{mosimage} Vaikas - tikra mįslė tėvams! Jis su draugais gali užsilipti ant daugiaaukščio namo stogo, atsisėsti ant turėklų ir dar nuleisti žemyn kojas. O vakare savo bebaimį vaiką Jūs sunkiai atpažįstate išblyškusioje, nuo kiekvieno garso krūpčiojančioje būtybėje - taip ji paveikė peržiūrėtas siaubo filmas. Tai ko gi iš tikrųjų bijo Jūsų vaikas?

Kokios baimės yra normalios jo amžiuje, o kokios - nervinio sutrikimo simptomas? Ir kaip tėvai gali padėti? Deja daugelis mūsų yra įsitikinę kad neurozės, baimės yra prislėgtų rūpesčiais suaugusiųjų dalia. Tačiau specialistai tvirtina, kad vaikai nuo jų kenčia žymiai dažniau, o suaugusiųjų neurozių šaknys praktiškai visada veda į jų vaikystę.

Ko bijo vaikai? Sveikų vaikų baimės turi realų pagrindą - tam tikras gyvenimo situacijas, filmai, išgirstos baisios istorijos. Iki 1 metų vaikus jaudina garsūs garsai arba didelių daiktų prisiartinimas. Metinukai ypač jautrus mamos nuotaikoms: šypsosi mama - vaikas ramus, o jeigu mama išsigandusi, tai ir mažylis bijo. 2-3m. vaikai pradeda bijoti skausmo, gydytojų, piktųjų pasakų būtybių. 6-7m. vaikai pradeda suvokti savos mirties ir artimųjų praradimo galimybę. Moksleivių baimės susijusios su jiems nauju socialiniu vaidmeniu, jie bijo nepateisinti savo tėvų, mokytojų ar draugų viltis ir lūkesčius.

Visos išvardintos baimės sąlyginai paprastos, suprantamos ir daugiau ar mažiau būdingos visiems vaikams, bet netgi tokios visiems pažystamos vaikiškos baimės iš tėvų reikalauja dėmesingo ir taktiško elgesio. Pav. vaikas bijo užmigti tamsoje arba būti vienas kambaryje, jokiu būdu negalima jį "grūdinti" paliekant tamsoje vieną, kad priprastu. Šiuo atveju vaikas ne tik neatsikratys savo baimės, bet įgys dar vieną - tėvų pykčio ar pajuokos baimę. O tai jau neurozė.

Kad ir ko bijotų Jūsų vaikas, kad ir kokia nereikšminga atrodytų baimė, reikia jam parodyti, kad jį suprantate, kad jo baimėje nėra nieko nenormalaus, kad ir Jūs ir visi žmonės vaikystėje bijojo tamsos, vienatvės arba kad nesupras draugai. Baimė - tai viena pagrindinių žmonėms būdingų emocijų. Tai visiškai normalus jausmas. Jeigu žmonės visai nieko nebijotų žmonija jau seniai būtu išmirusi. Baimė - vienas evoliucijos veiksnių, ji perspėja apie pavojaus galimybę, sukaupia dėmesį į jo šaltinį, verčia ieškoti kitų, mažiau pavojingų būdų tikslui pasiekti. Taip pat baimę galima vertinti kaip žmonijos savimonės formavimosi pakopą. Atsiminkite pirmykščiam žmogui siaubą sukeldavo besiartinanti tamsa, perkūnija, žaibas, ugnis. Vaikas savo psichikos formavime taip pat pereina visas žmonijos vystymosi pakopas. Jeigu šiame kelyje jis nesutinka tėvų palaikymo bei supratimo, mažylis tiesiog užsiskleidžia, bando savarankiškai įveikti sunkumus ir nesėkmės atveju baimė tampa fobija.

Fobija - tai tapusi įkyri baimė. Vaikas tampa nepasitikinčiu savimi, tyleniu arba atvirkščiai agresyviu ir rėksniu. Jis supranta kad bijo be pagrindo, bet negali atsikratyti savo baimės. Fobijos gali būti įvairios. Labiausiai paplitusios - klaustrofobija (uždarų patalpų baimė), sociofobija ( baimė bendrauti su žmonėmis), nozofobijos (baimės susirgti įvairiomis ligomis). Fobija - tai jau neurozės simptomas.

Vaikiškų neurozinių baimių vystymasis gali būti paveldimas, todėl neurozinio būdo tėvams reiktu būti ypač atidiems savo vaikams.

Ne mažiau svarbu ir geri, draugiški santykiai šeimoje. Vaiko dvasinei sveikatai turi reikšmės ne tik kaip tėvai bendrauja su juo, bet ir jų tarpusavio santykiai ir bendravimas. Baimės išsivystymui nebūtini barniai, skandalai šeimoje, tam užtenka net nuolatinio motinos nervingumo.

Neurozinės baimės yra stabilios ir kaip taisyklė lydimos vegetaciniais sutrikimais (širdies ritmo padažnėjimu, karščiavimu, drebuliu, nemiga ir apetito stoka). Esant pirmiems neurozinės baimės simptomams labai svarbu nedelsti kreiptis į gydytoją. Po 2-3 mėn. gydymo neurozės paprastai pagydomos.

Jeigu esant neurozei vaikas supranta kad bijo be pagrindo ir nori šios baimės atsikratyti, pasitaiko baimės, kad vaikas yra įsitikinęs kad yra ko bijoti. Jis tampa įtarus, pastoviai jaučia aplinkinių priešiškumą, bando nuo jo gintis. Tokios baimės yra ypač pavojingos ir reikalauja kuo skubiau kreiptis pagalbos į psichoneurologą.

Gaila kad ne visi tėvai supranta kokia trapi yra vaiko psichika. Nevykusi pašaipa arba grubus kreipinys gali rimtai sužaloti ją ir sukelti neurozę, pakeičiančią vaiko charakterį.

Paskutiniu metu atsirado terminas - "gyvenimo kokybė". Kas tai? Materialinė gerovė, kaip mano daugelis? Ne, tai pirmiausiai psichologinis asmenybės komfortas. Problema, deja, yra tame, kad jis neatsiranda staiga, mums panorėjus, Jį reikia ilgai ir kruopščiai formuoti, sekti psichinę vaiko būseną nuo pat gimimo ir tik ant tėvų pečių gula visiška atsakomybė už šį procesą.

Iš rusų kalbos vertė Iva
Šaltinis: www.nanya.ru