Gruodžio 25-ąją minėdami Kūdikėlio Jėzaus gimimą pasaulio krikščionys dalyvauja iškilmingose Kalėdų dienos Mišiose, keičiasi dovanomis, prisimena senuosius švenčių papročius.
Kalėdos - senoji Saulės grįžimo šventė - buvo žinoma daugelyje prieškrikščioniškųjų Europos tautų ir minima kaip žiemos tamsybių nugalėjimo šventė, simbolinė naujųjų metų pradžia. Nuo Kalėdų pradeda ilgėti diena, trumpėja naktys.Senaisiais laikais Kalėdos Lietuvoje švęstos tris dienas. Pirmąją žmonės dirbdavo tik pačius būtiniausius darbus, nevaikščiojo į svečius, net valgio negamino.
Kalėdų rytą buvo giedamos kalėdinės giesmės, paskui artimieji vieni kitus sveikindavo su šventomis Kalėdomis ir valgydavo pusryčius.
Šventes švenčiantys kaime iš po staltiesės nuo Kūčių stalo anksti rytą nuimdavo šieną ir išnešdavo gyvuliams - padalindavo karvėms, jaučiams ir avelėms. Arkliai to šieno negaudavo, nes Šv. Rašte nepaminėta, kad jie buvo prie tvartelyje gimusio Išganytojo.
Iki šiol išlikęs paprotys pagal Kalėdų orą spėti apie pavasarį. Jeigu Kalėdos baltos - tai Velykos žalios. Jeigu per Kalėdas sniegas nepadengęs žemės, tai snigs per Velykas.
Tradiciškai Kalėdų laikotarpis trunka iki Trijų Karalių. Visi vakarai iki sausio 6 dienos yra šventvakariai - gera proga pasisvečiuoti, drauge pasivaišinti, pasilinksminti, nes per šventes nereikia dirbti sunkių darbų.
Pirmosios kalėdinės istorijos aprašytos Evangelijose pagal Luką ir Matą. Vienoje pasakojama, kaip netoli Betliejaus miesto bandą prižiūrėjusiems piemenims apsireiškęs Viešpaties angelas Gabrielius praneša džiugią žinią apie Kristaus gimimą. Kitame pasakojime minimi trys išminčiai, sekę paskui ryškią žvaigždę, kuri juos atvedė pas šventą Kūdikį.
Kalėdų svarba augo nuo IV amžiaus vidurio, kai krikščionybė tapo oficialia Romos imperijos religija.
Tradiciškai švenčių laiku daugelis bažnyčių papuošiamos prakartėlėmis - Dievo įsikūnijimą vaizduojančiomis scenelėmis su ėdžiose gulinčio Kūdikėlio Jėzaus, besimeldžiančių Marijos ir Juozapo, išminčių, angelų, piemenų ir gyvulėlių figūromis.
ELTA