Fizinis vystymasis
Pirmuosius metus bebaigiantis vaikas vis dar mėgsta ropoti žaisdamas, bet jau pajėgia ir atsistoti. Jis stovi vis tiesiau. Laikomas už rankos, įstengia žengti pirmuosius žingsnius. Tiesa, jis eina dar labai netvirtai, išsižergęs. Lengvai netenka pusiausvyros, todėl suaugęs žmogus turi jį tvirtai laikyti ir saugoti, kad neparvirstų.
Jei jūsų mažylis dar nevaikšto, nesijaudinkite. Įvairių tyrimų rezultatai rodo, kad nedaugelis vaikų pirmąjį žingsnį žengia tarp 13 ir 15 mėnesio. Kada kūdikis pradės vaikščioti, dažnai lemia jo genai, svoris ir sudėjimas. Be to, tai gali būti susiję su tuo, kada ir ar gerai jis išmoko šliaužioti. Vaikas, kuris nėra įgudęs šliaužiotojas, gali pradėti vaikščioti anksčiau už vaiką, kuris yra patenkintas, keliaudamas keturiomis.
Dvylikos mėnesių vaikas jau visai sąmoningai gali rankutėje sugniaužtą daiktą įdėti kitam žmogui į delną arba į kokią dėžutę. Vaikas tiksliai tiesia ranką ir reikiamu momentu atgniaužia pirštukus. Kad galėtų atlikti tokią užduotį, vaikutis jau turi daug ką mokėti: jis privalo sugebėti pačiupti mažą daiktelį ir kada panorėjęs jį paleisti, turi būti labai suderinta jo akių ir rankų sąveika, be to, jis turi suvokti erdvinius santykius. Tik įvaldęs visus šiuos įgūdžius, vaikas gali pvz. įmesti sagą į buteliuką. Jam labai patinka mėtyti įvairius daiktus į indą ir juos ištraukti. Mažyliui patinka dėžutės ir įvairiausi puodai, kuriuos galima įstatyti vieną į kitą. Jam taip pat patinka triukšmingi garsai, kurie pasigirsta sudaužus indus/daiktus vieną į kitą.
Psichinis ir socialinis vystymasis
Vaikas stebi tėvus ir bando juos pamėgdžioti. Matydamas kasdien, kaip mes prausiamės, šukuojamės, rengiamės, valgome, netrukus mažylis pats mielai siekia šaukštelio ir bando valgyti savarankiškai; mėgina praustis; pats šluostytis rankšluosčiu; šukuotis. Žinoma, pirmieji bandymai gali būti ne visai tikslūs, bet jeigu būsime kantrūs ir nedrausime to, po kurio laiko džiaugsimės vaiko savarankiškumu.
Vaikutis pradeda domėtis bendraamžiais, tačiau pirmieji kontaktai paprastai baigiasi apsistumdymu ir žaisliukų nepasidalijimu. Kol kas mažylis yra pernelyg egoistiškas, kad galėtų suprasti kito vaiko jausmus ir poreikius.
Baigiantis pirmiesiems gyvenimo metams, mažylis jau ne taip paniškai bijo svetimų žmonių, kaip prieš keletą mėnesių, bet ir toliau akivaizdžiai pageidauja laikytis nuo jų atokiau. Vaikas pradeda diferencijuoti mežai pažįstamus žmones - vienais pasitiki labiau, kitų prisibijo.
Šiame amžiuje yra normalu, kad vaikas labai bijo atsiskirti nuo tėvų. Iš dalies taip yra dėl to, kad dabar vaikas turi geresnę atmintį. Jis prisimena, ką reiškia, kai jūs velkatės striukę, apsiaunate batus ir pasiimate rankinę. Jis jau sugeba suvokti, kad jums išėjus pro duris, kurį laiką jūsų nebus. Kad kūdikis mažiau protestuotų, o jūs nesijaustumėte labai kalti, prieš išeidami imkitės šių priemonių:
Įsitikinkite, jog paliekate vaiką su supratinga, patikima, jautria aukle.
Liepkite auklei atvykti likus 10-15 minučių iki jūsų išėjimo (dar anksčiau, jeigu ji atvyksta prižiūrėti kūdikį pirmą kartą), kad jie abu galėtų kuo nors užsiimti (piešti, dėlioti kaladėles), kol jūs dar sukiositės aplinkui.
Leiskite kūdikiui iš anksto pastebėti, kad ruošiatės išeiti. Jeigu vengdami triukšmo bandysite pasprukti jam nematant, mažylis gali pradėti bijoti, kad jūs bet kada jį paliksite neperspėję, ir dar stipriau kabinsis į jus. Geriau dar prieš 10-15 minučių pasakyti, jog išeisite, ir vaikas turės galimybę apsiprasti.
Savo išėjimą paverskite maloniu ritualu su apsikabinimais ir bučiniais. Tačiau atsisveikinimas neturi būti pernelyg ilgas ar sentimentalus.
Jei jums išeinant kūdikis verkia, paguoskite jį. Pasakykite, jog jūs suprantate, kad jam jūsų trūks ir jums taip pat. Raminkite jį, sakydami, jog grįšite.
Jeigu kūdikis jums išėjus visą laiką verkia, gali būti, kad parinkote netinkamą auklę, arba neskiriate kūdikiui pakankamai dėmesio, kol esate su juo, ir jums reikia metodiškai pratinti jį prie savo išėjimų.
Dešimtąjį mėnesį kūdikis suprato pirmąsias sąvokas, o baigdamas pirmuosius gyvenimo metus, jis jau įstengia suprasti ir paprastučius sakinius, kuriais kas nors liepiama. Pavyzdžiui, jis gali tinkamai sureaguoti išgirdęs sakant: "Ateik čia!" arba "Atnešk man...", bet tai padaro ne kiekvieną sykį. Vienerių metų vaikas labai dažnai pamiršta, kas jam liepta. Mat pakeliui į tikslą jo dėmesį dažniausiai atitraukia kiti įdomūs dalykai.
Kadangi kūdikis dabar yra labai imlus, tai tinkamas metas pradėti mokyti jį gerų manierų: nuolat pabrėžkite žodžius: prašau, ačiū.
Kalbos raida
Kūdikis dvyliktąjį mėnesį, kaip ir vienuoliktąjį, ne tik šneka kažką nesuprantama, bet ir pradeda vartoti pirmuosius prasmingus "vaikiškus" žodžius, pvz. "au-au" (šuniukas), "ga-ga" (žąsis), "ti-ti" (eiti) ir panašius. Tai jau yra tikros kalbos pradmenys. Įvardykite kūdikio namų aplinkoje esančius daiktus (vonia, tualetas, lovytė, lempa, kėdė ir t. t.); rodykite paukščius, šunis, medžius, gėles, automobilius. Neužmirškite ir žmonių. Mokykite pažinti spalvas: "Žiūrėk, tas balionas raudonas kaip ir tavo marškinėliai", "Tas medis yra žalias tavo vežimėlis irgi žalias". Dažniau skaitykite. Tokio amžiaus vaikai mėgsta eilėraštukus, knygutes su gyvūnų, transporto priemonių, žaislų ir vaikų piešinėliais.
Pažaiskite žaidimą: "Akys, nosis, burna". Paimkite abi mažylio rankas į savąsias, viena palieskite abi savo akis, abiem rankutėm savo nosį, o paskui - burną (ir čia jas pabučiuokite). Liesdami vardinkite: "Akys, nosis, burna". Žaisdami šį žaidimą, vaikučiai labai greitai išmoksta kūno dalių pavadinimus.
Lipdami laiptais ar skaičiuodami pirštukus, dainuokite: "Vienas, du, kaip gražu. Trys, keturi, ką ten turi? Penki, šeši. mes dar maži. Septyni, aštuoni, kur tu eini? Devyni, dešimt, aš tave nešiu".