{mosimage}Visi mes trokštame mėgautis gyvenimu ir džiaugtis, ypač siekiame šeimyninės laimės ir meilės. Meilė ir laimė praktiškai neatsiejami dalykai. Vis dėlto, į psichologus kreipiasi daugybė moterų, nepatenkintų savo šeimyniniu gyvenimu. Vieną dažniausiai pasitaikančių nusiskundimų galima pavadinti „nusivylusios namų šeimininkės sindromu“. Paprastai tokia moteris kalba apie tai, kad ji jaučiasi lyg ištirpusi šeimoje.


Žmogus nebesupranta, kur pasibaigia „aš“ ir kur prasideda „šeima“. Moteris neturi savo asmeninės erdvės, laiko, savų reikalų ir tai ją labai slegia. Ji nuolat jaučiasi įsipareigojusi ir atsakinga už visą šeimą, visą jos pasaulį sudaro „aš privalau, aš turiu...“

Šeimoje nėra buities darbų pasidalijimo, viską atlieka mama ir žmona. Dažniausiai, be jos niekas net kiaušinienės nesugeba išsikepti, nes tai visada darė ji! Išvargusią namų šeimininkę užpuola negatyvios mintys apie šeimą. Palaipsniui, priklausomai nuo sindromo vystymosi tempo, jos užgožia mintis apie džiaugsmą, meilę ir laimę.

Toks gyvenimo būdas labai primena voverės sukimąsi uždarame rate. Jei netyčia patekote į tokį ratą, nepamirškite, kad iš jo yra mažiausiai vienas išėjimas: jis yra ten, kur ir įėjimas. Tam, kad  išsiveržtumėte iš uždaro rato, nustotumėte būti „teta“ ir vėl taptumėte tikra moterimi, reikia keisti gyvenimo būdą iš esmės.

Pirmiausiai, reikia suvokti, kad jūs esate uždarame rate. Pažvelkite į save veidrodyje. Pažiūrėkite į save iš šalies gatvėje, kaip jūs vaikštote, rengiatės, kaip jūs atrodote. Atsakykite sau sąžiningai, į ką jūs panaši?..

Būtina susikurti savo erdvę namuose ir rasti laiko tik sau. Tai reiškia, kad jūs turite turėti arba savo kambarį bute, arba savo darbo stalą, spintelę savo reikmenims. Skirkite sau bent porą valandų per dieną. Tegu tai bus laikas, kai jūs gražinsitės neskubėdama, mankštinsitės ar bendrausite su draugais. Savo erdvę ir laiką atribokite nuo namiškių reikalų. Iš pradžių šią naujieną jie priims nenoriai, protestuos ir mėgins sukliudyti.


Pasidalinkite buities darbus ir atsakomybę su kitais šeimos nariais. Iš pradžių jums teks išmokyti juos atlikti tas funkcijas ir pareigas, kurias anksčiau darėte pati. Moterys paprastai iškart puola prieštarauti: „Mano vyras nesugebės! Jis daugiau darbo man pridarys, nei padės”. Tačiau tai tik iliuzija. Pamirškite žodžius „aš turiu, aš privalau“. Kaskart, kai imatės kažkokio darbo su mintimi „aš privalau“, paklauskite savęs: „Kodėl privalau? Kam? Kas atsitiks, jei aš to nepadarysiu?“

Prisiminkite ir įpraskite galvoti „aš noriu“. Ieškokite veiklos, kuria užsiimtumėte noriai. Galbūt tai bus tai, kam niekada nerasdavote laiko, apie ką tik svajojote. Išmėginkite neįprastas jums pramogas ir užsiėmimus.

Pradėkite atidavinėti skolas sau. Skola sau – visa tai, ko anksčiau sau neleisdavote: tai laikas, kurio sau neskirdavote, tai draugai, su kuriais pamiršote bendrauti, taip pat ir jūsų fizinės formos (kada paskutinį kartą sportavote, ilsėjotės gamtoje?).

Laužykite stereotipus ir senus įpročius. Jei kasryt jūs gerdavote kavą – išgerkite arbatos. Jei eidavote į darbą vienu ir tuo pačiu maršrutu – pakeiskite jį. Pakeiskite ir mylėjimosi pozą. Jei visa tai padarysite, nustebsite, kiek naujų pojūčių jus užplūs, ir kiek daug nuo savęs iki šiol slėpėte!

Ir galiausiai, nusipieškite savo idealaus gyvenimo paveikslą. Apie tai, kaip norėtumėte gyventi, kuo norėtumėt užsiimti, kas jums yra malonu. Tai gali būti iš tiesų paveiksliukas, gali būti rašinėlis, pasakojimas. Skirkite tam laiko.  Kiekvieną savo dieną lyginkite su nusipieštu paveikslu ir artėkite prie jo. Jei būsite atkakli, ateis diena, kai pasakysite sau: „Tai buvo ideali mano idealaus gyvenimo diena!“

Šaltinis: psyonline.ru