{mosimage}Nelaimei, persileidimas gresia kiekvienai besilaukiančiai moteriai. Apie 75 procentus visų persileidimų įvyksta per pirmąsias 12 nėštumo savaičių. Persileidimu baigiasi vienas iš penkių nėštumų. Be to, dažnai taip ir lieka neaišku, kodėl įvyko persileidimas.

Persileidimas emociškai traumuoja visus aplinkinius. Kai kurios moterys, patyrusios persileidimą, gana greitai atsigauna ir vėl pastoja. Kitoms kur kas sunkiau, jos labai sielvartauja dėl to, kas atsitiko. Persileidimas, kuris įvyko po nevaisingumo gydymo, gali dar labiau komplikuoti situaciją. Vis dėlto kiekvieną persileidimą ir jo poveikį porai reikia tirti individualiai, geriau iškart nustatyti didesnius ar mažesnius nevaisingumo veiksnius.

Pasak Bowlby (1980), kuris yra pasaulyje pripažintas vaikų įvaikinimo ir netekčių specialistas, "jei žymiai anksčiau laiko pagimdytas vaikelis miršta, tėvams turėtų būti leista aplankyti jį, jie turėtų jį prižiūrėti ir būti su juo mirties valandą. Jam mirus, tėvai turėtų būti padrąsinti pamatyti, paliesti ar palaikyti jį. Jam turėtų būti surengtos laidotuvės, iškastas kapelis, jei įmanoma, išrinktas vardas. To nepatyrę tėvai nebus susidūrę akis į akį su įvykiu ir neturės ko apverkti".

Persileidimas nėra vien tik medicininė tikrovė, kartu tai ir emocinis bei psichologinis krūvis. Štai keletas jausmų, kurie gali užplūsti patyrus persileidimą:

  -Kodėl man nesiseka ir kodėl man lemta patirti tiek daug sielvarto?
  -Ar aš esu fiziškai ir psichologiškai pasiruošusi vėl pastoti?
  -Nesekmė po nesekmės, kaip ilgai aš taip ištversiu?
  -Aš nebejudu pirmyn - tik atgal, manęs niekas nebedomina.
  -Kodėl aš, kodėl mes?
  -Ką aš padariau?
  -Ką mes padarėme?
  -Man liūdna, tuoj pravirksiu.
  -Aš neišnešiosiu kito kūdikio.
  -Aš bijau vėl pastoti.

Taigi persileidimas yra ir individualus, ir poros, ir visos šeimos praradimas. Dažniausiai patiriami jausmai: širdgėla, praradimas, liūdesys ir kaltė. Dažnai trauma tampa dar sunkesnė, nes daugybė netgi artimų draugų ir giminaičių nežino apie nėštumą, taigi ir apie praradimą.

Vienas pagrindinių būdų tai įsisąmoninti - duoti negimusiam vaikui vardą. Vardą, kurį sugalvojote/išrinkote dviese ar visa šeima kartu. Kalbėkitės apie prarastą kūdikį, o ne paslėpkite jį užmaršties ir praeities pasaulyje. Surenkite atsisveikinimo ceremoniją, nesvarbu, prieš kiek laiko įvyko persileidimas. Tai gali būti vakarienė restorane ar namie, pyrago, skirto kūdikiui, kepimas ir pan. Nesistenkite nuolat neigti savo jausmų, nelaikykite jų savyje, tai nepadės. Jeigu negalite pasikalbėti su aplinkiniais, tuomet kalbėkitės mintyse su kūdikiu, galbūt parems partneris.

Dažniausiai persileidimo priežastys lieka neaiškios. Daugelis žmonių dėl persileidimo linkę kaltinti save. Tai jokiu būdu nėra jūsų kaltė, bet išsakykite jausmus, tuomet galėsite mesti iššūkį prastai savijautai. Jeigu ilgai apie ką nors galvosite, jūs tuo patikėsite. Daugelis porų taip pat jaučia baimę prieš kitą pastojimą, jos nerimauja, kad nėštumas vėl baigsis persileidimu. Pasikalbėkite su gydytoju, kokia yra persileidimo tikimybė, tam, kad pagaliau nusiramintumėte.

Praradimo jausmas gali jus kankinti pakankamai ilgai, kol apmažės, bet jūs niekada nepamiršite savo negimusio kūdikio. Prarastas kūdikis ir persileidimas pamažu taps jūsų gyvenimo dalimi. Skausmą apmalšinti gali padėti kalbėjimasis, ypač su tais, kurie patyrė tą patį. Kai jausitės pasiruošę susitikti naujų žmonių, kurie suprastų jūsų praradimo skausmą, virtualų palaikymą gali jums suteikti mūsų forumo skyrelyje "Svetimo skausmo nebūna".

Vis dėlto gyvenimas sugrįš į savo vėžes, bet nebus toks pats, kaip buvo anksčiau - atsiras naujas požiūris į save, partnerį bei aplinkinius. Jūs vėl pastosite, jei pamėginsite. Kaip bebūtų, vienas kūdikis bus nuolat gyvas jūsų širdyse amžinai.

Autorius: Michaelis Condonas
Michaelis Condonas yra klinikinės psichologijos specialistas; padeda moterims bei poroms susidoroti su mylimųjų netektimi ir nevaisingumo sunkumais.
Šaltinis: obgyn.net