Švedija - kokia ji plaukiant jachta?

Įžanga

Sveiki visi, kurie užsuka paskaityti jau ne pirmo mano fotoreportažo.
Šį nusprendžiau rašyti todėl, kad kaip nebūtų keista, informacijos apie netolimą ir tikrai gražią mūsų kaimynę reikia paieškoti savęs negailint. Žinoma, apie Stokholmą visur ir visko pilna, o kokia toji Švedija be sostinės
Mano mylimuose "Kelionių ir pramogų" žurnaluose apie likusią Švedija užsimenama labai blankiai - kiekvienas miestukas turi savo istoriją, įžymybę, muziejų, pili... Pilys visos panašios, pageidautina eiti su gidu... Toks vaizdas, kad ten nieko idomaus
Kodel Švedija ir dar be Stokholmo (nors jo visgi buvo - per visa kelionę netgi keturios dienos)?
Kelionės idėja sena ir banali... Banali gal tik mums, nes jau aštuonis metus buriuojam savo laivais (kur dar keli metai buriavimo su samdytais kapitonais). Pradejom senai nuo mažo laivuko. Paskui jį išaugom, o kur rasi kitą, jei ne Švedijoje. Va tada pirmą kart ir teko pažinti šią šalį. Pavyko puikiai - suradom gerą laivą, puikius ir nuoširdžius švedus (kas pasirodo yra ne toks jau dažnas dalykas). Teko lankytis jų namuose, ragauti naminių patiekalų ir tikrai maloniai pabendrauti. Tai vyko 2004 metais.
Deja, per keturis metus ir tą laivą išaugom, ir istorija kartojasi - 2008 metais vėl į Švediją laivo ieškot. Ir vėl pavyko Tik šį kart švedai nebebuvo tokie draugiški, mat pataikem į aukštenio luomo šeimą. Na bet laivas iš ties puikus ir jau antrus metus su juo keliaujam. O kur Baltijoje daugiau nuplauksi jei ne... į Švediją... Sakau, banalu, bet va todėl ir atsirado noras pamatyt ne tik jų sostinę, bet ir kitus miestus, miestukus. O pasirodo žiūrėt tikrai yra į ką

Taigi, kaip supratot, kelionė vėl nėra tipiška. Laikas išbarsytas per visą vasarą, o mano mylimų skaičių su kelionės biudžetu taip pat nebus, nes plaukiant jachta svarbūs visai kiti dalykai, nei važiuojant mašina. Juk kam idomu kiek kainuoja stovėjimas uoste ar kiek litrų degalų naudoja laivo variklis... Niekam... Nebent kokiam buriuotojui, bet ju tiek mažai Lietuvoj...

Keliavom trim etapais. Pirmasis etapas prasidejo Klaipėdoje. Maršrutas ėjo pro tokius uostus - Venpsils, Ruhnu sala, Saarema sala (Kuressare), Virtsu, Hapsalu. Šio etapo plačiau neaprašinėsiu, nes pati dalyvavau vėliau. Keliautojai is laivo išlipo patenkinti, ypač patiko Joninių šventė Ruhnu saloj su broliais latviais, estais ir lenkais
Kitas etapas tęsėsi Alandų (Suomija) link, o jo pabaiga Stokholmas, kur buvo suplanuota mėnesiui palikti laivą ir rugpjūtį kelionę tęsti toliau.
Rugpjūčio kelionės tikslas - nuplaukti kaip galima toliau į pietus, kad atstumas per jūrą į Lietuvą būtų kuo mažesnis. Optimalu - Elando (švediškai Öland) salos šiaurė. Kad būtų aiškiau, dedu žemėlapį (gal ne patį informativiausią, bet...)



Na ir pradėsiu pasakojimą nuo Estijos Hapsalu miestelio, į kurį aš su savo vyresnėliu ir dar vienu senu geru pažįstamu atvažiavom lengvąja mašina birželio 26 dienos pavakare.

Birželio 27 diena

Ką gi, sekmadienio rytą pirmasis ekipažas automobiliu pajuda namų link, o mums atostogos tik prasideda. Dar iš vakaro apžiūrėjom Hapsalu. Gražus miestukas.



Ypač idomiai atrodo baltosios meškos skulptūra vandenyje. Kažia, kaip ji atrodo žiemą, kai viskas užšąlę???



Pilis, labai jau panašį į Kuressares pilį, tik šitoji skiriasi tuo, kad daugiau apgriuvus ir gali pasiūlyti daugiau pramogu





Akmeniniai šachmatai



Ryte atsisveikinom su visai jaukiu jachtklubu ir negiliu, panašu specialiai iškastu farvateriu (laivų keliu, kuris žymimas raudonu ir žaliu vandens ženklu - boja), patraukem Hiiumaa salos link. Ten, pačioje salos šiaurėje kapitonas (mano vyras Tomas) jau buvo nužiūrėjęs vieną uostelį Lehtma, iš kurio patogu bus išpjaukti į Alandų salas (Åland).
Lehtma mus sužavėjo laukiniu paplūdymiu. Žinoma, tai buvusi karinė bazė, o švyturys, stovintis kyšulyje savom kojom pasiekiamas sunkiai, bet vistiek patiko ta ramybė...





Dvi srovės susitinka kyšulyje



Vienas iš nedaugelio aplankytų uostų, kuriš iškėlė Lietuvos vėliava (pagal jūrines taisykles, kiekvienas uostas turėtų iškelti į svečius atplaukusio laivo šalies vėliavą)



Ramybė...

Birželio 28 diena

Pirmadienio rytą patraukėm į jūrą. Nors perėjimas nėra didelis - apie 60-70 jm (jūrmylės - 1 jūrmylė lygi 1,852 km), bet laivo greitis 5-6 mazgai (5-6 jūrmylės per valandą). Kelionė truko 14 valandų. Bangavimas buvo nedidelis, bet mano Julių užsupo ir tokia jūra. Maniau jau išgąsdinsiu vaiką, bet jis neišsigando Didvyriškai atlaikė savo pirmąjį ilgesnį perėjimą ir del blogavimo jokių rupesčių nebuvo... Ech, didelis jis pas mus jau

Taigi, Alandai. Kas tai per vieta? Geras klausimas... Tai nei Švedija, nei Suomija.



Tarp Švedijos ir Suomijos spiečiasi krūva salų, užstodamos praėjimą į Botnijos įlanką. Alandų istorija sena. Kažkada ne taip jau senai tai buvo švedų žemės, bet draugišku susitarimu Alandai po visų karų atiteko suomiams, kur jie turi autonomiją, savą vyriausybę ir vėliavą. Kalba - švedų. Dėl Alandų visi suomiai turi mokytis švedų kalbą, nes Suomija oficialiai turi dvi valstybines kalbas - suomių ir švedų Net mašinos ten turi savo registracijos numerius (foto iš interneto)





Kam įdomu, štai jų turizmo informacijos puslapiukas http://www.visitaland.com/en

Na, o ko mums ten? Nuostabios gamtos ir ramybės... Juk Baltijos jūroje ne taip ir daug vietų, kurias galima aplankyt, o Alandai vienas tolimesnių taškų nuo Lietuvos...
Patikėkit, gamtą ir ramybę RADOM

Pirmoji sala, kurią aplankėm ir kurioje nakvojom buvo Utö. Tai karinė sala. Iki dabar nei vakarinėje, nei rytinėje jos pakrantėje turistai nepageidaujami. Jos užtvertos aukšta tvora, pilna perspėjančių ženklų. Bet kur galima nueiti, tikrai gražu

Uostas, kuriame stovėjom



Dar likę Vasarvidžio šventės atributai



Senasis švyturys


Iš medinio švyturio iškelta metalinė pintinė, kur senais laikais buvo deginamos malkos ir taip rodomas kelias laivams



Vietinio žvejo sandėliukas - beje ruonius kaip tik ir matėm prieš įplaukdami į miestuką



Ramybė visur. Ji mus ir lydėjo iki par Alandų sostinės. Nors ir ten nepasakyčiau kad labai triukšminga...

Birželio 29 diena

Judam tolyn. Šios dienos tikslas - Kökar sala ir ten esantis uostukas. Vėjo turim ne taip ir mažai, bet salyno privalumas - nėra bangavimo, o kai jo nėra, ne tik Juliui viskas gerai, bet ir aš ramiai galiu suktis prie viryklės negaudydama rankom ir kojom aplink skraidančių daiktų. Taigi, Kökar vėl ramybė. Turim užsimarinavę mėsytės, o čia visas namukas - grilinė. Beliko tik infocentre nusipirkti anglių (jie specialiai susverti po porciją, kad atplaukusiems žmonėms nereiktų tąsytis su pilnais anglių, kurių jiems gal nereiks, maišais) ir pirmyn. Padegimo skysčio grilinėj kiek nori





Pavalgę sumastėm paslampinė po salą ir radom bažnyčią. Na bažnyčia kaip bažnyčia



O vat šalia - kažkoks statinys su dideliu stogu vos ne nuo pamatų. Lenktute prie duru su isntrukcija kaip elgtis Pasirodo tai muziejus



Patys įėjom, įsijungėm šviesas, apžiūrėjom ekpoziciją, pasirašėm svečių knygoje, patys išėjom išjungę šviesas ir uždarę duris





Skandinavija, ką ir besakysi. Čia žmogumi smarkiai pasitikima

Birželio 30 diena

Ir vėl geras oras, geras vėjas, ir vėl mes keliam bures ir traukiam tolyn. Šį kart į jau visai netoli Alandų sostinės Mariehamno (suomiškai Maarianhamina) esantis mažas uostukas Rodhamn. plaukt nedaug, todėl vietą pasiekiam gan greit ir turim gerą pusdienį laisvą.



Ir čia vis dar likęs vasarvidžios šventės atributas



Kita pakrantė - akmenuota




Gal keistai atrodo, kad per visą dieną nuplaukiam tik į vieną vietą, bet kas plaukioja su burėmis, tas žino - laiko reikia daug. O kur dar švartavimosi ypatumai... Todėl su jachta atostogos visada būna ramios, be jokių skubėjimų. Laikas laive slenka ne taip ir lėtai - tai žiūrėk vėjas baigėsi, reik vyniot bures, tai per didelis užkilo - reik jas rifuot (mažint burių plotą). O kur navigacijos ypatumai... Va taip ir lekia laikas. Gerai jei oras geras, tada sėdi denyje, skaitai, mezgi ar dar ką gero veiki, o jei blogas - tada liūdniau. Bet mums oras pasitaikė geras. Visas dienas švietė saulė, bet Lietuvos karščiai per Baltiją taip ir nepersivertė. Buvo pats tas.
Rodhamn - pusiau laukinis. Ten nėra elektros, nors laivų krantinė nemaža. Nėra gėlo vandens, tualetai tik lauko (bet jie suomiški, tvarkingi, užpilami kompostine žeme, todėl neturi nė menkiausio kvapo). Šįvakar nusprendžiam pagaliau pasilepinti tikroje suomiškoje saunoje (Alandai, nors visi kalba švediškai, saunos tradicijas išlaikę suomiškas). Ir gaunam ją tikrų tikriausią. Kaina 20 eurų valanda - tikrai nėra mažai, nes per valandą turi spėt ne tik pasikaitint, įlįst į gan vėsią jūrą keletą kartų, bet ir nusipraust bei išvalyt pirtį kitiems, kurie ateis po tavęs. Laiką gaunam gan velų - nuo pusės vienuolikos iki pusės dvylikos. Gerai, kad ten beveik baltosios naktys. Lauke ir vidurnaktį šviesu

Liepos 1 diena

Pirmyn į Alandų sostinę Mariehamną. Visą savaitę praleidus tokiuose ramiuose, gamtos pilnuose uosteliuose Alandų sostinės laukėm kaip kokio stebuklo...
Deja deja, ir žinau gi, kad Suomijos miestai neverti dėmesio, bet ne - viestiek tikėjausi... Juk čia beveik Švedija, o ten viskas kitaip... Niekas ne kitaip.
Mariehamnas mus pasitiko ūkanotu oru, vėliau pradėjo dulkti, bet normalaus lietaus taip ir nebuvo. Miestas be jokio senamiesčio - tik pėsčiųjų gatvė, didelis jachtklubas ir laivas Pommern kitoje salos pusėje, kuris prišvartuotas kaip rusai sako "na miortvam priciale". Kam įdomu, čia daugiau info apie šį laivą http://www.visitaland.com/pommern/en

Centrinė gatvė



Jachtklubas



Parke rastas Vasarvidžio medis



Ir minėtas Pommern laivas, kuris jau nebedirbos (šiaip ten galima įeiti į vidų ir viską apžiūrėti)



Po nuostabių gamtos vaizdų, Mariehamnas paliko visai neišvaizdaus miesto įspūdį. Jau norėjom į tikrąją Švediją

Liepos 2 diena

Keliam bures Švedijos krantų link. Atstumas nedidelis - 30 jūrmylių, vadinasi 6-7 valandos eigos. Kapitonas numatęs Arholmo (Arholma) įlanką nakvynei. Vėjas nestiprus, palankios krypties, taigi atia Alandai ir sveika Švedija.
Įlanka prikišta laivelių ir ne vien švedų. Be mūsų trispalvės dar plėvesuoja vokiečių, olandų, danų vėliavos.



Stojam ant inkaro, mat krante vietų jau nebėra. Gal ir gerai, bent iš finansinės pusės - stovėjimas ant inkaro dažniausiai būna nemokamas, mat tu negali naudotis prie kranto esančiomis paslaugomis...



Liepos 3 diena

Jau ryte saulė spigina, bet ir vėjas pučia negailėdamas. Plaukimas nusimato tarp salų, taigi bangavimas nebaisus Blogai tik kad pučia pietys, o mes kaip tik ten turim taikyt. Buriuotojai toki vėją vadina baidevindu.
Pakeliui salos salelės. Kartais praėjimas toks siauras, kad regis dvi jachtos niekaip neprasilenks, bet... prasilenkia ir dar vietos lieka.
Pasitaiko ir karmoranų nutupėtų salų, kuriose nebeauga nė vienas gyvas medis



Taip jau gaunasi, kad plaukiam visą dieną. Vėjas nerimsta 9 ir 11 m/s pasitaiko. Vakarop galva ūžia, nes didžiąją kelio dalį motoravom, o čia dar patenkam į intensyvaus eismo zoną. Valtys, kateriai, jachtos, garlaiviai - tokia košė, tik spėk dairytis. Suprantam, Stokholmas šalia, o mes kaip iš mėnulio nukritę, Alandų gamtos ir ramybės užburti... Ilgas garlaivio baubimas sugrąžina mus į realybę - mes jam trukdom... Greit spaudžiam eigos svirtį ir lekiam jam iš kelio...
O mes jau ir vietoj - Vaxholm (vienas is vadinamų Stokholmo priemiesčių). Kaip tik svečių uosto (švediškai gästhamn) vartai, o ten vėl košė - vienas kateris išplaukia, dvi jachtos įplaukia, o paskui dar ir jachta išplaukia... Žodžiu, atsibudom kaip reikiant ir dar spėjom įlįst į tik ką išplaukusios vokiečių jachtos vietą - uostas pilnas laivų. Mums pasisekė, nes kitu atveju būtume priversti stoti visai šalia vartų, o ten jau supa banga... Ir taip visą naktį...
Vaxholme esam buvę 2004. Jaukus jis man pasirodė tada, toks įvaizdis išliko ir po šios kelionės.

Centre verda laivelių gyvenimas, toliau graži gatvė, jaukūs namų kiemai, kavinukės. Radom bunkerius, o šalia jų - simpatišką parkelį su romantiškais suoliukais. Gražu.





Atskirai reikėtų paminėti Vaxholmo pilį. Ji tikrai įspūdinga, nors internete info apie ją skurdoka. Gal tik nuotraukos gražios (pvz. http://turistverktyg...sthamn_200.gif). Nuo kranto pilna maršrutinių laivų ir taksi, kurie gali turistus nuplukdyti pirmyn ir atgal į pilį. Vasaros metu pilyje vyksta daug įvairių renginių. Mūsų buvimo laiku smarkiai reklamuojamas šeimos teatro spektaklis, pagal Astridos Lindgren knygą " Mijo, mano Mijo" (kurią beje perskaičiau prieš važiuodama į Švediją rugpjūtį).
Pati pilis sena, įkurta Vazos, paskui daug kartu prarasta ir susigrąžinta. Ten buvo netgi kalėjimas, mat pilis saloje.



Taip ir praslampinėjom visą vakarą... Smagu buvo stebėt vietinę gyvenimo tėkmę, nosį slapčia įkišt į jaukius, su skandinavišku minimalizmu įrengtus kiemelius, paspoksot nuo pašalinių akių visai neslepiamus namų langus (švedai tikrai beveik nenaudoja užuolaidų, tą matėm jau ne kartą Gotlando saloje...)

Visoje Švedijoje palei pakrantę išsimėtę daug svečių uostų, pažymėtų tam tikru ženklu (ne retai šalia glaudžiasi ir kempingai). Kasmet išleidžiami šių uostų katalogai su pilna informacija. Kaip sakoma - viskas žmogui, net jei tas žmogus turistas

Liepos 4-6 dienos

Tęsiam kelionę toliau. Ryte žinoma patraukiam į patį jo didenybę Stokholmą. Prisišvartuojam prie pat Vazos muziejaus - tai arčiausiai centro esanti vieta, kur dar galima priplaukti su aukštą stiebą turičiais laivais. Penktadienis. Eismas vandenyje galingas. Pilna visokio plauko laivų.



Saulė kepina visai kaip Lietuvoj. Einam į centrą, kurį jau porą kart lankėm 2004 metsais. Niekas ten nepasikeitę... Miestas iš ties karališkas...











Daug čia nėra ką ir rašyt. Sargybos keitimąsi 12 val. dienos matėm pries šešis metus. Pėsčiųjų gatvė Drottninggatan tada buvo su daug vėliavėlių, dabar jų nėra. Gamlastan saloje vis dar stovi visi rūmai su sargyba, o Parlamentas (Rigstag) irgi vietoje - išliko sveikas po milijoninių žmonių antplūdžio per princesės Sofijos vestuves.
Vaikštom ir vaikštom. Stovim Djurgarden saloje, o ten muziejų rojus, bet Vaza jau nebedomina. Būta pries šešis metus. Yra dar pilna, bet apie juos nieko nežinom - neruošiau namų darbų. Kitą dieną nusprendžiam perplaukti į kitą vietą. Vėl neruošti namų darbai... Šią kelionę jie ypač pasijautė finansine prasme. Juk galėjom dar Lietuvoj susirašyti el.paštu su keletu Stokholmo jachtklubų ir gal būt būtų priėmę mus už mažesnę kainą, bet... Taigi, pirmadienį išplaukiam į pigesnio jachtklubo paieškas ir tenka susidurti su švedų absoliučiu nelankstumu... Pasiplaukioję kanalu pirmyn - atgal liekam toje pačioje Djurgarden saloje už tikrai didelius pinigus (mėnesiui laivo stvėjimas kainuoja tiek, kiek Lietuvoj dviems metams).
Bet kuriuo atveju kelto bilietai iš Freehamn su Tallink nupirkti liepos 6. Taigi, kuprines (kai kurios svėrė cielus 30 kg), ant pečių ir pirmyn trejetą kilometriukų pėstute iki kelto. Kelias neprailgo, keltas jau stovi. Iki pasimatymo Švedija, labas Ryga, Vilniau

Taigi, baigėsi vasaros kelionės antrasis etapas. Mėnesis Lietuvoje, intensyviai ruošiami namų darbai ir trečias etapas startuoja

Rupjūčio 5-7 dienos

Ir vėl mes kelyje. Šį kart ekipažą sudaro mūsų šeima be mažiausiojo jos nario ir mano grupiokės šeima lygiai taip pat - be mažiausiojo. 6 žmonės - 4 suaugę ir 2 sepynių ir devynių metų pacanai. Autobusiukas užkrautas, susitinkam šalia Panevėžio aplinkkelio, pasipildom degalų, sukraunam visas šmutkes kur lenda ir kur ne ir pirmyn į Rygą. Šį kart keliamės su Silja Romantica (namo liepą grįžom su Silja Festival). Kainos bilietų geros, tolėl remiam brolių latvių skurstantį valstybės biudžetą. Lisco turbūt dar gerai gyvena, nes už tokią pat sumą musų kompaniją gali plukdyt tik į vieną pusę. Kam įdomu, keltas 6 žmonem ir lengvajam automobiliui pirmyn (kajutė be lango) kainavo 800 Lt, atgal pasikeitus sezonui (patenkam jau ne į vadinamąjį hight season) 600 Lt (kaina keturiems žmonėms ir mašinai, bet kajutė su langu).
Šį kart apsiginklavau literatūra. Per mėnesį Lietuvoj išmaliau šį forumą, išmaliau "Kelionių ir pramogų" žurnalų info, kreipiausi netgi į švedijos mamytes pagabos (ačiū joms ). Be to perskaičiau nors ir pries dešimtmetį rašytą, bet daug geros info prigrūstą Marinos Kulčinskajos įspūdžių leidinį "Švedija. Mitai ir tikrovė".
Taigi, jau žinau, kad laivas paliktas tikrai geroj vietoj - už 300 m Skansenas, į kitą pusę Junibackenas, o kur Šiaurės šalių muziejus. Taip pat žinau, kad būtinai norim i Kolmardeną, na bet apie viską iš eilės...

Penktadienį, rugjūčio 6 mes jau vietoj. Laivas vietoj, oras gražus ir mes pavalgę, susikrovę daiktus laivan, lekiam į Skanseną (Skansen http://www.skansen.se/). Jau žinom, kad ten galima užtrukti ir visą dieną, todėl pasiimam vandens, išeinam pavalgę.
Žmonių nemažai, ypač su vaikučiais, mat šiose švediškose Rumšiškėse yra ne tik buities ekspozicija, bet ir mini zoo, su Švedijoje gyvenančiais tiek laukiniais, tiek naminiais gyvūnais.

Įėjimas su funikulieriumi



Dar šioje tvoros pusėje gali suprasti, kad Skansenas - senienų rojus. Graži telefono būdelė puikuojasi prie įėjimo



Viduje tikrai yra ka veikti - įvairių senų pastatų ekspozicija plati. Galima užeit beveik į kiekvieną pastatą, o tvarteliuose netgi auginami tikri gyvuliai - poniai, avys, kiaulės, karvės, ožkos.







Iš tikrųjų yra ir laukinių žvėrių gardai su šernais, eilniais, briedžiais, netgi meškomis...





Yra ten kačiukų narvas, prie kurio visi ten apsilankę maži vaikučiai, kaip kokiam Tele bim bam, palieka savo soskes.

Jau isikeliau i favorites, nekantriai lauksiu tesinio

Namų statybos ypatumai nustebina netgi mano vyrą-statybininką. Kam ta tošis po skiedrom??? O gi tam, kad nelašėtų vidun



Namai su "gyvais" stogais Skandinavijoje populiarūs nuo seno



O štai ir samių, Švedijos šiaurėje gyvenančių tautų, namukai





Jei yra noro, galima atskirai susimokėti už funikulierių ir juo pasikelti ar nusileisti prie įėjimo



Labai patiko amatų gatvė - kiekvienam pastate vis kitokios dirbtuvės. Čia radom ir batsiuvį, ir kalvį, ir stiklo meistrus, ir bandelių kepyklą, ir dailides, ir netgi tekinimo staklių cechą.





Vaikams ypač patiko stiklo meistras. Sudalyvavom stiklinės gaminimo procese.



Įspūdžių prisirinkom visai dienai. Vėliau dar nulėkėm į centrą, mat mūsų pakeleiviai čia nebuvę. Maršrutai tie patys, jokių pokyčių
Kitą dieną planas-chuliganas toks: kapitonas varo autobusiuką už 350 km nuo Stokholmo į Oskarshamn miestuką ir jį ten palikęs, autobusu grįžta pas mus (namų darbai veikia, nes gerai - žinom autobuso grafiką, kainas ). Tuo tarpu aš lekiu shopintis - pagrindinė misija nupirkti Juliui kuprinę. Tuo tarpu musų pakeleiviai su Juliumi lekia į muziejus - Vazos, Astridos Lindgren (Junibacken http://www.junibacken.se/), o paskui susitinkam mieste.
Deja, prasidėjo lietus ir mieste nesusitikom... Bet aš pralėkiau per parduotuves ir galiu pasakyt - išpardavimas tikrai nemažas. Gavau viską, ko norėjau
Kapitonas grįžo truputį po pietų. Mes visi irgi. Pasitarę su dar viena iš mūsų klubo atplaukusia jachta bei švedijoje gyvenančiu buriuotoju Martynu, vakarop per liūtį išplaukėm į visai netoli esančią įlanką. Kirtom vadinamąjį kontrabandininkų kanalą ir jau temstant, nurimus lietui stovėjom laukinėje gamtoje. Tolumoje žaibavo, girdėjosi griaustinis... Temo, o netrukus jau žaibo gyslos skrodė dangų virš mūsų. Bet viskas greit nurimo. Ramybė ir tamsa apgaubė visus, stovinčius įlankoje....

Rugpjūčio 8 diena

Rytą pasitinkam toje pačioje Napoleonsviken įlankoje. O koks ten grožis suvokiam tik užsikorę ant aukščiausios uolos, kur matosi ne tik mūsų įlanka, bet ir tolimesnės...
Čia jau komentarų nereikia - gamta kalba už save







Mūsų laivelis stovi prie uolos, dešinėje, tas kur mažesnis

Pakeliui į tokią aukštybę mus stebina grybai - prisirinkoms voveraičių ir baravykų šešių žmonių pietums Kas keisčiausia, lygiai taip pat grybai stebina švedus Jie netgi žino pavadinimus mūsų rinktų grybų, nors visa literatūra rėkte rėkia - švedai negrybauja







Žodžiu, po šios iškylos, kurios finale į laivą buvo ištraukta gera dešimtis ešerių, nusprendėm - švedus sužavėt gamta sudėtinga. Jie savo gimtinėje turi viską - jūrą, salas, uolas, kalvas, netgi kalnus, tūkstančius ežerų, upių, pilnus miškus ir vandenis gėrybių... Ko dar gali reikt...

Keliam lauk inkarą ir plaukiam tolyn. Julius tik gulinėja... Pora dienų prieš skundėsi skrandžio skausmu, o dabar visai nebevalgo. Temperatūra... Na bet kol kas aukščiau 38,5 nekyla, o tai geras ženklas, bet man neramu. Kaip nesmagu, kai vaikučiai kelionėse serga...

Vakare vėl laukinis stovėjimas. Šį kart pasirenkam Rano (Rånö) įlanką. Gal norėjosi ir miesto, bet... Nyneshamne (Nynäshamn) dar Stokholme sutikti lietuviai buriuotojai sakė nieko įdomaus, tik didelis uostas, kur atplaukia daug keltų. Jau minėtas Martynas rekomendavo Trosa miestuką, kaip labai jaukų, bet jis mums buvo ne visai pakeliui.
Taigi, vėl nuostabi įlanka, paslaugus švedas iš šalia stovinčio laivo parodo, kur geriau švartuotis, sugauna mūsų virves ir perneria jas per specialiai į uolas įkaltus kuoliukus. Vėl tylu, ramu, gražu. Miškas pilnas uogų - mėlynių ir aviečių. Draugai beuogaudami matė netgi dėmėtus elnius, besiganančius netoliese
Deja, Julius vis serga, temperatūra nusimuša nesunkiai, bet vėl kyla. Priežasčių logiškų nerandu, dėl to nervinuosi ir fotoaparatas lieka spintutėje... Neturiu nuotraukų, kad parodyčiau jums kaip tą vakarą kepėm šašlykus ant uolos, kaip vakare užėjo tirštas rūkas, kaip valgėm uogas tiesiai nuo krūmo... Ne tas galvoj buvo...

Rugpjūčio 9 diena

Ryte rūko nebebuvo... Saulė švietė nelabai skaisti, todėl nusprendėm šiandiena nuplaukti daugiau, kad ryt - antradienį, galėtume aplankyti didžiausią Skandinavijoje zoologijos sodą Kolmarden. Na ir plaukėm. Juliui temperatūra kilo mažai. Atsirado viltis, kad ryt jau galėsim ramiai tęsti atostogas toliau.
Plaukėm mes į gan ilgą įlanką link Norkioping (Norrköping). Šioje įlankoje buvom jau ne pirmą kart, mat mūsų laivo savininkai gyveno būtent šiame mieste, todel pernai birželį šiose vietose jau buvome buvę. Nakvynei pasirinkom mažą Nävekvarn miestuką, kuriame buvo svečių uostas.
Atplaukėm jau temstant, todėl apie patį miestuką galiu pasakyti tik tiek, kiek sužinojom iš krantine vaikščiojusios pagyvenusios poros. Čia nuo senų laikų buvo orkaičių gamykla, kurią uždarė ir įrengė muziejų. Krantinėje yra turistų informacija ir dar vienas - regis laivų variklių, muziejus. Miestukas mažas ir ramus.
Plaukiojimo sezonas pas švedus irgi į pabaigą - laivų svečių vietose tik vienas kitas. Juk artėja rugpjūčio 15, kada visi jie grįžta į darbus...

Rugpjūčio 10 diena

Ryte nieko nelaukę prisipyėm degalų ir į kelią... Beje, degalai - Švedijoje gana populiarios automatines degalinės ir nors kiekvienoje stovi užrašas, rodantis kad čia aptarnajamos visos tiek debetinės, tiek kreditinės korteles, deja deja... Bent jau lietuviškos tikrai ne visos... Visa electon neveike niekur... Tik Visa classic...
Plaukėm neilgai - porą valandų. Ir žinojm kur stosim - pernai čia stovėjom du kart. Sandvik miestukas jau visai netoli Norkiopingo, todėl čia daug nuosavų namų su vaizdu į jūrą. Yra du kempingai su simpatišikais namukais ant kalno. Beje, vieną kempingą mes praminėm Trolių kempingu, mat ant recepcijos stogo vienas jų sėdėjo iškėlęs rankas.



Laivą palikom geram pusdieniui prišvartuotą vieną ir leidomės į pakankamai ilgą kelionę - iki Kolmardeno zoo 5 km pėstute. Labai tikėjomės, kad kursuoja koks nors autobusiukas ir veža turistus, bet čia gi šiauriečiai. Turisto reikalas kaip pasiekti lankomą objektą, o ne atvirkčiai Tą patvirtino ir vaikinukas, buvęs kempingo recepcijoj. Taip, autobusas yra, bet tik tarpmiestinis. Bilietus galima pirkti tik stotyje, kurios šis miestukas neturi. Bilietas elektroninis, grynų autobuse niekas nepriims - toks įstatymas...
Kito pasirinkimo nėra. Iš miestuko išžygiuojam dviratininkams ir pėstiesiems skirtu taku. Deja, tuoj šis baigiasi ir liek paprastas lietuviškas kelkraštis Pakeliui stebino du nelietuviški dalykai - vairuotojų atsargumas lenkiant pesčiuosius (visi smarkiai pristabdydavo) ir pakelės grioviuose, o kai kur net visai šalia kelio augantys raudonviršiai ir baravykai...



Kelias neprailgo. Netgi Julius jį nužygiavo be problemų - aš vis baiminausi, kad po temperatūrų jis bus silpnesnis, bet nieko panašaus nebuvo. Žygiavo kaip tikras pirmokas

Na ir pagaliau Kolmardeno zoo. Daugiau info čia http://www.kolmarden.com/
Zoologijos sodą sudaro dvi dalys - viena kur žvėrys narvuose ir tu eini jų žiūrėt, kita - safari, kur savo auto arba zoosodo autobusu važiuoji pas žvėris ir jau jie sprendžia pasirodyt tau ar ne. Kaino nemažos, o ir laiko reikia turėti daug. Mes vietoje buvom pireš tris. Zoo dirba iki šešių. Deja į safarį jau nebespėjom. Šitam objektui reikėtų skirti visą dieną nuo devintos ar dešimtos ryto, nes veiklos ten pilna
Visų pirma tai krinta į akį karučiai, kuriuos stumdo ko ne visi. Į juos sėda pavargę vaikai, dedami didžiuliai priešpiečių, o gal ir visų pietų krepšiai, žaislai ir kas tik nori, o mes jų nematėm... Grįžtant atgal supratom kodėl - per vėlai atėjom, jie visi buvo paimti...
Dar stebino pramogų gausa - čia buvo ne tik žvėrys (beje, retas kuris narve). Čia pilna visokių sūpynių, karstyklių, čiuožyklų, poilsio zonų, skirtų kelių metų vaikams (Meškiuko Bamso pasaulis) ir dičkiams (kasyklų rūsiai, griaučių muziejus, karstyklos su apraišais a lia Lokės pėda Jonavoje).
Žvėrys irgi eksponuojami labai idomiai - toks vaizdas, kad jie laisvi, tik priėjęs prie gardo supranti, kad turistus ir juos skiria įleista atraminė sienutė, upelis ar dar kokia nors iš pirmo žvilgsnio nepastebima detalė.
















Papildyta:
Juliaus akį iš kart patraukė įdomios formos gėrimų buteliukai. Radom jų parduotuvę - šis malonumas atsėjo 49 kronas, o viduje pilama šerbetas. Faktiškai perki tarą, o pili į ją ką nori savio nuožiūra - stovi didelė bačkutės su rankenom



Kai tik atėjom prie žvėrių, mūsų akį patraukė būrys žmonių prie kupranugarių narvo. Pasirodo, čia ganosi ne tik kupranugariai, bet ir gazelės, asilai. Viena iš jų ką tik visų žiūrovų akivaizdoje atsivedė jauniklį



Julius vis zujo ir zyzė - noriu į akvariumą. Kai priėjom jūros ekspozociją, pamatėm, kad tuoj tuoj bus delfinų pasirodymas. Ten ir nubėgom. Šou programa buvo įdomi, tik gaila viskas švediškai. Buvo sekama pasaka apie piratus, lobius ir negyvenamą salą. Žinoma delfinai viską įliustravo





Be delfinų toje ekspozicijoje daugiau nelabai kas ir buvo - na dar ruonis ir po beržais stovintys pingvinai Jokių žuvyčių, kaip kad tikėjomė, nebuvo... Bet užtat buvo nusileidimo į baseiną takeliai, kitokios vandens pramogos, kurioms mes neturėjom nei laiko, nei maudymosi kostiumėlių...
Diena prabėgo puikiai - daug pamatėm, daug nuėjom, daug sužinojom.
Grįždami atgal savo penkis kilometrus dar paburnojom pakelėse akis badančius grybus ir likome Sandvike nakvoti.