{mosimage}Mama grįžusi iš darbo, užeina į kambarį. Apsidairo. -“Gal praūžė koks uraganas?” – “Ne...” – “Gal pas mus buvo atėjęs didžiulis dramblys?” – “Ne, tiesiog buvo užsukęs Tadas. Truputį pažaidėm...”
“Tuojau pat išmesk tą šlykštynę!”, “Na pasėdėk tu bent minutėlę!”, “Negali apsieiti be muštynių?” – kaip manote, kam skirtos šios pastabos, berniukui ar mergytei? Atsakymas turbūt akivaizdus...

Net pati  triukšmingiausia ir labai pasiutusi mergiūkštė nesukels tiek netvarkos ir triukšmo, kiek vidutiniškai padykęs berniūkštis. Ypatingai mamas tai veda iš kantrybės. Lygindama savo sūnelį su kaimynų dukra ar savo vyresnėle, mama atsidūsta ir išvados jos nė kiek neguodžia: padauža, terlius, peštukas... O juk šeimoje, mokykloje vaiko auklėjimu daugiausia užsiima moterys. Reta mama susivokia, jog pernelyg didelio judrumo (taip atrodo mamai!) ir išdykėliškumo priežastys slypi giliausiose sūnelio pasąmonės gelmėse.

Nuo pat gimimo berniuko smegenys skiriasi nuo mergaitės: net sveria jos šiek tiek daugiau nei mergaičių. Berniukų smegenyse anksčiau ima formuotis tos sritys, kurios atsakingos už  raumenų aktyvumą, paiešką, mergaičių – kalbos ir komunikacijos centrai. Vaikystėje intensyviau vystosi berniukų dešinysis smegenų pusrutulis, atsakingas už bendrąjį suvokimą ir intuityvųjį vaizdinį pasaulio suvokimą, bet paauglystėje kairiojo pusrutulio vystymasis smarkiai pralenkia dešinįjį, o mergaičių – atvirkščiai...

Kaip visa tai atsispindi praktikoje? Mergaitės anksčiau pradeda kalbėti, o berniukai tuo metu būna gerai įvaldę judėjimo erdvėje techniką: iš pradžių – ropom, o greit ir bėgte su pasišokinėjimais. Mergaitės geriau kruopščiai susipažįsta su nedidele aplinkos erdve ( pvz., “kambarėliu” po mamos darbo stalu), o berniukai stengiasi aprėpti, “užkariauti” kuo didesnę teritoriją.

Jei berniukui ir mergaitei paduotumėte po vienodą kaladėlių rinkinį ir paprašytumėte jų pastatyti “idealų namą”, mergaitė greičiausiai įrengs interjerą: pastatys staliuką, kėdutes, lovytę, o berniukas pastatys namą taip, kaip jis atrodo iš išorės, aplink jį “pasodins” sodą arba tvorą, išdėlios automobilius prie garažo, - žodžiu, pastatys jį tam tikroje erdvėje.

Erdvė suvokiama ne tik horizontalia linija, bet ir vertikaliai: mažasis tarzanas iš pradžių išmoksta užlipti ant kėdžių, stalų, po to įsigudrina užlipti ant lentynų, spintų, vėliau – į medžius. Mama iš siaubo susiėmus už galvos: atrodo, kad  mažasis neklaužada gali būti dešimtyje vietų vienu metu ir visur iškrėsti šunybių...

Žinoma, galima nekreipti dėmesio į protestus ir laikyti išdykėlį manieže iki 2 metų, lauke vežioti tik vežimėlyje, vos tik jis pirmąkart užlips ant stalo, surikti “Negalima, nukrisi!” Be abejo, galima… tik pati prigimtis ima stipriai priešintis, kai ją bandoma apgauti.  Aktyvus berniukas iš visų jėgų priešinsis tokiems apribojimams, priimdamas tai kaip pasikėsinimą į jo prigimtines teises, ir ras būdų, kaip “nelegaliai” apeiti draudimus agresija, grubumu, isterika. Įtarus, emociškai priklausomas berniukas  ims tikėti, jog pasaulis pilnas didžiausių pavojų ir taps baikštus, be iniciatyvos.

Bet galima pasielgti kitaip. Nuo pat gimimo dinaminėmis mankštomis, plaukiojimu baseine, specialiais treniruokliais kūdikiams (pvz., ropojimo trekas) skatinkite mažylį susipažinti su erdve, kartokite ir kartokite pratimus, kol jis atliks juos tobulai (iš esmės visa tai tinka ir mergaitėms, bet jei auginate sūnų, sportas ir judrieji žaidimai  - geriausias būdas nukreipti jo nevaldomą energiją tinkama linkme.
Kai jam sueis 4 metai, užrašykite jį į sporto būrelį. Praktiškai visiems vaikams labai tinka plaukimas. Ledo ritulys, futbolas ugdo komandinį darbą – tai idealios sporto šakos vaikams, linkusiems lyderiauti.

Lankstiems ir smulkiems berniukams tinka akrobatika arba gimnastika. Labai svarbu kuo anksčiau parūpinti berniukui dviratuką, riedučius, tikrą krepšinio ar futbolo kamuolį.

Jei mergaitėms žaidime svarbiausia užmegzti emocinį kontaktą, tai berniukams – tapti lyderiu tarp bendraamžių, užimti maksimaliai aukštą padėtį hierarchijoje. Todėl berniukų žaidimai dinamiškesni, juose griežtai laikomasi taisyklių. Jei mergaitėms smagu su pačia geriausia drauge šiek tiek atsiriboti nuo kitų, tai berniukams labiau patinka didelė triukšminga kompanija: kuo didesnis kolektyvas, tuo vertingesnė užimama aukšta padėtis pagal hierarchiją.

Net pats inteligentiškiausias ir geriausiai išauklėtas berniukas, patekęs į bendraamžių kompaniją, ima elgtis vedamas “bandos instinkto”, demonstruoja tokius elgesio modelius, nuo kurių jo mamytei ir močiutei plaukai šiauštųsi. Reikia labai tiksliai paaiškinti berniukui, kokie išsireiškimai, gestai, ir apskritai elgesio stilius jūsų namuose yra visiškai nepriimtini. Nesileisdami į neproduktyvius pamokslus, pasakykite paprastai: prie moterų taip nekalbama /nesielgiama. Toks paaiškinimas pakylės berniuko savęs vertinimą, pabrėš jo priklausomybę vyriškajai bendrijai.

Dažnai mamos atsisako pirkti sūnums “karinius” žaislus: kardus, šautuvus ir pan. Joms nemaloni net mintis, kad jų švelnus mažylis žais “žudynes”. Tačiau kovoti su berniukišku noru pašaudyti yra beprasmiška. Nenupirksite automato – pasiims pagalį, neras pagalio – šaudys pirštu. Jei jūsų penkiametis sūnus dievina žaisti karą, tai dar nereiškia, kad jis ruošiasi samdomo žudiko karjerai.
Be to, panašūs žaidimai turi psichoterapinę naudą: jie padeda atsikratyti agresijos antplūdžio, juose atidirbami lestini ir draudžiami elgesio modeliai.  

Įsikišti reiktų tik tuomet, kai prasideda “kova be taisyklių”. Bet ir tada nereikia išdykėliams skaityti moralų. Geriau pasiūlyti berniukui įsisavinti garbės kodeksą: nemušti per galvą ir žemiau juostos, nemušti parkritusio, nepulti dviese vieno, nesimėtyti akmenimis ir gelžgaliais. 

Dar vienas neįtinkantis mamoms dalykas – monstrai  ir kiti nesimpatiški “kultiniai” herojai. Kokiai mamai patinka, kai jos atžala miega apsikabinus žmogų-vorą ar kokią kitą bjaurybę? Pliušinis meškutis atrodytų kur kas estetiškiau ir mieliau... Tačiau bet kuris keturmetis žaislų parduotuvėje galėtų paaiškinti savo mamai, kodėl jam taip reikia baisaus ateivio iš kosmoso: “Aš jo bijau. Bet jei mes jį nupirksim, aš su juo žaisiu ir nebebijosiu.” Dažnai žaislinis monstras tėra savotiška jo baimių materializacija. O pergalė prieš pabaisą – nugalėta baimė. Galbūt pavirtusi žaislu, baimė visiškai ir nedings, bet ji taps suprantamesnė, apčiuopiama. Negi galima rimtai išsigąsti to, su kuo žaidi? Visa tai dar nereiškia, kad reikia vaiko žaidimų kambarį paversti siaubo kampeliu, bet tam tikromis situacijomis, ypač kai vaikas yra 3-5 metų, kamuojamas baimių, toks žaisliukas pasitarnaus jūsų sūneliui.

Net jei jūsų sūnus turi dešimtis radijo bangomis valdomų automobilių ir konstruktorių, kurių kiekvienas  kainuoja tiek, kiek neuždirba vidutinis Lietuvos gyventojas per mėnesį,  vaikas vis tiek žais su akmenimis, pagaliais, o iš jo kišenių reguliariai teks iškratyti įvairiausių daiktų, kurių paskirtis normaliam suaugusiam žmogui sunkiai suvokiama (dėl įdomumo, galite paskaityti istoriją, kaip Tomas Sojeris dažė tvorą: berniukiškų “brangenybių” sąrašas mažai tepasikeitė nuo M.Tveno laikų).

Jei nenorite, kad “labai reikalingi daiktai” užgriozdintų jūsų butą, skirkite jiems specialią dėžę (paprastu guašu ją galite nudažyti kaip pirato dėžę). Jokiu būdu negalima drausti “tempti į namus visokias šiukšles”: žaidimai su abstrakčiais dalykais juose pažadina kūrybiškumą, padeda išreikšti berniukiškas fantazijas.

Jūsų smalsus tyrinėtojas ardo laikrodžius, magnetofonus, brangius žaislus? Iš esmės šis noras sužinoti “iš ko viskas padaryta” yra natūralus ir bus tik į naudą atiduoti jam visus senus laikrodžius, atgyvenusius radijo imtuvus, kurie jau dešimt metų dulka sandėliuke. Reikia tik aptarti su vaiku, kad prieš pradėdamas eilinį “eksperimentą”, pasitartų su tėveliais. O dar geriau, jei tyrinėjime dalyvaus vienas iš suaugusiųjų. Pakvieskite mažylį padėti pataisyti sugedusį prietaisą ar pakeisti automobilio ratą. Net jei iš jo pagalbininko nebus, nesvarbu: svarbiausia dalyvavimas rimtame “vyriškame” reikale.

Dažnai tėvai mano, kad berniukams tinka žaisti tik su konstruktoriais, mašinėlėmis ir puola į neviltį, užtikę sūnų žaidžiantį su sesės lėlėmis. Bet jūs juk norite, kad jis užaugtų švelnus jautrus žmogus, geras tėvas ir vyras? Bet ar galima to išmokti, kai aplink vien kranai, buldozeriai ir kareivėliai? Berniukams, kaip ir mergaitėms, būtina žaisti rolėmis su lėlėmis ar žvėreliais: maitinti iš žaislinių indelių, guldyti miegoti, vežioti vežimėliu. Jei jus šokiruoja lėlės su nėriniais ir kaspinėliais, tuomet nupirkite jam lėlę-berniuką, kuriuo jis galės rūpintis. Nebijokite, kad jis taps bendraamžių pajuokos objektu: po keleto metų, kai jis jau lankys darželį, pats juoksis, prisiminęs savo kūdikiškus pomėgius.