džiaugiasi, kai jam pritariama. Vaikutis mielai kartoja veiksmus, už kuriuos buvo pagirtas, paskatintas ir tokiu būdu stengiasi atkreipti į save suaugusiųjų dėmesį.
 
 Jis supranta nedidelius reikalavimus, paduoda tėvams daiktą, kai šie paprašo: "duok man" arba ačiū". Mažylis suvokia, ką reiškia "ne" ir pats neigdamas purto galvą; supranta, kad kažko negalima daryti ir bus už tai subartas, todėl griebiasi įvairių triukų, kad atliktų draudžiamą veiksmą. Mažyliui patinka vis didėjantis jo paties savarankiškumas.

Šio amžiaus vaikas gali bijoti daiktų, kurių negali suprasti, net jei anksčiau ramiai reagavo į juos (pvz. durų skambutis, dulkių siurblys ar fenas). Jei taip nutinka, svarbiausia - padrąsinti ir nuraminti mažylį. Sakykite jam, kad jūs esate šalia ir viskas yra gerai.

Mažylis jau supranta sąvokas, kurių pavadinimus nuolat girdi. Dažniausiai tai yra žaislai ir kiti daiktai, esantys aplinkui. Be to, dažnas jau žino, kas yra mama, ir kas - tėtė. Jai dabar paklausime kūdikio, pvz.: "Kur tėtė?", "Kur katė" ar pan., jis pasuks galvutę, ieškodamas paminėtojo. Iškart neradęs, ko ieškojo, vaikelis greit pamiršta klausimą, bet jeigu ieškomąjį žmogų arba daiktą pamato, kurį laiką nenuleidžia nuo jo akių.

Kalbos raida

Kai kurie vaikai šį mėnesį pradžiugina savo tėvus pirmaisiais prasmingais ir reikšmingais žodžiais: “mama", "tėtė".
 
Kai su savo kūdikėliu pasiliekate dviese ir niekas neblaško jūsų dėmesio, pasišnekėkite: kelis kartus raiškiai ištarus kokį nors skiemenį arba skiemenų porą, kurią jau ne sykį girdėjote iš kūdikio lūpų, vaikelis netrukus "atsako" - pakartoja tuos skiemenis. Šis žaidimas yra tarsi dialogas. Kai mažylis sako “au-au”, švelniai paskatinkite teisingą tarimą, klausdami: “Tu turi galvoje šuniuką?” Šioje žaidimo stadijoje geriausia vengti “kūdikio kalbos“. Taip kalbėti gal ir smagu,  tačiau teisingai tariamų žodžių girdėjimas yra daug naudingesnis jūsų mažylio vystymuisi.

Dialogas su mažyliu - geriausias būdas skatinti jo kalbinius sugebėjimus. Kai kūdikis pasako ką nors savo kalba, sureaguokite, palaikykite pokalbį: “Tikrai? Ką tu sakai?.. Kaip įdomu!”. Tikriausiai mažylis nusišypsos ir pasakys dar ką nors.  Kalbėkite su vaiku apie viską, ką matote aplinkui. Galite dainuoti, mokyti žodžio ir veiksmo junginių (pvz., sakote “atia-atia” ir mojuojate ranka).