Diana, ar galima staiga užsinorėjus imti ir tapti maratonininku?
Juo iškart tikrai netapsi. Kad įveiktum tokią distanciją, turi būti ištvermingas ir tam pasiruošęs. Aš sportuoti pradėjau nuo 14 metų ir daug metų tiesiog ruošiau kūną šiai rungčiai. Net aštuoniolikos dar negali bėgti maratono, nes esi per jaunas. Kiek girdėjau, jauniausios bėgikės buvo iš Kenijos ir Etiopijos 21 metų. Tokių jaunų europiečių varžybose nėra. Mes skiriamės genetiškai, taip pat ir gyvenimo būdu. Afrikiečiai nuo mažens daug bėgioja. Vaikams daug kur įprasta rytą nubėgti 10 kilometrų į mokyklą ir po pietų tiek pat atgal. Galbūt net basomis. Afrikos žemyne daug talentingų bėgikų. Europiečiai vieni kitus pažįsta ir metų metus sutinkame tuos pačius žmones, o štai Afrikos sportininkų kaita didžiulė. Vienais metais varžybose dalyvauja vieni, kitais jau kiti.
Kokiu oru geriausia bėgti tokią ilgą distanciją?
Praeitų metų olimpiada Rio De Žaneire buvo karšta, maratono dieną temperatūra šoktelėjo iki 29 laipsnių. Idealiausia bėgti, kai yra 15 laipsnių šiluma. Ne veltui dažniausiai maratonai vyksta pavasarį arba rudenį, vasarą nebent per olimpines žaidynes. Karštą dieną sunku bėgti ne tik mums, bet ir juodaodžiams tamsi oda sugeria saulę, jie irgi perkaista. Aš nusiteikiu negalvoti, kad bus karšta juk visiems vienodai karšta.
Kurie kilometrai sunkiausi?
Būna tokių minučių, kai jau tikrai sunku, tada save apgaudinėju dar kilometras, ir bus lengviau. Ateina tas antras kvėpavimas, kai bėgti pasidaro lengviau. Nuo 30 kilometro prasideda tikras maratonas. Iki tol tik bėgi ir bėgi,. Paskutiniai 12 kilometrų sunkiausi. Negali nuspėti, kas atsitiks tavo organizmui likus trims keturiems kilometrams. Gali jaustis gerai, o paskui pasidaro silpna, raumenis gali sutraukti mėšlungis ar panašiai. Kiekvienas maratonas vis nauja patirtis.
Kaip jaučiatės kirtusi finišo liniją?
Ar gerai nubėgau, ar nesėkmingai visada aplanko euforija. Tai trunka vos keletą minučių. Negaliu nusakyti to jausmo. Tai laimės pojūtis, kad įveikiau save. Didžiuojuosi savimi. Kartais bėgikai griūva kirtę finišo liniją, bet tai daugiau artistiškumas. Pati stengiuosi to nedaryti. Būna deginančių maratonų, kai finišavęs nebejauti nei rankų, nei kojų...
O kaip ruošiatės maratonui?
Paprastai maratonai prasideda anksti rytą. Jei itin karšta, stengiamasi startuoti kuo anksčiau. Atsikėlusi nieko nevalgau, tik išgeriu puodelį kavos. Iš vakaro būnu suvalgiusi sočią vakarienę, kad pasikraučiau angliavandenių. Tai gali būti nemaža makaronų porcija. Bėgdama geriu vien tik vandenį. Specialiomis kempinėlėmis dar galima apsipilti vandeniu ar nusiprausti veidą, kai ima graužti prakaitas.
Po maratono taip išsikraunu, kad dar kurį laiką nenoriu valgyti. Geriu kokakolą, nes cukrus greitai patenka į organizmą ir netrukus atgaunu jėgas. Varžybų dieną valgau tik vakarienę.
Kiek kartų per metus bėgate maratoną?
Šiemet bėgau penkis kartus.
O kiek kilometrų kasdien nubėgate?
Buvau stovykloje Portugalijoje, tai nubėgdavome po 200230 kilometrų per savaitę. Apie 3035 kilometrų per dieną. Kai ruošiuosi maratonui, per mėnesį nubėgu apie 800 kilometrų, kitu metu apie 600. Esu pasirašiusi sutartį su pasauline sporto prekių gamintoja, kuri mane aprūpina bėgimo bateliais. Vieni kedai tarnauja nuo mėnesio iki pusantro. Ne, padai nenukrenta, bet deformuojasi bato forma, koja gali pakrypti į šoną, didesnė traumų tikimybė. O savo kojas turiu labai saugoti.
Kai buvote vaikas, ar į fizinio pamokas ėjote noriai, ar kaip dabartiniai vaikai stengdavotės to išvengti?
Aš buvau aktyvus vaikas, manęs nereikėjo versti sportuoti. Į fizinio pamokas eidavau mielai, nes už daugelį vaikų, net ir berniukų, geriau nubėgdavau distanciją ir nušokdavau. Man tie normatyvai buvo vieni juokai. Iš prigimties esu labai ištverminga. Nesu labai raumeninga, bet maratonui bėgti ir nereikia išsipūtusių kultūristų raumenų. Visų labiausia reikia jėgų ir tvirtumo.
Turite mokyklinio amžiaus dukrą, ar jai patinka kūno kultūros pamokos?
Ir vyresnioji Deizė, ir jaunėlė Atėnė ištvermingos mergaitės. Bet Deizė mieliau sėdi prie kompiuterio, užuot ėjusi su manimi pabėgioti. Aš jos neverčiu. Ir manęs tėvai nevertė. Tiesiog treneris mokėjo sudominti, užvesti, todėl ir likau sporte. Norėčiau, kad dukros atrastų tokią sporto rūšį, kuri joms patiktų ar tai būtų šokiai, ar plaukimas, ar tenisas. Kai treniruotės patinka, tada vaikštai su malonumu.
Kalbino Ginta Liaugminienė
www.bitute.lt