D. Kajokas
nuo karuselės rato atitrūkęs
per naktį parku vaikščiojo arkliukas
taip jau nutiko kad tą pačią naktį
po parko rūką braidžiojo vienatvė
o kas toliau?
ar neužtenka: rūkas
naktis vienatvė ir arkliukas
Laba, sąžiningai perskaičiau visą temą, bet kas galėtų pasidalinti kokiomis eilėmis apie kūrybą? Pasakas, eilėraščius ar kažkas panašaus? būčiau labai dėkinga 
Pavadino mane krantu,
kad galėčiau skenduoliui padėti
Pavadino mane šventu -
nepasakė, kur nuodėmes dėti.
Pavadino mane tiesa -
Nuėjau paskui kvailį jaunėlį.
Pavadino mane šviesa.
Neįspėjo, kad virsiu šešėliu.
[Daiva Čepauskaitė. BEVARDŽIAI]
kad galėčiau skenduoliui padėti
Pavadino mane šventu -
nepasakė, kur nuodėmes dėti.
Pavadino mane tiesa -
Nuėjau paskui kvailį jaunėlį.
Pavadino mane šviesa.
Neįspėjo, kad virsiu šešėliu.
[Daiva Čepauskaitė. BEVARDŽIAI]
man darė įtaką lietus
ir jaunas buninas, ir vėjas,
ir šventas jonas du kartus,
ir tris kartus šviesos kūrėjas
ir keturis kartus kadai,
o ne, penkis tarkovskio kinas,
ir kokį trisdešimt baltai
kasmet pražystantis jazminas
kelis kartus, sakykim mūzos,
bet daug dažniau mėlynė, guzas
ir daugel panašių dalykų
iliuzijos, pegasų karčiai,
ir vieną sykį šitas karčiai
saldus gyvenimas už dyką
[Aidas Marčėnas.Įtakos.1999.06.25]
ir jaunas buninas, ir vėjas,
ir šventas jonas du kartus,
ir tris kartus šviesos kūrėjas
ir keturis kartus kadai,
o ne, penkis tarkovskio kinas,
ir kokį trisdešimt baltai
kasmet pražystantis jazminas
kelis kartus, sakykim mūzos,
bet daug dažniau mėlynė, guzas
ir daugel panašių dalykų
iliuzijos, pegasų karčiai,
ir vieną sykį šitas karčiai
saldus gyvenimas už dyką
[Aidas Marčėnas.Įtakos.1999.06.25]
Siekiam saulės atbukusiom rankom
Ir matuojamės grožį žvaigždės.
Dieve mano, kaip greitai pabrangom.
Kas nuo šiolei prie žemės budės?
Kas palaistys negrįžusių pėdas?
Tu tyli? Ir gerai Ir gerai.
Karčios rūdys tikėjimą ėda,
Ir žiojėja veidai - pagarai.
Groja vėjas išderintom stygom.
Kas išgąsdintą maldą pratęs?
Dieve mano, kaip greitai atpigom,
Viens kitam išdalinę kaltes.
[DAIVA ČEPAUSKAITĖ]
Ir matuojamės grožį žvaigždės.
Dieve mano, kaip greitai pabrangom.
Kas nuo šiolei prie žemės budės?
Kas palaistys negrįžusių pėdas?
Tu tyli? Ir gerai Ir gerai.
Karčios rūdys tikėjimą ėda,
Ir žiojėja veidai - pagarai.
Groja vėjas išderintom stygom.
Kas išgąsdintą maldą pratęs?
Dieve mano, kaip greitai atpigom,
Viens kitam išdalinę kaltes.
[DAIVA ČEPAUSKAITĖ]
QUOTE(brita33 @ 2012 04 22, 10:29)
D. Kajokas
nuo karuselės rato atitrūkęs
per naktį parku vaikščiojo arkliukas
taip jau nutiko kad tą pačią naktį
po parko rūką braidžiojo vienatvė
o kas toliau?
ar neužtenka: rūkas
naktis vienatvė ir arkliukas
nuo karuselės rato atitrūkęs
per naktį parku vaikščiojo arkliukas
taip jau nutiko kad tą pačią naktį
po parko rūką braidžiojo vienatvė
o kas toliau?
ar neužtenka: rūkas
naktis vienatvė ir arkliukas
Gražu...
Ačiū už puikias eiles, jūsų šitoj temoj daug darbo ir širdie įdėta
QUOTE(dangiuk @ 2012 04 22, 13:09)
Laba, sąžiningai perskaičiau visą temą, bet kas galėtų pasidalinti kokiomis eilėmis apie kūrybą? Pasakas, eilėraščius ar kažkas panašaus? būčiau labai dėkinga
Justinas Marcinkevičius
Kūryba
Pasiėmė mane laukai.
Aš negalėjau nepaklusti.
Ėjau ir dainavau be žodžių:
žaliai, melsvai, rausvai, pilkai.
Tiek atspalvių ir tiek spalvų
tą dieną manyje dainavo,
tiek daug žaliavo, mėlynavo,
rausvai tekėjo nuo kalvų.
Žinojau pats, kad dar nesu
dainavęs taip gerai lig šiolei:
visa gamta, visu balsu,
visais dangaus ir žemės toliais.
Ir buvo jie manęs pilni,
ir manyje atsikartojo,
ir mano lūpomis giedojo
kūrėjo mirtį kūriny.
Juozas Erlickas
Eilėraštis apie eilėraštį
O eilėraštis - jis tartum laivas,
Uoste paliktas, baltas ir liūdnas,
Jis gyvena , kada tu skaitai jį,
Neskaitai - jo tarytum nebūna.
Laivas plaukia tolyn per marias...
Štai tu paimi knygą ant rankų -
Ir eilėraštis skleidžia bures,
Verčias puslapiai kaip jūros bangos.
Ir eilėraštis šiandien laimingas,
Kaip piratų būrys, auštant rytui,
Kai aplinkui - tiktai vandenynas,
Bet neatrastos salos nematyti.
Tu pamiršti jį greitai gali-
Jis nuskris kaip žuvėdra į tolį...
O vis tiek, o vis tiek pasiliks
Atminty paukščio plunksna baltoji...
H. Radauskas "Atradimai"
Aš ieškau, nieko nepametęs.
Randu žodžius, randu rimus.
Džiaugiuos, kaip geležėlę radęs.
Aš vaikštau vienas, neramus,
Neprijaukinamas, kaip katės.
Aš ieškau, nieko nepametęs.
Randu žodžius, randu rimus.
Džiaugiuos, kaip geležėlę radęs.
Aš vaikštau vienas, neramus,
Neprijaukinamas, kaip katės.
QUOTE(brita33 @ 2012 04 22, 10:29)
D. Kajokas
nuo karuselės rato atitrūkęs
per naktį parku vaikščiojo arkliukas
taip jau nutiko kad tą pačią naktį
po parko rūką braidžiojo vienatvė
o kas toliau?
ar neužtenka: rūkas
naktis vienatvė ir arkliukas
nuo karuselės rato atitrūkęs
per naktį parku vaikščiojo arkliukas
taip jau nutiko kad tą pačią naktį
po parko rūką braidžiojo vienatvė
o kas toliau?
ar neužtenka: rūkas
naktis vienatvė ir arkliukas
Sis grazus, bet kas slypi uz siu ivardintu rūkas
naktis vienatvė ir arkliukas?
Neįsivaizduoju, kaip galima paaiškinti eilėraštį-arba sugauni mintį...arba ne
Nebeieškokime
Mes nieko nesurasime:
Nei žemės, nei pavasario,
Žaliom raidėm užrašomo,
Tik vakarą
Ir elgetas smuikuojančius
Prie katedrų.
Nebeieškokime
Mes nieko nesurasime,
Kol patys sau nebūsime
Ir žemė, ir pavasariai.
[Algimantas Mackus. Netikėjimas]
Mes nieko nesurasime:
Nei žemės, nei pavasario,
Žaliom raidėm užrašomo,
Tik vakarą
Ir elgetas smuikuojančius
Prie katedrų.
Nebeieškokime
Mes nieko nesurasime,
Kol patys sau nebūsime
Ir žemė, ir pavasariai.
[Algimantas Mackus. Netikėjimas]
Mes nežinome kam, bet gyventi,
Kurt ir juoktis pasauly puiku;
Nes ir tai, ką mes esam iškentę,
Vienąsyk prasiveržia džiaugsmu.
Mes nežinom kodėl, bet darbuotis
Per šešias įtempimo dienas
Tenka mums. Ir tada vainikuoti
Galim švęsti šventes prabangias.
Mes nežinome kaip, kuo būdu:
Bet vien ieškantį glosto švelniai
Po gilių abejonės naktų
Purpuriniai tiesos spinduliai,
Ir pro ašarų tyrus lašus
Šviečia aukštas ramybės dangus.
[Vytautas Mačernis. Mes nežinome kam, bet gyventi]
Kurt ir juoktis pasauly puiku;
Nes ir tai, ką mes esam iškentę,
Vienąsyk prasiveržia džiaugsmu.
Mes nežinom kodėl, bet darbuotis
Per šešias įtempimo dienas
Tenka mums. Ir tada vainikuoti
Galim švęsti šventes prabangias.
Mes nežinome kaip, kuo būdu:
Bet vien ieškantį glosto švelniai
Po gilių abejonės naktų
Purpuriniai tiesos spinduliai,
Ir pro ašarų tyrus lašus
Šviečia aukštas ramybės dangus.
[Vytautas Mačernis. Mes nežinome kam, bet gyventi]
