Pagaliau pasiekiam įėjimą į parką - įsivaizduoju kad tuoj pasieksim išėjimą į Teplice nad Metuji miestelį

Netikėtai mane ištinka šokas - jei prisimenat, rašiau, kad suvenyrinės buvo jau uždarytos ir mes vaikščiojom be trasų žemėlapio

Aišku, kai kur trasoje buvo nubraižytos maršrutų schemos, bet aš kažkaip net nemačiau reikalo kreipti į jas dėmesio

Tik trasos pabaigoj pamačiau kokie galimi variantai grįžti link mūsų pensiono

Jokių problemų nebūtų, jeigu būtų diena - o dabar vakaras - iki saulės laidos likus daugių daugiausiai valanda - turim du pasirinkimus - arba grįžtam keturis kilometrus atgal arba renkamės ėjimą link Ardčpadų pagrindinio įėjimo - iki kurio tikrai daugiau nei keturi kilometrai plius dar ėjimas keliu nuo Adrčpach miestelio iki Teplice nad Metuji

Sukeliu didžiausią paniką - tikrai netikiu, kad realiai egzistuoja tik vienintelis kelias - ėjimas atgal tuo pačiu keliu kuriuo atėjom - kai prisimenu tuos kopimus laipteliais net silpna daros

Bet ką darysi - pasiduodu vyrų įtakai - jie nieko blogo neįžvelgia tame, kad reiks grįžti tuo pačiu keliu - ir tie keturi km jiems neatrodo neįveikiami per valandą (tiek liko iki visiško sutemimo)

O aš einu paskui juos ir siuntu - matyt iš to pykčio ir koja nuslysta nuo laiptelio - gerai kad viskas laimingai baigias - atsiperku tik didžiule mėlyne, kuri dar ir šiandien nespėjo išnykti

Baisu net pagalvoti, o jei kas rimto būtų nutikę - jokio telefoninio ryšio tose apylinkėse nebuvo

Galų gale susitaikau su realybe, net kelis kadrus dar spėju nufotografuoti - mano brangiausieji net tyčiotis pradėjo - jei mama pradėjo fotografuoti - vadinas vėl viskas ok



Kažkaip net nepajuntam kaip pasiekiam savo pensioną ir nusikalę - tik grįžę į pensioną pajautėm didžiulį nuovargį - tiesiog krintam kaip lapai miegoti

Toks įspūdis susidarė, kad kai padėjom galvas ant pagalvių - taip visą naktį net nekrustėldami iki ryto pramiegojom