Ne paslaptis, kad būti pamote nelengva. Dar iš vaikystės pasakų pasąmonėje žodis „pamotė“ asocijuojasi su neigiamu personažu: šalta, svetima moterimi, besistengiančia apkartinti našlaičių gyvenimą. Šiose pasakose atsispindi mažo vaiko mąstymo stilius. Natūralu, kad vaikas visą savo pyktį ir nuoskaudas dėl jį palikusios mamos (kad ir mirusios, nes vaikai būtent taip išgyvena šią situaciją) išlies pamotei. Mažylis idealizuoja mamą ir gina savo meilę jai. Moteris, mėginanti atstoti jam mamą, periodiškai, o gal ir nuolat, bus juodinama ir nuvertinama.

Čia nėra „nieko asmeniško“, nes pirminė neigiama vaiko reakcija nukreipta į pamotės vaidmenį, o ne į moters asmenybę. Būtent taip ir reikėtų į tai reaguoti. Kad ir kaip moteriai patiktų vyro vaikai, kad ir kokia gera ir rami ji būtų, vis tiek pamotės rolė nebus lengva. Šiam naujam gyvenimo vaidmeniui reikia pasiruošimo bei kantrybės.

1 taisyklė: Iš anksto neidealizuokite naujo šeimyninio gyvenimo. Daugelis moterų tekėdamos už vyro, jau turinčio vaikų iš kitos santuokos, būna kupinos šviesių vilčių ir lūkesčių, jaučiasi pakylėtos. Ruošdamosi naujam gyvenimo etapui, jos susikuria laimingos šeimos paveikslą. Praūžus šventiniam šurmuliui, mėgina įgyvendinti savo fantazijas, bet neretai pajunta pasipriešinimą: namiškiai arba jau yra įpratę prie tam tikros tvarkos namuose, arba nesupranta, kodėl staiga jiems komanduojama. Geriau šiam gyvenimo etapui pasiruošti ne kaip šventei, o darbui... pasiraitokite rankoves.

2 taisyklė: Palaipsniui įgyvendinamos reformos geresnės už sukilimą. Nuo šiol jų namai tapo ir jūsų namais. Apsižvalgiusi po namų ūkį ir kurį laiką stebėjusi namiškių įpročius, turbūt labai norite daug ką pakeisti? Permainomis, žinoma, norisi tik gero. Tačiau būkite atsargi, nes namus kuriate ne plyname lauke. Jus supa artimi žmonės, kurie dar iki jūsų atsiradimo susikūrė tam tikrų tradicijų bei taisyklių. Gerbkite šį „kraitį“.

Tačiau jūs taip pat negalite įsikurti namuose nieko nekeisdama. Vien jau jūsų pasirodymas yra didžiulė permaina. Leiskite visiems apsiprasti, neskubinkite įvykių. Jei jūsų vadovavimas nebus aktyvus ir labai pastebimas, sulauksite mažiau pasipriešinimo.

3 taisyklė: Iš pradžių – santykiai, o vėliau – auklėjimas. Daugelis konfliktų kyla ne todėl, kad pamotė neteisingai auklėja vaikus, o dėl to, kad ji per greit puola auklėti, manydama, jog naujasis jos vaidmuo automatiškai suteikia tokią teisę. Naujoje šeimoje pamotė gauna daugybę pareigų. Tačiau vaikams (o kartais ir vyrui) neatrodo, kad kartu su pareigomis, ji gauna teisę reikalauti, bausti ir pan. Meilė ir pasitikėjimas negimsta kartu su santuokos įregistravimu. Todėl iš pradžių reikia pasirūpinti savo ir vaikų tarpusavio santykiais, o reikalavimus palikti vyrui. Pamotės griežtumas, nors ir teisingas, įskaudins vaikus, ir sukels jų tėvo abejones.

Situacija pasikeis, kai šeimos nariai pajus nuoširdžią jūsų simpatiją, prisirišimą, rūpestį. Venkite kraštutinumų: lepinimas ir pataikavimas vaiko įgeidžiams nepadės užsitarnauti jo meilės. Vaikas arba ims jūsų nekęsti, arba tik išnaudos palankią situaciją ir užsilips jums ant sprando.

Bendravimo problemos

Vaikas reikalauja daug tėvo dėmesio. Tai gana tipiškas vaikų elgesys. Staiga mažylis visiškai nebegali apsieiti be tėčio, atsiranda visokių naujų baimių. Pamotė aiškiai mato, kad tikroji priežastis – tėčio dėmesio, saugumo, paguodos troškimas, ir tai šiek tiek erzina. Tačiau tai nereiškia, kad vaiko baimės netikros. Netekę vieno iš tėvų vaikai išgyvena didžiulę baimę prarasti ir kitą. Jie iš tiesų jaučiasi nesaugiai, todėl į pamotę gali žvelgti kaip į konkurentą. Ypač šeimose, kuriose vaikas ilgą laiką gyveno tik su tėčiu ir buvo „pats svarbiausias ir mylimiausias“.

Iš pradžių pasistenkite neskubinti įvykių. Tegu vaikas pajunta, kad tėčiui jis toks pats svarbus, kaip ir anksčiau. Į šią „mikro-šeimą“ jums teks įsilieti pamažu, neįsiveliant į kovą dėl šeimos galvos meilės. Pasitelkite visą savo sumanumą ir ieškokite tokių funkcijų, kurias jūs galėtumėte atlikti geriau už jo tėtį. Svarbiausia, kad vaikas pajustų, jog jis ne prarado, o atrado dar vieną artimą žmogų, kuris gali.... (čia gali būti išvardinta bet kas, ką vaikas vertina).

Vaikas nuolat lygina pamotę su savo mama.
„O mano mama darydavo ne taip“, „Tu nemoki, o mano mama moka“, „Mano mama pati gražiausia“ ir t.t. –  kasdieniai priminimai gali suerzinti ir kantriausią pamotę. Taip ir norisi atrėžti griežčiau, bet tik atstumtumėte vaiką. Mažylis gerai pažįsta savo mamą, ir nenuostabu, kad ji tapo tam tikru etalonu, o su pamote jis susipažįsta tik dabar. Priimkite tokias pastabas ne kaip įžeidimą, o kaip tiesą, kad žmonės būna skirtingi. Galima pasidomėti, kaip būtent darydavo mama, kodėl jai patiko tai. Taip pademonstruosite savo lojalumą ir nuraminsite vaiką, kad nesate priešas ar konkurentas. Jei tai ne buitiniai, o principiniai dalykai, susiję su skirtingu požiūriu į gyvenimą, tiesiog argumentuokite savo nuomonę ir pripažinkite, kad esate skirtingi žmonės.

Vaikas atvirai demonstruoja priešiškumą.
Labai nemaloni situacija, kuri sukelia pamotei pačius įvairiausius jausmus: nuo nuoskaudos iki noro atkeršyti. Tik nenusileiskite iki „akis už akį“, jūs suaugęs žmogus ir galite kontroliuoti situaciją. Agresija – tai dvasinio diskomforto išraiška, ir laimingi žmonės nebūna agresyvūs. Pamėginkite nuoširdžiai padėti šiam vaikui. Galbūt jis ir pats gerai nesupranta, kodėl jaučia pamotei agresiją.

Kodėl jie taip elgiasi?

Jei vaiko mama yra mirusi: jūsų gyvybingumas ir džiaugsminga nuotaika vaikui gali sukelti juodžiausių minčių: „Kodėl mamos nebėra, o tu esi čia?“ Duokite suprasti, kad nenorėjote susikurti savo laimės ant svetimo nelaimės, kad jei mama būtų gyva, jūsų čia tikrai nebūtų, kad žinote, jog vaikui norėtųsi, kad ji dabar būtų šalia ir t.t.

Jei vaiko motina gyvena atskirai: gali būti, kad vaikas su pamote elgiasi agresyviai, nes jaučiasi kaltas: „Kaip aš galiu būti geras jai, kai mano mamytė taip kenčia be manęs, ji taip mane myli“. Vaikas jaustųsi išdavęs motiną, jei pamiltų pamotę.

Jei vaikas gyvena su savo mama: kaip ir daugelis vaikų, jis turi vilčių, kad tėvai dar susitaikys. Pamotės atsiradimas griauna jo lūkesčius, ir jam ima atrodyti, kad tai ji kalčiausia, jog tėveliai negyvena kartu.

Vaikas kovoja su pamote: manipuliuoja, provokuoja ir skundžia

Dėl visų aukščiau išvardintų priežasčių vaikas gali norėti sugriauti pamotės ir tėčio santykius. Vaikai šiam tikslui įgyvendinti pasitelkia įvairiausių būdų – nuo kaprizų ir pamotės agresijos provokacijų iki skundų giminaičiams. Tikslas – kad viskas būtų kaip anksčiau.

Jei pamotė įžvelgia vaiko ketinimus, vietoje laukiamos reakcijos gali duoti jam suprasti, kad planas atskleistas ir „karo“ nebus. Reikia ramiai pasakyti, kad jokios intrigos, gudrybės ir provokacijos naujos santuokos neišardys, ir kad vaikui teks susitaikyti su esama padėtimi.

Spręsti sudėtingas situacijas padeda „šeimos susirinkimai“. Tegu vaikas pamato, kad po jo piktų kėslų pamotė nesistengia kovoti paslapčiom, nebėga skųstis tėvui, o ramiai ir atvirai aptaria situaciją su visais. Mažylis supras, kad pamotė yra stipri asmenybė.

Vienas sudėtingiausių momentų – senelių ir močiučių įsitraukimas į konfliktą. Giminaičiai pasiruošę „dantimis ir nagais“ ginti ir apsaugoti anūkus, ypač kai juos augina „svetima“ moteris. Todėl reikia padaryti taip, kad moteris nebūtų svetima ir nepažįstama: pasistengti dažniau bendrauti su jais, kviestis į svečius, klausti patarimų. Pamotė pasirodys rūpestinga, paprasta moteris, turinti savų privalumų ir trūkumų, kad jai nesvetimos abejonės ir  reikia paramos. Tuomet, kai vaikas ims seneliams pasakoti būtas ir nebūtas istorijas apie pamotę, jie visai kitaip vertins informaciją.

Jei pamotei nesiseka pačiai suvaldyti situacijos, reikia ramiai, nieko nekaltinant aptarti iškilusius konfliktus su vyru. Vaikų tėtis gali aiškiai parodyti savo atžaloms, kad ir labai juos mylėdamas, taip pat myli ir pamotę, todėl neketina atsisakyti savo meilės. Tėtis geriau pažįsta savo vaikus ir žino, kaip geriausia su kiekvienu jų susidraugauti.


Šaltinis: 2mm.ru