Kai kas mano, kad išdygus dantukams, vaiką reikėtų nujunkyti. Galbūt jie mano, kad dėl kūdikio dantukų žindymas tampa skausmingas žindyvei?
Tačiau jei kūdikis žinda teisingai, motinai neskaudės žindant nei dėl dviejų, nei dėl keturių, nei dėl pilnos burnytės dantukų. Kartais dantų dygimo laukimas baisesnis už patį jų prasikalimą.
Reikia atminti, kad intensyviai žindant krūtį ir esant taisyklingai žindymo padėčiai, kūdikis negali įkąsti, nes spenelis yra gana giliai jo burnytėje, kūdikio lūpos ir žandikauliai tuomet būna maždaug 2,5 cm atstumu nuo spenelio pagrindo; liežuvis iškištas priekin ir guli ant apatinio žandikaulio tarp krūties ir apatinių dantukų. Nebent viršutiniai dantukai gali palikti matomas žymes, tačiau neskausmingas.
Skauda tada, kai vaikas neteisingai žinda. Jei vis tik vaikutis kandžiojasi, paprastai tai būna tuomet, kai vaikas priglaudžiamas prie krūties, valgydamas padaro pauzę, arba valgio jau pasisotinę, kai jis jau žinda neintensyviai.
Jei vaikutis sukando spenelį, netraukite jo staiga nuo krūtinės, tai pažeis jūsų odą žymiai labiau nei pats įkandimas. Vietoje to, įkiškite savo švarų pirštą vaikui į burnytę tarp žandikaulių. Neatitraukę piršto, ištraukite krūtį iš burnytės. Kitas būdas - prispauskite vaikutį kuo stipriau prie krūtinės, kai jo nosytei krūtis ims trukdyti kvėpuoti, jis pats paleis krūtį. Kai kurios mamos švelniai suspaudžia vaiko nosytę, kad jis išsižiotų ir paleistų krūtį.
Po įkandimo nutraukite maitinimą, kad kūdikis nesusigundytų patikrinti, ar mama dar sykį šoktels, jei jis dar kartą įkąs. Iškart po to, kai kūdikis įkando arba mėgino kąsti, pasiūlykite jam saugų daiktą kandžiojimui - specialų kramtuką ar žaisliuką, kad jis žinotų: "Šitą galima kandžiot kiek nori, o žįsti reikia atsargiai".
Kai kurie mažyliai žymiai atkaklesni mėgindami kandžiotis. Tai gali būti
- dėl besikalančių dantukų (vaikučiui skauda dantenas),
- žindukų naudojimo (žinduko ir krūties čiulpimas iš esmės skiriasi ir vaikas gali supainioti "čiulptukus"),
- nepakankamo pieno kiekio (tokiu atveju reiktų stimuliuoti pieno gamybą dažnesniais maitinimais),
- nepakankamo dėmesio kūdikiui (neretai mamos žindydamos žiūri televizorių, kalba telefonu ar skaito),
- dėl užgulusios nosytės (kai taisyklingam čiulpimui trukdo apsunkintas oro įkvėpimas) ar peršalimo (reikėtų pasitarti su gydytoju dėl gydymo).
Kuri iš šių priežasčių bebūtų, kandžiojimasis paprastai prasideda maitinimo pabaigoje, kai alkis jau apmalšintas ir dėmesys nukrypsta kitur.
Jei jums atrodo, kad vaikutis kanda norėdamas patraukti jūsų dėmesį, nuo pat maitinimo pradžios rodykite jam begalinį dėmesį: prisilietimai, kalbinimas, akių kontaktas įtikins jį, kad jis jūsų dėmesio centre. Ir toks dėmesingumas jums padės laiku pastebėti, kada vaikas pasisotino. Stebint žindymą, galima išmokti pamatyti, kada laikas baigti maitinti ir kada kūdikis labiau ima domėtis aplinka, pastebėti, kad jog prieš pat įkandimą, kūdikio žandikauliai palaipsniui įsitempia, o tai jau gali būti signalas nutraukti maitinimą dar prieš įkandimą. Jei moterys turi didelę krūtinę, svarbu maitinant kūdikį kita ranka ją prilaikyti.
Speneliuose išsidėstę daugybė nervų ir jie labai jautrūs. Juos skauda tiek įkandimo metu, tiek po kurio laiko. Vis dėlto labiausiai skauda tuomet, kai mėginate atitraukti vis dar žindantį kūdikį. Jei skauda tik vieną spenelį, maitinimą pradėkite nuo kitos krūties, kad intensyviausias čiulpimas tektų ne skaudančiam speneliui. Kad skausmas sumažėtų ir skaudama vieta greičiau gytų, galima spenelius ir aplink juos pasitepti savo pienu ir leisti jam išdžiūti, arba naudoti specialiai tam skirtus tepalus (saugius ir nealergizuojančius kūdikio).
Galbūt nuosavo vaikučio kandžiojimasis ir skamba šiek tiek gąsdinančiai, tačiau motinystė apskritai kartais būna pavojinga: pradėjęs judėti mažylis gali užlipti jums ant kojos, arba stuktelėti savo galvyte jums į veidą, mėgindamas jus apkabinti, bet vien todėl neimsite vengti apsikabinimų. Jūs tiesiog pasirūpinsite, kad jūsų kojos ir galva būtų saugios. Tas pats ir su krūtine.
Pirmas savisaugos žingsnis - dėmesingumas. Knygos "Breastfeeding Pure And Simple" (Tiesiog žindymas) autorė Gven Gotš rašo: "Ką daryti, kad išmokytumėte kūdikį nesikandžioti, priklauso nuo jo amžiaus ir temperamento. Vyresni jau gali suprasti, kad jei kandžiosis, mama nustos maitinti (kokias 20 min ar daugiau). Nors, visa tai ir dar mamos riksmas dėl skausmo gali labai stipriai paveikti jautresnį vaiką. O visai mažas vaikutis gali dar nesuprasti ryšio tarp savo poelgio ir jo pasekmių. Kantrybė, atkaklumas, įdėmus stebėjimas ir vaikučio jausmų suvokimas - svarbiausi auklėjimo instrumentai bet kokiame amžiuje. Jei jau vaikučiui prasidėjo kandžiojimosi periodas, patikėkite, tai truks neilgai, ir jūs galėsite žindyti jį tol, kol to reikės."
Šaltinis: lalecheleague.org