Dainelės, žaidimai, eilėraštukai

Va cia tokia eilerastuku knygele:



Papildyta:

Papildyta:

Papildyta:

Papildyta:

Papildyta:

Papildyta:

Papildyta:

Papildyta:

Papildyta:

Papildyta:

Grytute, kažkada ir mano mažoji sesuo turėjo tokią knygelę

Man, galvoju, visai tiktų eilėraštukas,kur kačiukai prausias Su raidele Į..

O kokius dar eilėraštukus sakot mažiesiems?

PIRMA TEMA

BERNIUKAS IR PASKUTINĖ GĖLĖ

Aš labai prašau: nevysk,
Pažydėk dar vieną dieną.
Vaikšto saulė vogčiomis
Po nuplikusią ražieną.

Tau suversiu karolius
Iš raudono putinėlio,
Žydro rytmečio rasų
Tau pririnksiu ąsotėlį.

Na, labai prašau, pabūk,
Pagyvenk dar vieną dieną.

Neliūdėk. Tu man toks geras,
Bet nereikia dovanų.
Aš turiu tave palikti.
Jau šią naktį išeinu.

Mėnuo lieptą sidabrinį
Man per ežerą nuties.
Liks čia žiedlapiai sudžiūvę,
Senas rūbas - be širdies.

Išeinu, kad šauktum tyliai
Rudenio lietuj mane.
Kad speiguos manęs tu lauktum
Ir pūgos baltam delne.

Aš sugrįšiu, kai saulutė
Juodą žemę pabučiuos.
Kai mane vardu pašauksi
Vidury dienos skaisčios.

/Janina Degutytė/

Gal kas galit pasiulyti eilerastuka ismokti 2 metu vaikui ..........Kaledini koki

VAKARAS PRIE LANGO

Pučia vėjas atšiaurus.
Speigo žingsniai žvanga.
Žydi sniego lelija
Ant ledinio lango!
Po egle sidabrine
Baltas briedis miega.
Šoka žvaigždės rateliu
Aplink jį ant sniego.

O kertelėj lango trykšta
Mėlyni šaltiniai
Ir snieginiai paukščiai čiulba
Ant karklų snieginių.

Tviska mažas mėnesėlis
Vidury to lango...
O už lango vėjas ūkia,
Speigo žingsniai žvanga.

/Janina Degutytė/

***

SU ROGUTĖM

Su rogutėm išlenktom
Žvilgančiom alėjom,-
Lekiam, lekiam mes, maži,
Greitesni už vėją.

Tviska snaigės sidabru,
Trapios ir mažutės.
Taip noretumėm ir mes
Snaigėmis pabūti.

Pablizgėti laukuose,
Pasisukt alėjoj,
Lėkt žiemužės takeliu
Ir pralenkti vėją.

/V. Valsiūnienė/

***

SNAIGĖ

Pasakyki, snaige, ar toli leki,
Kol ant žemės baltu patalu lieki?

Pasakyk man, snaige, ką daugiau tu moki?
Ar tik, vėjui pučiant, snaigių šokį šoki?

Ištiesiau aš ranką, snaigė nusileido.
Lengvą ją ir šaltą priglaudžiau prie veido.

/Nijolė Morkūnaitė/

***

LEDO PILIS

Žmonės kalba. Žmonės matė.
Kai Šaltukas pilį statė.
Ledo stogas. Ledo menės.
Pilį saugo besmegenis.

Menėj dega ledo žvakės.
Nuo šviesų net raibsta akys.
Apie pilį snaigės šoka.
Kyla, leidžias, kaip tik moka.

Bet klausyk, pily naujiena –
Saulė švietė visą dieną.
Pilies bokštai sumažėjo.
Menėse vanduo varvėjo.

O jau po trijų dienų
Pažiūrėt pilin graudu.
Pasidžiaugus saulute,
Ji pavirto balute.

/Nijolė Morkūnaitė/

***

ČIA

an be galo gražus eilėraštukas apie Šaltanosį Ledinuką, kur "nuo seno Ledinukas ten gyveno", kuris gyrėsi, kad moka šaldyt ledo tiltus ir t.t
Gal turit? Nes pamenu tik keletą eilučių...
Ačiū.

LEDINUKAS

Ledo rūmuose nuo seno
Senis šaltis sau gyveno
Ir turėjo jis anūką
Šaltanosį ledinuką.

Geras buvo tas anūkas
Šaltanosis ledinukas
Nesurūgęs, nesustiręs
Bet kur eina, ten ir girias:

Moku kalti ledo tiltus,
Moku malti sniego miltus,
Kiškį piškį užpustyti,
Ežį kežį užmigdyti.

Visą žemę, jei norėčiau,
Aš sušaldyti galėčiau.

Miega varlės pūstažandės
Ir barsukas kietasprandis.
Ką barsukas? Aš ir mešką,
Kai paspaudžiu - šonai braška...

Visą žemę, jei norėčiau
Aš sušaldyti galėčiau!

Vienąkart per sniego pūgą
Šaltis vedasi anūką,
O anūkas Ledinukas
Rateliu su snaigėm sukas.

Žiūri - važy sėdi ponas,
Nuo arielkos net raudonas,
Ir į kailinius storiausius
Storas ponas įsirausęs,
Ir kelius, ir ilgas kojas
Zebrų kailiais apsiklojęs.
Šast anūkas Ledinukas
Ir po zebrų kailiais brukas:
Šaltanosis, šaldo poną
Šąla, bąla pono nosis...
Ir nuo rankų ligi kojų
Ponas kaulan suragojo.

- Na matai, - anūkas girias,-
Ar, seneli, aš ne vyras:
Moku kalti ledo tiltus,
Moku malti sniego miltus.
Zuikį puikį - užpustyti -
Ežį kežį - užmigdyti
Ir sušaldyt storą poną,
Nuo arielkos net raudoną.
Visą žemę, jei norėčiau,
Aš sušaldyti galėčiau...

- Na jau, na! - jam Šaltis sako. -
Dar tau girtis neužteko.
Tau sušaldyt žemę knieti,
O sušaldyk tu valstietį.
Pažiūrėk - tenai už valkos
Pagiry jis kerta malkas.
- Chi! - nusijuokė anūkas. -
Aš nebūčiau Ledinukas,
Jei valstietį palei traką
Nesušaldyčiau į ragą.
Ką valstietį! Jeigu mešką,
Kai paspaudžiu - šonai braška.

Pasigyrė, na ir dumia
Pas valstietį į pakrūmę.
O valstietis - malkas kerta.
Kirvis skamba. Darbas verda:
Užsimoja ir kad tvoja,
Tai net skiedros išlekioja.
Meta pirštines į šalį:
- U ta ta! Karšta dienelė! -
Vienas sau valstietis šneka,
O jo rankoj kirvis žvaga.

Ledinukas galvą kraipo.
Pasižiūri. Pasišaipo.
Ir galvoja: "Tu sušalsi
Ir kirvuko nepakelsi.
Va, ir bus tada, žmogeli,-
"U ta ta! Karšta dienelė..."
Ir sutelkęs visą rūstį,
Jis pradėjo šaltį pūsti.
Kaklą rankom apsivijo.
Tuoj skrebučiai apšerkšnijo,
Tuoj ir ūsai apšarmojo,
O Šaltutis pagalvojo:
"Na, dar vieną šaltą gūsį,
Ir, vargšeli, tu pražūsi,
Suragosi kaip tas ponas,
Nuo arielkos net raudonas..."

Ir nušokęs nuo pusnyno,
Vėl jis pūsti pamėgino:
Griebia ausį, griebia nosį,
O valstietis nusikosti
Ir kiek gali stuobrį engia,
Net sušalęs kirvis spengia.

Baltas baltas tartum pūkas
Tūpsi šaltas Ledinukas -
Čiupt už kojų, čiupt už rankų
Ir į antį įsirango,
Bet valstietis nesušąla,
Tik į kelmą pleištą kala.
Šaltas sniegas žaižaruoja.
Karštas prakaitas garuoja.

Pagaliau žmogus prašneko.
- Na ir karšta čia prie trako!
Kur tas šaltis pasidėjo,
Duotų gūsį šalto vėjo.
Ledinukas net pašoko,
Vos iš apmaudo nesprogo
Ir, sutelkęs visą rūstį,
Vėl pradėjo smarkiai pūsti.

O valstietis be skrebučių
Krauna malkas ant rogučių.
Baigęs darbą, ant kelmuko
Atsisėda, užsirūko...
Pailsėjo, pasėdėjo
Ir per girią nugirgždėjo.

Senis Šaltis atlingavo:
- Kur valstietis?
- Nuvaziavo!
- Na, matei dabar, sūneli,
Ką žmogus ir darbas gali.
Tau sušaldyt žemę knieti...
Ką ten žemę! Jei valstietį
Šaldei šaldei tu prie šilo -
Ne sušalo, o sušilo...
Nors valstietis apšerkšnijo. -
Darbas šalčio nesibijo!

Baltas baltas tartum pūkas
Susimąstė Ledinukas.
Ir nusivedė per pūgą
Šaltis tylintį anūką.

/Kostas Kubilinskas/

Ar vaikas aiškiai kalba? Nes dažnai mamos parenka sudėtingus eilėraštukus.Esu lopšelio auklėtoja,todėl tai sakau iš savo patirties.