Help - Search - Member List - Calendar
Full Version: Man/Jums gražiausias/mieliausias eilėraštis
Supermamų klubas > Tarp mūsų, mergaičių... > Kertelė sielai
Pages: 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12
saules
Labas visiems,

Tiesiog paskatinta vienoje temoje parašyto eilėraščio, pagalvojau, kad būtų įdomu paskaityti kokie Jums mieliausi. Asmeniškai aš labai mėgsu poeziją.. Ir įklijuoju savo vieną mėgstamiausių. Henriko Radausko..

LAIŠKAI SAU PAČIAM

Vos liesdamas daiktus ir žmones,
Aš laikausi pats už savęs
Ir einu be dangaus malonės
Per pasaulio gatves.

Ir kažin kur rieda vežikai,
Ir kažin ką loja šuva,
Ir kažin ką plėšia plėšikai,
Ir kažin kam ritas galva.

Mus nelaimės veja, kaip aras
Veja bėgančią avį laukais.
Bet nei badas, nei maras, nei karas,
Nei pragaras mūs nepakeis.

Negaliu nė vienam padėti
Ir padėti man neprašau.
Negaliu nežydėt, neliūdėti
Ir sau laiškus - eiles rašau.


haneriete
As be galo myliu sita Salomejos Neries:

Ir vienakart, Pavasari,
Tu vel atjosi drasiai
O, mylimas Pavasari,
Manes tu neberasi.

Sustabdes juodberi staiga
I zeme paziuresi
Ir zeme taps ziedais marga
As diemedziu zydesiu.

Labai ji myliu wub.gif

Liambukas
wub.gif

Henrikas Radauskas

Pasaka

Pro dūmus traukinio, pro vielas telefono,
Pro užrakintas geležies duris,
Pro šaltą žiburį beprotiškai geltoną,
pro karštą ašarą, kuri tuojau nukris,

Pro gervių virtinę, kuri į šiaurę lekia,
Pro gnomų požemiuose suneštus turtus -
Atskrenda Pasaka, atogražų karšta plaštakė,
Ir mirga marga spindulių lietus.

Septynias mylias žengia vaiko koja.
Našlaitės neliečia vilkai pikti.
O Eglės broliai dalgiais sukapoja
Jos vyrą Žaltį jūros pakrašty.

Voras su trupiniu į dangų kelias.
Kalba akmuo ir medis nebylys.
Ir ieško laimės, ant aklos kumelės
Per visą žemę jodamas kvailys.

Pasaulis juokiasi, paspendęs savo tinklą
Ant žemės vieškelių, takelių ir takų.
Klausau, ką pasaka man gieda kaip lakštingala,
Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu.
saules
Iš Radausko daug labai gražių yra..

Elegantiškai sninga

Šiandien taip elegantiškai sninga,
Sninga žemėn medžių žiedais.
Panašiai mano meilė dingo
Su visais, visais pažadais.

Dar tada, kai pavasaris trankės,
Visom upėm grūdos ledais,
Mirė meilė ant svetimo rankų,
Išvadinta gražiais vardais.

Kažin kam sužaliavo parkai,
Korės mėnesis naktį vėlai -
O ta meilė užtroško iš karto,
Kaip auksinė žuvis po stiklais.

Aš prisiminiau pasakos galą
Iš knygų, skaitytų kadais,
Kaip mergaitė iš baimės pabalo,
Apsimainiusi aukso žiedais.

O dabar elegantiškai sninga,
Sninga parkuos medžių žiedais, -
Tik ta meilė netyčia dingo
Su visais ir visais apžadais.
darbsti
Man tai Antano Miškinio ,,Elegantiškai sninga''



Elegantiškai sninga"

Šiandien taip elegantiškai sninga,
Sninga žemėn medžių žiedais.
Panašiai mano meilė dingo
Su visais, visais pažadais.

Dar tada, kai pavasaris trankės,
Visom upėm grūdos ledais,
Mirė meilė ant svetimo rankų,
Išvadinta gražiais vardais.

Kažin kam sužaliavo parkai,
Korės mėnesis naktį vėlai -
O ta meilė užtroško iš karto,
Kaip auksinė žuvis po stiklais.

Aš prisiminiau pasakos galą
Iš knygų, skaitytų kadais,
Kaip mergaitė iš baimės pabalo,
Apsimainiusi aukso žiedais.

O dabar elegantiškai sninga,
Sninga parkuos medžių žiedais, -
Tik ta meilė netyčia dingo
Su visais ir visais apžadais.

<A.Miškinis>
saules
[quote=darbsti,2007 10 19, 11:35]
Man tai Antano Miškinio ,,Elegantiškai sninga''
Elegantiškai sninga"

Jap Miškinis super!
Pangasija
mano mėgstamiausias poetas yra Williamas Blake'as, ir jo poezijos verstos lietuviškai nesu mačius.
bet va vienas iš mano mėgstamiausių jo eilėraščių.

Morning

To find the Western path
Right thro' the Gates of Wrath
I urge my way;
Sweet Mercy leads me on
With soft repentant moan:
I see the break of day.

The war of swords and spears,
Melted by dewy tears,
Exhales on high;
The Sun in freed from fears,
And with soft grateful tears
Ascends the sky

Tefnut
Šiandieną širdį pasivaikščioti išleisiu.
Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu -
Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis:
Ir toksai net neišreiškiamas pilnumas,
Ir lengvumas, mėlynas kaip dūmas,
Ir toli, labai toli girdėtis.
Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis.

Šiandieną širdį pasivaikščioti išleisiu.
Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu.
Aš prašau: tik nesumindžiokit širdies.


(J. Marcinkevičius)
Bazilė
Man labai patinka Justino Marcinkevičiaus "Epigrama sau":

Dairosi Dievas nuo kalno - kažko
jam mano gyvenime trūksta:
ieškok, reikalauja, ieškok!
Nejaugi bus veltui triūsta?
Nejaugi nerasiu kažko svarbaus,
Sunkaus, nežemišku svoriu.
Na ją gi, - sakysiu jam, - Viešpatie, bausk:
gyvenau! Ir dar noriu.
blush2.gif
Ramunita
V.M. Putinas

MARGI SAKALAI

Lydėdami gęstančią žarą vėlai
Pakilo į dangų margi sakalai.
Paniekinę žemės vylingus sapnus,
Padangėje ištiesė savo sparnus.
Ir tarė margieji: negrįšim į žemę,
Kol josios pakalnės ir kalnai aptemę.
Sapnai ir šešėliai padangėse mums
Šviesiųjų į saulę kelių nebedrums.
Mes skaisčiąją aušrą dangum pasiviję,
Iš josios vainiko nuskinsim leliją -
Ir miegančios žemės laukus ir uolynus
Paversim į žėrinčius saulės gėlynus.
Ir tarę, suplojo iš naujo sparnais,
Tolyn ir aukštyn, koliai kraujas užkais
Pavytosios saulės ieškota liepsna,
Ir žemei užgims pranašauta diena.

Bet štai rytuose jau nuraudo dangus,
Jau nušvietė saulė uolas ir laukus,
Tačiau iš dangaus nei anksti, nei vėlai
Negrįžo į žemę margi sakalai.
jusda
Gražūs eilėraščiai.

O man labiausiai įstrigęs atmintin (išgirdau daugiau nei prieš dešimt metų ir lyg šiol pamenu) šis eilėraštis. Kas jo autorius - nežinau



Gyvenki mažyli ir visad atmink
Kad laikui atėjus kai kam tenka mirt.
Taip buvęs herojus, narsus karžygys
Palieka šią žemę ir nesulaikis jo nieks.
Mažyli, mirtis juk visiems
Bailiams ir narsuoliams,
Rimtiems ir linksmiems,
Vienodai ateina.
Ir baigias tada
Linksmybė, kurios nepamiršk niekada.
Aš šitaip dariau,
Bet išseko juokai
Grįžtu į tenai, kur sueina takai.
Ne didvyris aš, bet tikėjau savim,
Tikėki ir tu.
Aš lieku su tavim.
dezavu
Nežinau autoriaus,bet man labai gražu..

Nakties vėsa
Siunciu tau aistrą
Veriančią krūtinę...
Dainuoju žvaigždėmis
Ir groju vienuma...
Pavogti gašlią
tavo mintį pirmutinę...
Ir sumaišyti saujoj su tyla...

Jei aimanuosi man šiąnakt
Kad ir sapne...
Jei ištvirkausi mintimis ar kūnu...
Nepasiklysti ten
kur slepias nežinia...
Padėsiu tau
Nes naktyje dažnai aš būnu...

Papasakot gali slapčiausią
Nuogą norą...
Ne vertint ketinu,
o išklausyt...
Net jei kalbėsim tąkart apie orą
Bus tyliai malonu klausyt...

Ir taip kasryt...
Aistroj skubu tave pelnyt...


Bazilė
V. Šlaitas

Kaip saulėleidžio saulė

Aš niekur neskubu.
Nuo to laiko,
kai pamečiau laiko baimę,
aš iš tikrųjų
jau niekur daugiau neskubu.
Ir kodėl aš turėčiau skubėti?
Laikas vistiek už mane greitesnis,
Ir būčiau juokingas,
jeigu svajočiau pabėgti nuo bėgančio laiko.
Tai tiktai paukščiai,
kurie skrenda į pietus,
tai tik jie pasvajoja
prasilenkti arba pabėgti nuo
savo saulėleidžio.
Žiūriu, kaip leidžiasi saulė žemyn,
į pakalnę,
ir aš pats,
kaip saulėlydžio saulė
esu laimingas.
bubu
Man irgi labai pradėjo patikti poezija. Nors domiuosi dar neseniai, pastebėjau, kad dauguma eilėraščių palieka tik vienadienį įspūdį, o po dienos, kitos tu jį užmiršti. Tačiau, vienas eilėraštis paliko man gilų vaizdinį, nors pati vaikučių neturiu ir dar, manau, ilgai neturėsiu smile.gif bet šį eilėraštį perskaičiau savo mamai ir mačiau kaip ji nusišypsojo. Taigi, štai eilėraštis Jums mamos 4u.gif
Wislawa Szymborska
Vietnamas
- Moterie, kuo tu vardu? - Nežinau.
- Kada gimei, iš kur esi kilus? - Nežinau.
- Kodėl išsirausei žemėje urvą? - Nežinau.
- Nuo ko slepiesi? - Nežinau.
- Kodėl įkandai man į pratiestą ranką? - Nežinau.
- Ar tu tiki, kad tau nepadarysim nieko blogo? - Nežinau.
- Kieno tu pusėj? - Nežinau.
- Dabar vyksta karas, turi pasirinkti. - Nežinau.
- Ar stovi dar tavo kaimas? - Nežinau.
- Ar tai tavo vaikai? - Taip.

Nuostabus eilėraštis, jame nėra nereikalingų žodžių ar pompastikos, yra tik vienas žodelis Taip, kuris pasako daugiau negu ilgiausios, skambiausios eilės... rolleyes.gif
dendule
QUOTE(dezavu @ 2007 10 21, 21:39)
Nežinau autoriaus,bet man labai gražu..

Nakties vėsa
Siunciu tau aistrą
Veriančią krūtinę...
Dainuoju žvaigždėmis
Ir groju vienuma...
Pavogti gašlią
tavo mintį pirmutinę...
Ir sumaišyti saujoj su tyla...

Jei aimanuosi man šiąnakt
Kad ir sapne...
Jei ištvirkausi mintimis ar kūnu...
Nepasiklysti ten
kur slepias nežinia...
Padėsiu tau
Nes naktyje dažnai aš būnu...

Papasakot gali slapčiausią
Nuogą norą...
Ne vertint ketinu,
o išklausyt...
Net jei kalbėsim tąkart apie orą
Bus tyliai malonu klausyt...

Ir taip kasryt...
Aistroj skubu tave pelnyt...
*



Nereliai grazus....toks gilus..
Barita
QUOTE(darbsti @ 2007 10 19, 10:35)
Man tai Antano Miškinio ,,Elegantiškai sninga''
Elegantiškai sninga"

Šiandien taip elegantiškai sninga,
Sninga žemėn medžių žiedais.
Panašiai mano meilė dingo
Su visais, visais pažadais.

Dar tada, kai pavasaris trankės,
Visom upėm grūdos ledais,
Mirė meilė ant svetimo rankų,
Išvadinta gražiais vardais.

Kažin kam sužaliavo parkai,
Korės mėnesis naktį vėlai -
O ta meilė užtroško iš karto,
Kaip auksinė žuvis po stiklais.

Aš prisiminiau pasakos galą
Iš knygų, skaitytų kadais,
Kaip mergaitė iš baimės pabalo,
Apsimainiusi aukso žiedais.

O dabar elegantiškai sninga,
Sninga parkuos medžių žiedais, -
Tik ta meilė netyčia dingo
Su visais ir visais apžadais.

                  <A.Miškinis>
*



Man šis eilėraštis taip pat labai gražus... wub.gif
Lithium
Bernardas Brazdžionis
"Per pasaulį keliauja žmogus"


Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė,
žydro veido, kaip žydras dangus,
kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė
per pasaulį keliauja žmogus.

Buvo draugas šviesaus Apolono,
buvo brolis jis meilės Safo,
ir kely begalinės kelionės
nemačiau aš nuvargusio jo.

Šoko jis, gėrė jis ir dainavo
su Katulu Dianos laukuos,
jam Horacijus šaukė: Bis, bravo!
Krito žiedas nuo vyšnios šakos ...

Krito žiedas kaip naktys, kaip dienos,
kaip gyvenimas visas nukris,
o jis vienas, jis vienas, jis vienas
praraston praeitin nebegrįš.

*

Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė,
žydro veido, kaip žydras dangus,
kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė
per pasaulį keliauja žmogus.

Eina jis pro karališkus sostus,
pro muziejus monarchų senų,
nuo karūnos jų dulkes nušluosto,
nuo stabų užmirštų akmenų.

Per marias nemarias, per plačiausias
ir per kalnus vainikais baltais
nei kelių, nei dienų nesiklausęs
jis lig Nemuno klonių ateis.

Žengs per girią, kaip eglių ošimas,
pasipuošęs žiedais kadugių,
kaip šventosios taures piligrimas
bris per plaukiantį lauka rugių.

Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė,
žydro veido, kaip žydras dangus,
kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė
per pasaulį keliauja žmogus.

*

Iš atogrąžų girių žaliųjų,
kaip vienuoliai suklaupę maldos,
kaip atodūsis mirt pasmerktųjų
amžiais amžinas balsas giedos:

— Miršta tautos, vergai, viešpatijos,
imperatoriai miršta seni,
miršta žiedas balčiausios lelijos,
tik tu vienas per amžius eini.

Per upelį, per ežerą gilų
ir per lapą palaukių gėlės,
iš pakrančių, iš tolimo Nilo
ir iš tekančios saulės šalies

baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė,
žydro veido, kaip žydras dangus,
kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė
per pasaulį keliauja žmogus.

laisveja
Vytautas Mačernis

Aš pažinau karalių tavyje iš žingsnių aido
Ir iš akių blizgėjimo aštraus,
Nors kartais jos iš tavo liūdno ir pailgo veido
Man švietė giedrumu audros nuskaidrinto dangaus.

Kiekvienas tavo žodis išdidus, bet mielas,
Kiekvienas tavo mostas laisvas ir platus,
Kalbėjo apie tavo didžią, gražią sielą,
Praaugusią, lyg aukštas medis girioje, visus medžius.

Nes tu sakei: „Per žemę mes praeinam
Tik vieną syk, tai būkime tvirti!
Kieno gyvenimas bus panašus į sodrią dainą,
Tas nesutirps mirty“.

Todėl (nors neturėjai tu namų, kai saulė leidos,
Nei sosto, nei tarnų karališkam dvare)
Iš tavo liūdno ir pailgo veido
AŠ PAŽINAU KARALIŲ TAVYJE

saules
O kaip mergaitės, Jums šis?

LIETUS (2001)


Man silpna , - skausmas tolumoj.
Dėja, gyvenimo aistroj aš suklupau.
Džiaugiuosi tuo, kuo aš esu.
Bet dar prisimenu LIETUS!

Pasiilgau aš lietaus,
Kaip motina pasiilgsta sūnaus,
Pasiilgau aš vandens,
Taip, kaip skulptoriui reikia akmens.

Lietus, - bala, - galų gale vanduo
Tai visa tai su kuo....
Aš noriu susilieti ir
Po truputį toli nutekėti..
Becel
Aš vaikštau be tavęs apgraibomis,
Einu ir žemės nejuntu po kojų.

Į viską žiūriu sielos akimis,
O kūniškas akis migla užklojo.

Tarytum prieblandos aplink žvalgaus,
Bet nesistengiu pastebėti nieko-

Nei medžių, nei sparnuočių, nei dangaus…
Mana širdis jiems abejinga lieka…

Tik vienas tu man vaidenies,
Atskirti mano žvilgsnis nebegali

Marias nuo kalno, diena nuo nakties,
Nuo juodvarnio burkuojantį karvelį…

Dvasia ir kūnu ištikima tau..
Tiktai tave as sielos veidrody matau.
.
(Šekspyras)
Myliukas`
Pats gražiausias skaitytas eilėraštis (autoriaus nežinau):

Pajausk, Tavęs kažkas be galo laukia,
Ir ten, kur nėr Tavęs, nyku,
Nežydi sodai ir laivai neplaukia
Už horizonto ūku mėlynu.
Kur nėr Tavęs,
Ten bijo paukščiai skristi,
Sustoja upės, skeldėja kalnai,
Pasvyra paukštis pasiruošęs skristi,
Suakmenėja pakelti sparnai...

...

Dar keli:

ATODŪSIS

Laikas eina greičiau
Nei galėtum tikėtis
Vietoj giedro dangaus
Debesų pilnas skėtis...
Vietoj meilės - tyla
Vietoj saulės - žibintas
It lėlė ant virvutės
Jauties pakabintas...
Vos ką nors padarai
Tuoj imi to gailėtis
Nepavyko atspėt
Ko bijot, kuo žavėtis...
Nepavyko pamiršti
Nepavyko suprasti
Savo sielos tamsoj
Saulės spindulių rasti...
Pažiūrėjęs atgal
Atsidūsti dar kartą
Gal prakeiksi gyvenimą
Savo sutartą...
Gal bandysi pamiršti
Gal bandysi išeiti
Pasirinkęs per didelę
Dozę ar greitį...
Arba liksi gyvent
Jeigu jausies to vertas...

...

MYLĖK MANE

Tu išeini - ir viskas dūžta skaudžiai,
Ir vėl kaip siena stovi nežinia.
Ir lūpas vėl kankinamai suspaudžiu,
Kad nepradėčiau šaukt "Mylėk mane!"
Mylėk mane, kai mes kartu, kai dviese,
Kai Tavo galvą rankomis liečiu.
Mylėk mane, kai valgai, kai rengiesi
Ir kai eini šaligatviu slidžiu.
Mylėk pamilęs ir mylėk išdavęs,
Kai vienišas, kai linksmas Tu jauties.
Mylėk speiguos ir sodams sužaliavus,
Mylėk iki mirties ir po mirties.
Bet išeini - ir viskas taip netikra,
Vėl vieniša dugne,
Vėl spaudžiu kaktą prie šarmoto stiklo,
Už jo - pilka kaip siena nežinia.

...

Panorau parašyt žodžius
ant didelio dangaus,
ant amžino dangaus,
tuos didelius žodžius,
kurie APIE TAVE IR TAU.

Bet pasirodė, kad dangus per mažas.

Panorau surašyt žodžius
ant žemės didelės,
ant grumsto,
ant gėlės,
tuos didelius žodžius,
kurie APIE TAVE IR TAU,
kurių širdy tiek daug dar liko.

Bet pasirodė, kad ir žemė per maža.

Panorau surašyt žodžius
ant savo valandos,
ant savo VISADOS,
tuos didelius žodžius,
kurie APIE TAVE IR TAU,
kurių širdy tiek daug dar liko,
o viešpatie, kiek daug dar liko...

Bet jei gyvenimo man neužteks?


wub.gif wub.gif
Becel
Aniuta Dukynienė
SURASK MANE

Ieškok manęs,-
Ten ryto saulė
Išlydo auksą
Pienės žiede
Ieškok manęs,-
tenai šaltiniai
pavasariui šneka
srove gaivia...

šaukiu tave...
šaukiu tave
į tylą...
šaukiu tave aš
tūkstančiais vardų...
nuo mano šauksmo
Akmenys prabyla,-
Kodėl neišgirsti
Tik vienas tu?

Surask mane,-
Ten kernta lapai
Į gilų duburį
Vėsaus rudens...
Surask mane,-
ten sapno gijos
Tave sujungia
Ir mane-

Šaukiu tave...
Šaukiu tave į tylą...
Šaukiu tave aš
Tūkstančiais vardų...

Sudyla metai.
Šauksmas nesudyla,-
Aš-
Tau vienam skirta.
Man skirtas-
Vienas tu.
legacy
o man patinka tokie wink.gif


G. Grajauskas


Briaunota stiklinė


mėlynas liūdesio angelas
oranžinis nerimo angelas
žalsvas tikėjimo angelas
juodas pavydo


o aš vargšas bespalvis
ir net ne angelas
silverfox
Radjardas Kiplingas


JEI

Jei tu ramus, kada visi klejoja,
Pametę galvas, kaltina tave;
Tiki savim, kada kiti dvejoja,
Ir jų dvejonių nelaikai kalte;
Jei moki kantriai laukt ir nepavargti,
Už piktą šmeižtą nesiteist šmeižtu,
Nekenčiamas nekenčiančių nesmerkti
Ir nesidėt protingu nei geru;

Jei tavo svajos remiasi tikrove,
O mintys - ne vedliai, o palyda;
Jei tu, sutikęs Negandą ir Šlovę,
Gali bodėtis viena ir kita;
Jei kęst gali, kai tavo tiesą šventą
Derglioja niekšai, siekdami klastos,
Kai žlunga tai, kas sunkiai užgyventa,
Ir vėl pradėti viską iš pradžios;

Jei visą, ką anksčiau esi laimėjęs,
Gali lengva širdim ant kortos dėt,
Pralošt, vėl griebtis to, nuo ko pradėjęs,
Ir niekada po to nesigailėt;
Jei savo raumenų ir dvasios galią
Gali valdyti taip, kaip sumanai,
Ir nepalūžt, kai teturi tik Valią,
Kuri tau tyliai kužda: "Privalai!";

Jei su minia gali būt sąžiningas,
O su karaliais - paprastas, kuklus;
Jei priešams ir draugams esi teisingas
Ir su tavim kiekvienas pagarbus;-
Jei tu jauti, kaip greitai bėga Laikas
Ir jį matuot sekundėmis gali,
Tada tu būsi tikras Žemės vaikas,
Tada, sūnau, tu tapsi Žmogumi.



Nežinau nei kas parašė, netasimenu net trečio pusmo...Gal buvo nepakankamai įsimintinas?

Nešu tavo širdį

Nešu tavo širdį, nešu ją savo širdy,
ji ten yra visada (kad ir kur benueičiau,
mieloji, ten esi tu; ką sugebu aš padaryti,
ir tavo tai triūsas, brangioji)

nebijau
aš likimo (nes mano likimas - tai tu) nenoriu
kito pasaulio (nes tu man gražiausias pasaulis),
ir tik tu man esi mėnulio prasmė amžinoji,
ir tu esi tai, ką nuo seno dainuoja mums saulė.
Bazile111
QUOTE(jusda @ 2007 10 21, 22:10)
Gražūs eilėraščiai.

O man labiausiai įstrigęs atmintin (išgirdau daugiau nei prieš dešimt metų ir lyg šiol pamenu) šis eilėraštis. Kas jo autorius - nežinau
Gyvenki mažyli ir visad atmink
Kad laikui atėjus kai kam tenka mirt.
Taip buvęs herojus, narsus karžygys
Palieka šią žemę ir nesulaikis jo nieks.
Mažyli, mirtis juk visiems
Bailiams ir narsuoliams,
Rimtiems ir linksmiems,
Vienodai ateina.
Ir baigias tada
Linksmybė, kurios nepamiršk niekada.
Aš šitaip dariau,
Bet išseko juokai
Grįžtu į tenai, kur sueina takai.
Ne didvyris aš, bet tikėjau savim,
Tikėki ir tu.
Aš lieku su tavim.

*


čia iš knygos "Mano prosenelis, herojai ir aš" tik autoriaus neprisimenu-eilėraštis kurį prosenelis parašė vaikaičiui
arabeska
wub.gif Vytauto Mačernio poezija thumbup.gif thumbup.gif
kvepia liepos
pasiskaičiau eilėraščių ir vėl prisiminiau ką buvau pamiršus rolleyes.gif man labai patinka Putino, Marcinkevičiaus ir Radausko eilėraščiai, bet pats gražiausias Marceljaus Martinaičio:


Paskyrimas

Išsirink mane iš visų,
kad ryšėtum juodai,
jei manes jau nebus.

Išsirink mane iš visų,
kad leidžiantis saulei
būtų tau liūdna vienai.

Išsirink mane iš visų,
kad manes laukdama
tu girdėtum toli.
Rigita
J. Marcinkevičius

Autoanalizė

Jau iš daugelio šaltinių mano gerta.
Netikėtai abejot imu,
Ar dar verta, ar iš tikro verta
Vandenį laikyt pažinimu.

O tokia nežemiška didybė
Žemėje, žolėj ir žmoguje!
Niekas niekam nieko nepavydi,
Nes kiekvienas pilnas savyje.

Nes kiekvienas didelis kaip lašas,
O visi- su saulėm artimi.
Niekada žmogus nebuvo mažas,
Jeigu jis tik buvo savimi.

Mintys kaip ir paukščiai mėgsta aukštį,
Prijaukintos tupia į rankas.
Kam jūs mokot savo mintį šliaužti,
Kas už mintį atsakingas?
Kas?

O mįslingi amžiaus labirintai,
Peraugę į didmiesčių gatves!
Pažiūrėkit-
Jau, atrodo, švinta,
O kažkas dar ieško pats savęs.


Nusijuoksi - nusijuoks gamta

Nusijuoksi - nusijuoks gamta.
Imsi verkti - ir gamta pravirks.
Panorėsi - net žvaigždė - ir ta
Trumpučiu eilėraščiu pavirs.

Bet pažvelgsi į save - tamsu.
Ir tik menkas šviesulys - tenai,
Kur nedrąsiai ištari: esu.
O daugiau ničnieko nežinai...
ingridukele
QUOTE(darbsti @ 2007 10 19, 11:35)
Man tai Antano Miškinio ,,Elegantiškai sninga''
Elegantiškai sninga"

Šiandien taip elegantiškai sninga,
Sninga žemėn medžių žiedais.
Panašiai mano meilė dingo
Su visais, visais pažadais.

Dar tada, kai pavasaris trankės,
Visom upėm grūdos ledais,
Mirė meilė ant svetimo rankų,
Išvadinta gražiais vardais.

Kažin kam sužaliavo parkai,
Korės mėnesis naktį vėlai -
O ta meilė užtroško iš karto,
Kaip auksinė žuvis po stiklais.

Aš prisiminiau pasakos galą
Iš knygų, skaitytų kadais,
Kaip mergaitė iš baimės pabalo,
Apsimainiusi aukso žiedais.

O dabar elegantiškai sninga,
Sninga parkuos medžių žiedais, -
Tik ta meilė netyčia dingo
Su visais ir visais apžadais.

                  <A.Miškinis>
*


man irgi šitas super smile.gif
ingridukele
man dar labai grazus sitas:
Bernardas Brazdžionis
Valandos

Kartais valandos šviesios ir tyros,
lyg šilkinio šaltinio vanduo
Kartais graudžios, lyg ašaros byra,
lyg nebūtų sunkiau niekados..
kartai valandos sunkias lyg kraujas,
kartais laša lyg sunkūs lašai,
kartais ju, kad sustotų maldauji,
kartais jų, kad prabėgtų prašai..
kartais ieskai kaip vergas suklupes,
nors vienos, nors vienos valandos..
nors vienos, kaip pavasario saulė,
nors vienos, kaip daina mylimos,
nors vienos, kad užmirštum pasauli,
nors vienos, nors vienos, nors vienos....

iš atminties rašau, tai gal kur ir netiksliai.. o dar labai grazus:
Salomėja nėris

Pabučiavimas
pabučiavimas tavo buvo karštas ir trumpas
ir kaip žaibas staigus, ir svaigus kaip naktis.
o galinga pagunda! ir šventieji suklumpa,
pabuciavimas tavo -pavogta kibirkštis.
negaliu as užmiršt tų įkaitusių lūpų
jos išdegino žymę lig širdies gilumų
ir beprotišku svaiguliu minti uzsupo,
ji kaip verge prie taves diena nakti rymos..
ne gyvate ikando - karstos lūpos bučiavo,
jos išdegino žymę lig širdies gilumos,
negaliu as pamirst, nes zinau, kad ir tavo
visos mintys ir aistros bendro lauzo liepsna.
Kristina D.

wub.gif
Ir vėl atskirai. Visą naktį mus skirs miesto gatvės,
Ir tylūs namai, tirštai apgyventi teisuolių.
Mažutė žvaigzdė, paryčiui pasirįžus apakti,
Vėl žada prasmingą iki išsiskyrimo rytojų.
Mieloji, miegok. Šitą tylą sapnu tau apgaubsiu.
Nelieka minios šurmulių ir piktų tuščio riksmo.
Mieloji, miegok... Mudu visą pasaulį apgausim:
Užmerksim akis ir sapne vienas kitą sutiksim.

R.Danys
Smagi
Dar nuo mokyklos laikų mintinai atsimenu Šekspyrą: wub.gif

Taip, Meilė neregė. Bet kam jinai
Ir patį žmogų neregiu padaro?
Ką reiškia grožis, puikiai tu žinai.
Kodėl gi blogo neskiri nuo gero?

Ir jeigu nuvedė tave aistra
Į tokią įlanką, kuri vienodai
Visiems laivams laiveliams atvira,-
Tai ko maištingo ryžto neparodai?

Širdis palaikė nuosavu turtu
Tai, ką kiekvienas glemžė po truputį.
Nejau, budrusis prote, snaudei tu,
Kai melas miglą į akis tau pūtė?

Kokia jėga apgaulę išsklaidys,
Jei aklos mano akys ir širdis?



Brūkšniukas
QUOTE(jusda @ 2007 10 21, 20:10)


O man labiausiai įstrigęs atmintin (išgirdau daugiau nei prieš dešimt metų ir lyg šiol pamenu) šis eilėraštis. Kas jo autorius - nežinau
[color=purple]Gyvenki mažyli ir visad atmink

*



Džeimsas Kriusas, Mano prosenelis, herojai ir aš - toje knygoje daug eilėraščių, pasakojimų, o šitą prosenelis parašė kaip atsisveikinimą wub.gif


Nuostabi tema wub.gif
Brūkšniukas
Čia iš knygos "Ko reikia kiekvienai mamai"
nežinomo autoriaus


Gyvenam taip trumpai
Taip greit berniukas mažas auga.
Štai ir nėra šalia tavęs
Nei jo, nei patikėtų tau brangiausių paslapčių.
Knygelės nuošaliai padįtos,
Baigėsi žaidimų laikas.
Nei bučinių prieš naktį, nei maldelių
Priklauso vakar dienai visa tai.
Kadais darbuos paskendę mano rankos ilsis,
O dienos ilgos ir užpildyt jas sunku.
Norėčiau, kad galėčiau grįžy atgal ir padaryti
Mažuosius dalykus, kurių prašei, nes buvo tau svarbu.


o čia daugiau mąstymai, ne eilėraštis. O gal taip atsitiko dėl vertimo ax.gif

Bobas Bensonas

Juokas tarp sienų

Eidamas namo, praeinu pro daugybę namų -
kai kurie gražūs,
kai kurie brangūs,
kai kurie viliojantys -
bet mano širdis ima smarkiau plakti,
kai pasuku keliu
ir pamatau savo namus, įsikūrisius priešais kalvą.
Aš ypač didžiuojuosi savo namu ir tuo,
kaip jis atrodo, nes [ats braižiau jo brėžinius.
Pastačiau jį gana didelį -
jame netgi yra darbo kambarys -
dabar jame gyvena du paaugliai berniukai.
Jame buvo svečių kambarys - dabar mano dukra ir devynios jos lėlės yra
nuolatinės jo viešnios.
Jame buvo mažas kambarėlis -
Peg tikėjosi, kad jis bus skirtas siuvimui -
du berniukai, besisupantys ant apatinės durų dalies,
vadinas kambarį savu.
Taigi dabar neatrodo,
kad daug prisidėjau prie šio namo architektūros.
Bet namas taps erdvesnis -
vienas paskui kitą vaikai išeis
į darbą,
į koledžą,
į tarnybą,
į savus namus,
ir tada vėl bus
svečių kambarys,
darbo kambarys
ir siuvimo kambarys
skirti tik mums dviem,
Bet jie nebus tušti -
kiekvienas kampas,
kiekviena įpjova
kavos stalelyje
bus pripildyta daugybės prisiminimų.
Prisiminimų apie iškylas,
šventes, Kalėdas, budėjimus prie lovos, vasaras,
laužus, žiemas, vaikščiojimą basomis,
išvykas atostogauti, kates,
pokalbius, juodas akis,
mokyklų baigimus, pirmuosius pasimatymus,
žaidimus kamuoliu, kivirčus,
indų plovimus, dviračius,
šunis, plaukiojimą valtimis,
sugrįžimus į tuščius namus po atostogų,
valgius, triušius
ir tūkstančius kitų dalykų,
užpildančių gyvenimus tų,
kurie auginą penketą.
O mudu su Peg tyliai
sėdėsime prie ugnies
ir klausysimės
iš sienų sklindančio juoko.
Kilina

Laiskas Motinai
Tu gyva dar mano sengalvele?
Gyvas dar ir as.Sveika gyva!
Terusena zaros nakti velia
Virs trobeles dyvina spal

Raso man,kad tu,paslepus baime,
Vieskelin dairaisi,kaip kadais,
Kad tave daznai regejo kaime
Nunesiotais kailiniais rudais.

Ir kai krinta sutema vakare,
Vis regi,uzlauzusi rankas,Kad i sirdi peili man suvare,
Smukleje besimusant kazkas.

Ak nurimki! Neklausyk, ka slama
Tau eglynai,kliedesiu zali.
Ne toksai jau as girtuoklis mama,
Kad numirciau nuo taves toli.

As toks pat svelnus ir rupestingas
Ir daznai svajoju neramus
Mesti savo ilgesi maistinga
Ir greiciau sugristi i namus

As sugrisiu kaip bus vysnio veliai
Apsikloje nuometais baltais
Tik nekelki jau manes,kaip kelei
Tik nezadink jau manes rytais.

Tik nezadink to kas nebegyva,
Tik svajoniu nebekelk daugiau,-
As patyriau nuovargi ankstyva
Ir svajot labai anksti baigiau.

Ir maldu nemokyk,-ka jos duoda?
Teuzgesta praeitis visa.Tu viena man dziaugsmas ir paguoda,Tu viena man nuostabi sviesa.

Jeseninas. isverte J. Marcinkevicius

man labai patinka sis eilerastis tik originalo kalba jis simta kartu grazesnis

Benicio
Nykimo slinktis

Jaučiu aną kraupaus nykimo slinktį...
Tas nuostabus gamtovaizdis va tirpsta akyse...
Gyvenimo šukes norėčiau dar surinkti,
Norėčiau dar surinkt ir sudėliot visas...

Ten tiek šaunių, patetiškų fragmentų,
Ten tiek vilties ir džiaugsmo šipulių,
Kai mano meilė ir svajonės tyros, šventos
Pabiro einančiam likiminiu keliu...

Jų nemokėjau vertint ir branginti,
Į tamsią naktį leidau viską nuleliot...
Tik sielvartas kartus, tik sunkios mintys
Nūnai sugrįžta, sugrįžta atgalios...

Jonas Aistis

Labai norėčiau išgirsti kaip šį eilėraštį skaito Laimonas Noreika.....te lengva jam žemelė...
shaiba


Pavargai nuo gyvenimo kieto?
Nuo nemeiles savu-svetimu?
Nors ismokom prarast ir-tyleti,
Bet vis tiek-kaipgi taip-be namu?

Jau retai besustoji ant slenkscio,
Nematai,kaip prazilo Mama.
Tarp retu,nelinksmu savo svenciu
Ji-viena,visa laika viena.

Nematai,kad isbluko kartunas
Ir sudilo suknele Mamos.
Zydraakes laimingos fortunos
Jau vargu ar kada Jai bemos.

O sode tebezydi jurginai...
Parvaziuok,nes jau salnos cia pat.
Ilgaplaukiai grazuoliai vaikinai
Jau ne mudvi sokdina pernakt..

Jau Pegiukui kapelis supiltas-
Gyvulelio kancia-po zeme,-
Visa amziu- grandine ir pilkas
Lopinelis asfalto kieme.

Tete liudnas,tarytum isbartas-
Vis prie zemes kas diena artyn.
Parvaziuok,kol dar stovi prie vartu
Jie abu.
Nes nueis praeitin,

Nuo taves,nuo manes nusigreze...
Ka berasi sugrizus namo?
Neprieis apkabint kiemo medziai
Ir numindytas slenkscio akmuo...


J.Zukauskaite

siandien laikastyje radau,

gal ir jums patiks.





cray.gif
corsa
QUOTE(laisveja @ 2007 11 04, 22:18)
Vytautas Mačernis

Aš pažinau karalių tavyje iš žingsnių aido
Ir iš akių blizgėjimo aštraus,
Nors kartais jos iš tavo liūdno ir pailgo veido
Man švietė giedrumu audros nuskaidrinto dangaus.

Kiekvienas tavo žodis išdidus, bet mielas,
Kiekvienas tavo mostas laisvas ir platus,
Kalbėjo apie tavo didžią, gražią sielą,
Praaugusią, lyg aukštas medis girioje, visus medžius.

Nes tu sakei: „Per žemę mes praeinam
Tik vieną syk, tai būkime tvirti!
Kieno gyvenimas bus panašus į sodrią dainą,
Tas nesutirps mirty“.

Todėl (nors neturėjai tu namų, kai saulė leidos,
Nei sosto, nei tarnų karališkam dvare)
Iš tavo liūdno ir pailgo veido
AŠ PAŽINAU KARALIŲ TAVYJE
*



Kaip tik ieskojau ar kam nors sis eilerastis yra graziausias. Pasirodo, kad ne man vianai thumbup.gif Man jis tikrai nuostabus, tiesiog atsigaunu perskaiciusi! wub.gif
Smagi
QUOTE(myliu``tave @ 2007 11 16, 13:38)

Panorau parašyt žodžius
ant didelio dangaus,
ant amžino dangaus,
tuos didelius žodžius,
kurie APIE TAVE IR TAU.

Bet pasirodė, kad dangus per mažas.

Panorau surašyt žodžius
ant žemės didelės,
ant grumsto,
ant gėlės,
tuos didelius žodžius,
kurie APIE TAVE IR TAU,
kurių širdy tiek daug dar liko.

Bet pasirodė, kad ir žemė per maža.

Panorau surašyt žodžius
ant savo valandos,
ant savo VISADOS,
tuos didelius žodžius,
kurie APIE TAVE IR TAU,
kurių širdy tiek daug dar liko,
o viešpatie, kiek daug dar liko...

Bet jei gyvenimo man neužteks?
wub.gif  wub.gif
*




ŠITAS MAN wub.gif
naudosiu valentino dienai smile.gif
alyvose
Justinas Marcinkevičius

Kol užmiršiu

Netikėtai randi save
kokioj nors žolelėj -
ir pasidaro taip gera!

Ir šviesumas gi tas dienos,
kai taip augi
veidu į dangų,
o gyvenimas kaip avinėlis
pasilenkia tiesiog prie tavęs.

Jo kvėpavimas šiltas
sujudina mano viršūnę,
jo artėjančios akys
prisipildo manęs ir laukų.

Žiūrėsiu į jas, žiūrėsiu,
kol užmiršiu,
kur čia aš tikras:
ar pievoj,
ar jo akyse.
kinderiuke
Man graziausias sitas Henriko Radausko eilerastis :

Dvi zvaigzdes, dvi demeles menkos,
spindejo pro gauruota miska,
Ir ju plonytes sviesios rankos,
zaliais lasais aptaske viska.

Tada jos tycia eme kristi,
staiga ant debesio sustojo,
ir, prisimine kudikyste,
zali miskai nusisypsojo:)

Becel
Dabar, sakau pažaiskim didelius:
visokius darbus dirbsime,
labai gerai gyvensime,
abu kartu numirsime,
sugulsime į vieną kapą
ir užsiklosime lapu.

O tu sakai: įgriso
man tavo tie žaidimai,
nenoriu žaisti didelio,
visai nenoriu žaisti,
nes aš ir taip didžiulis.

O aš sakau nuliūdusi:
nereikia mums užaugti,
nes juk užaugę kartais
ir paslaptis, ir priesaikas
pamiršta ir išduoda,
paskui po vieną verkia,
ar mums gi reikia to?

Geriau, sakau, pažaiskim didelius...
Pangasija
QUOTE(shaiba @ 2008 02 07, 23:45)
   
                              J.Zukauskaite
                                                 
      siandien laikastyje radau,

    gal ir jums patiks.
                                        cray.gif
*


cray.gif koks liūdnas
Deganti
Man asmeniskai graziausios mieliausios Strielkuno eiles, tokia proziskai eiliuota jo meiles kalba, turiu viena senoje mokyklineje uzrasu knygeleje, butinai perrasysiu, o pradziai:

Susitikimas

Pažįstamos akys. Ir lūpos. Ir smakras.
Pažįstamą sruogą vakaris kedena.
Nejaugi tai tu? Gal ištart “Labas vakaras”,
Kaip ištariau tą paskutinį “Labanakt”?

Atsimeni langą, kur lūžo serbentas?
Ir smėlį – į stiklą? Ir uogas – į burną?
Atsimeni šulinį? Gal dar neišsemtas.
Juk toks šulinys vieną sykį tebūna...

Nejaugi tebėr jis? Nejaugi tai tu vėl
Grįžti į mane kaip gegužis į šilą?
Nejaugi to pamiršto skrydžio lėktuvai,
Prieš dešimtį metų sudužę, vėl kylą?

Bet jau praėjai tu... Kaip vasaros sapnas.
Kaip gluosnių ošimas prie palikto namo.
Ant juodo asfalto sukruvintas sapnas,
Bejėgiai sparnai... Ak, paukšte tu mano!
Kilina


Is gero medzio laukiam atzalos,
Kad ji pratestu mirstanti jo grozi.
Nuo rudenio salnos nuvyto roze,
Bet greit kita jos vietoj suliepsnos.

O tu,susizavejas savimi,
Eikvoji tusciomis brangiausia lobi,
Lyg meiles priesas,tu jos turta grobi
Ir savyje vien sau jegu semi.

Tu, sio pasaulio ziedas isdidus,
Pavasario skelbejas trumpaamzis
Tu,kaip sykstuolis,viska pasiglemzes
Patsai save skriaudi,skriaudi kitus.

Nenesk i graba dovanos retos,
Kuria gavai is motinos gamtos.
Sekspyras SONETAI verteChurginas
kusachius
kokių gražių eilėraščių čia radau wub.gif rolleyes.gif

man labiausiai patinka Algimanto Mikutos eilėraščiai. Va vienas mano mylimiausių:

Išsiskyrimas

Skrendame ramiai ir tiesiai
Tik į priešingas puses.
Apgaulingų žvilgsnių miestas
Tyliai užpučia šviesas.

Kad apgausime viens kitą,
Mes žinojome seniai.
Tik kodėl mes nenukritom,
Kai susilietė sparnai?

Nesugrįžk į šitą miestą,
Į kurį aš sugrįžau.
Į tą šulinį apsėstą,
Kuriame aš sudužau.

Lai tarpukalnės pasvaido
Ir nesužeidžia tavęs.
Neieškoki mano veido,
Išbarstyto po gatves.

Nekvėpuoki pilku oru,
Nuo kurio aš apkvaitau.
Tegu duria kam tik nori
Mano šukės. Tik ne tau.
Kilina

Radau pas senele,Sekspyro sonetus,perskaiciau ir susizavejau.

Meluoja veidrodis,kad as jau senas.
Manoji meile zydi kaip gele.
Kada,lig zilo plauko pragyvenus,
Nuvys jinai,-ateis ir man eile.

Ne ,mano atspindys netiesa sako!
Kai tavo jauna zavesi matau,
Jauciu-tik man sirdis tavoji plaka,
Taip lygiai, kaip manoji plaka tau.

Tad savo sirdi saugoki nuo blogio
Ir sau,ir man ja saugok,kiek gali.
Tave budriai as saugosiu taipogi,
Kaip savo vaika motina meili.

Jei musu sirdys darniai plaks kartu,
Abidvi jos nutils tuo pat metu.
Irėja
man labai gražūs A. Baltakio ir A. Jonyno eilėraščiai

vienas jų - A. Baltakio "Ar daug žmogui reikia?"

Gyvenimu skųstis tikrai negaliu.
Mane daug kas myli, aš daug ką myliu.

Turiu aš kam ranką širdingai paspaust,
Turiu prie ko galvą nuvargęs priglaust.

Ar daug žmogui reikia? Tik duonos riekės,
Tik vandenio tyro, tik savo kertės.

Tik darbo, kurs mielas. Šiek tiek šilumos.
Ir tai - tik todėl, kad nejaustum žiemos.

Ar daug žmogui reikia? Žolės po medžiu.
Žvaigždelės vienos tarp daugybės žvaigždžių.

Beribėje jūroje reikia bangos,
Užtykštančios tau ant krūtinės nuogos.

Ar daug žmogui reikia? Padangės taikios,
Kurioj ne bombonešiai - paukščiai lekios.

Tarp daugelio žemės vingiuotų kelių -
Vienintelio kelio. Nereikia kelių…

Kad žemę mylėtum, nekeiktum dangaus,
Dar reikia - nors vieno - bičiulio brangaus.

Ar daug žmogui reikia? Aš galvą suku…
Ir maža, ir daug… Atsakyti sunku…
dangausvaivorykste
Nelauk manęs, o mylimas bernioke,
Kai grieš suktinį vakarais…
Po to, kai šokom paskutinį šokį,
Kažkas įvyko negerai.

Gyvenimas kelius kitaip supynė -
Žiaurus išskyrė mus.
Tik tu neliūsk, nebūki nusiminęs
Dėl to, kas buvo ir kas bus.

Ne aš pati - mane likimas sviedė
Kitam į glėbį žiedeliu.
Bet liks širdy kaip lino žiede
Ištartas pirmas tau „myliu“…

Paulius Širvys
Plunksnė
Žalią žalią žiemkenčio audimą
Sergsti ąžuolas raudono vario.
Duok man savo rudenio laukimą -
Tegul saulę tavo lūpos geria.

Duok man savo rudenio laukimą -
Užsikelsiu ant pečių jį visą.
Gersiu lietų grumsteliu arimo,
Žydrą pusnį berželiu išbrisiu.

Ledą, sunkų, tarsi neviltis
Išlaikysiu upeliu ant rankų.
Nepraprask vilties, tikėk manim -
Aš sukursiu tavo žemėj dangų.
This is a "lo-fi" version of our main content. To view the full version with more information, formatting and images, please click here.
Invision Power Board © 2001-2014 Invision Power Services, Inc.