Įkraunama...
Įkraunama...

Man/Jums gražiausias/mieliausias eilėraštis

M.Martinaitis
Atmintys

III

pagulde liga. Ir tave pamaciau tokia keista
pirmakart-lyg nebuves namie visa amziu...
Tarsi sugrizo vaikyste: vanilija kvepia ir kaista
virdulys. Kazka ten skalauji ir gremzi.

Pro langus veji garo kamuolius baltus-
reikejo ligos tave pamatyt nesuprantama, kita...
Uz lango kalediskai sninga. Reiketu jau keltis,-
o guliu ir nenoriu pagyti.

H.Bakanas
***
Jei pavargtumei savo vienatvej, jei butu sunku,
Jei i mano sutemstanti nama ateitum,
As tave issivesciau toli, kur siai nakciai prazysta
nevaikscioti niekad miskai
Ar plonytem suknelem lakstytu laukymej
lengvai Boticelio mergaites,
Ir dieviskai grotu mums liudna Sibelijaus valsa
baltai issirenge berzai.

Jei tu butum arti, taip arti, kad galeciau net liesti,
Nuramint tavo baime skaidrejanciu savo juoku,
Ir jau nieko neklaustum, jau nieko daugiau nebeklaustum
Manimi prisidengus nuo zodziu ir ranku piktu.
Jei tu butum...

Uzverstume galvas ir tyliai skaiciuotume medziu virsunes,
Daugybe virsuniu, nemokanciu zeisti spygliu. Taip ramu.
Lyg pavarge nutilo ir zmones, ir sunys.
Ir mums niekur nereikia sugrizti, ir mes nebeturim namu.

Tik uz sienos senovinis laikrodis tolstancia nakti vel ismusa sunkiai,
Vel atmerkiu akis. Juodas audeklas. Stalas. Kruva cigareciu pigiu
ir pilki pelenai.
Spaudziu pirstais saltais israsojusia kakta ir tarsi regiu,
Kaip peciais atsiremus i selstanti dangu, prie isdauzto lango
Elegijas ugniai rasai.

Papildyta:
R.Keturakis

Sugrizk: lazdynu tokie sunkus zirginiai;
ir po ziemos apsaldo spanguoles;
kamanes-tas pievu reliktas- jau baigia
taupytas vasaras koriuos ir tuoj nubus.
As spejau pasakyt, kad tu vistiek dar mano,
ir tavo NE- trapus.

Sugrizk, nes tu zinai, kiek
liko istikimybes tau ir ilgesio
vaiskaus,- jisai parklupdo,
bet jisai ir prikelia! Galbut,
nera jau buvusio dangaus, taciau yra dar
mus geroji zeme, lazdynu sunkus zirginiai
ir spanguolynai saldus,
ir vasaros akimirkas issaugojus
koriuos kamane, ir musu kaltes...

Sugrizk, nes man atrodo, nesunku
pradet is naujo, viska vel is naujo,
vardan to ilgesio, kuriuo ir praregiu, ir apanku,
vardan- ant lupu -asaru ir kraujo---

J.Degutyte

Palytejimas

Dar palytek mane saulej nublukusiu savanu begalybe,
palmes siurksciu kamienu, jos vejuotais lapais
ir vaisiais tarp nusvarintu mano delnu.

Dar palytek kupranugariu karavanais,
raudonu dykumos viesulu, liuto riksmu
ir saldziu balandzio burkavimu netiketoj oazej.

Dar palytek palaimingom liutim ir potvyniais,
uolu skeveldrom, gyvaciu zvilgsniu
ir nakties lauzo sviesa, ir proteviu pelenais,-
ir mano ilgesys nebus isduotas.
Atsakyti
E.Mezginaite

Tostas

Uz briedi girioj, uz varna balta,
Uz kelio zvyra, uz sena kalte.
Uz auksta dangu, uz balta kiema,
Uz tuos, kur zuvo per sita diena.
Uz tuos, kur laukia melyno paukscio,
Uz tavo plaukus is rudo aukso,
Uz tai, kas leista, uz tai, kad stinga,
Uz mus-prakeiktus, sventus, laimingus.

R.Tagore
***
As trokstu pasakyti tau zodzius visu slapciausius, kokius tiktai zinau, bet nedristu, bijodamas, kad tu tik juoksies.
Stai kodel as pats juokiuosi is saves ir tau juokaudamas isduodu savo paslapti.
As ranka numoju i savo skausma, bijodamas, kad tu tai padarysi.

As trokstu pasakyti tau zodzius visu teisingiausius, kokius tik zinau, bet nedristu, bijodamas, kad tu nepatikesi jais.
Stai kodel aprengiu juos melagyste, sakydamas ne tai, ka pats galvoju.
As savo skausma isjuokiu, bijodamas, kad tu tai padarysi.

As trokstu pasakyti tau zodzius visu brangiausius, kokius tiktai zinau, bet nedristu, bijodamas, kad tu neatsilyginsi man tuo paciu.
Stai kodel as vadinu tave atsiauriais vardais ir giriuosi siukscia savo jega.
Izeidineju as tave is baimes, kad tu gali niekada kancios nepatirti.

As trokstu prie taves sedeti tyliai, bet nedristu, bijodamas, kad mano lupos neisduotu sirdies paslapciu.
Stai kodel tusciai plepu ir savo sirdi paslepiu po tauskalais.
As esu negailestingas savo skausmui, bijodamas, kad tu tai padarysi.

As trokstu palikti tave, bet nedristu, bijodamas, kad tu pamatysi mano bailuma.
Stai kodel, iskeles galva, as ateinu pas tave.
O nuolatiniai tavo zvilgsniu smugiai palaiko mano skausma gyva.

M.Martinaitis

***

- Vaikeli, paukscio sirdy
yra labai mazi zmones.

Toli, giedancio paukscio sirdy,
tie zmones gyvena kaip mes:

jie plaukia per mazus vandenynus,
ziuri i atspindi gestancios zemes
giliai vandeny.

Kartais jie verkia,
bet verksmas toksai negarsus,
kad mes net negirdim.

O kartais jie skrenda is paukscio
mazais sidabriniais lektuvais-
pas mus.
Bet ne visi jie sugrizta
atgal i dainuojanti pauksti.

Vaikeli, tie zmones labai jau mazi:
jei dar nors kiek sumazetu,
tai ju visiskai ir nebutu.

Greiciausiai, vaikeli,
kad ju ir nera-
tu zmoniu
giedancio paukscio sirdy.

Greiciausiai, kad jie
yra tiktai mes,
kuriuos mate-tik siaip sau-
pro sali praskrisdamas paukstis.
Papildyta:
B.Baltrusaityte

Aciu. Zinau, kad esi.
Kad globia mus vienas miestas,
Kad atskiria vienas tiltas,
Ta pati saule tau ir man
Vakaran, vakaran,
Tas pats lietus tau ir man
din dan dan dan dan dan...
Gal i si boksta dabar ziuri..?
Aciu, kad tu esi,
Pasilik atminties spindesy.

M.Martinaitis

LXI

Tu lietui lyjant tyliai pravirksti,-
ir kregzdes sukrebzda pastogeje virs lango...
Tie krupciojimai-ramus, nepikti,
ir darosi nuo tavo verksmo lengva.

Be priezasties verki labiau vis ir labiau,
gal ka suvokus amzina ir auksta...
Taip nesulaikomai verki, kad net bijau
lyg kokia laime tavyje uzgniauzti...

***

Jeigu as medis, kuri kada nors nukirs,
is manes nedarykit tvoru,
nesupjaukite malkoms.
Is manes padarykite liepta,
duris arba slenksti,
ties kuriuo pasisveikina.

Artumas

Jau vasaros sviesa nuo ranku nuplovei
ir ugni ikurei, kad butu lengviau mums tylet.
Ir bega seseliai per mirusiu proseniu lova,
ir zydi pernykste ugnele, skaudi kaip gele.

Ir veidas prie veido-tarytum palinko virs vyges
prie sergancio vaiko. Ir nieko tu man nesakai.
Ramybe dulsva po laukus jau pasklido,
ir kudroje saule pagaliu musa vaikai.

Nera ka sakyti-zodziai tarytum mediniai.
Keliai praplatejo-jais vasaros saule nueis.
Tik ugni-lyg sildancia maza tevyne-
Tu saugai, apgobus delnais.


Papildyta:
M.Martinaitis

***

Vasara,
guledamas ant nugaros,
as noriu ismokt dangiskumo,
kad paskui nebijociau
buti ilgai tamsoje.

Man reikes susiriesti i kamuoli,
susigniauzti savy,
apsikabinti-
vien savo siluma.

Ziema as pavirstu vovere,
labai taupiai
gyvenu tik is savo gyvybes
ir zinau,
kad zmones
pavojingesni nei zvaigzdes.

O pavasari,
pavasari-
sekdams saule
laukais
as vel pareisiu su pauksciais,
mojuodamas
zydincia vysnios saka.
Atsakyti
Lauk Manęs (Salomėja Nėris)

Nemune ledai išplauks,
Obelys pabals. -
Parymok, manęs palauk
Prie baltos obels.

Parugėm gelsvom basa
Vasara prabėgs.
Mėnesienoje rasa
Ašara žibės.

Bus ruduo. Atjos šiaurys.
Obelys pagels.
Lauk manęs pavakary
Vėtroj prie obels.

Šaltis išrašys languos
Tulpes, ramunes.
Negyvuos žiemos speiguos
Tujen lauk manęs.

Jei dar myli, jei brangus,
Jei manim tiki, -
Drėgnas apkasas man bus
Tėviškė jauki.

Ir tu būsi taip arti, -
Jausiu prie šalies...
Ir aplenks mane mirtis,
Ir kulka nelies.

Tu žiedelio nenumauk,
Nenukirpk kasų!
Ilgai laukus, dar palauk, -
Grįšiu, iš tiesų.

Vėliavas nuleistas neš, -
Žuvusį minės.
Netikėki. Grįšiu aš.
Grįšiu.. Lauk manęs.

Akmenys paplentėm kauks.
Sužaliuos lazda.
Lauk manęs, kai nebelauks
Niekas niekada...

Atsakyti
A.Baltakis

* * *

Aš myluoju tave ne dėl to jau,
Kad nuo kvaitulio svaigtų galva
Šito jausmo seniai nustojau,
Nors tu man po senovei sava.

Aš myluoju tave ne iš laimės,-
Argi tam tokį kelią ėjau?
Aš myluoju tave ne iš baimės,
Nes aš nieko daugiau nebijau.

Aš myluoju tave, nes į langą
Tamsoje tyliai beldžias lašai.
Nes retai kas mus teatlanko,
O ir mudu kiltus – ne dažnai.

Bučiuoju tave

Rytmečio saulė
Didelė, rasota -
Įspindo pro plyšį sienoje.
Pakuteno tau skruostą.
Ir imi tu pro miegą šypsotis

Neiškenčiu aš -
Ir drauge su saule
Bučiuoju tave
Ant kvepiančio šieno.

Bučiuoju tave.

Kai džiaugsmas -
Lyg viesulo gūsis -
Pagauna ir neša mane,
Kai laimė širdį užplūsta,-
Bučiuoju tave.

Visados aš bučiuoju tave.

Ne tik džiaugsmo akimirką-
Ir tada,-
Kai aptemsta padangė,
Gūdų vidunaktį,
Kai dunda griaustinis
Ir žaibas
Lyg magnis plyksteli
Nušviesdamas tavo išplėstas akis
Aš bučiuoju tave.

Visados aš bučiuoju tave.

Kai žiūriu į žemėlapį marga,
Padalintą į tūkstantį lopų lopelių
Kai matau mintyse
Šimtus aerodromų
Su išrikiuotais karo lėktuvais;
Kai žinau, kad kažkur
Raketos, užvertusios nosis į dangų,
Stovi grėsmingai;
Kai visa taip įtempta ir neramu,-
Aš bučiuoju tave.

Visados aš bučiuoju tave.

Kada debesys ima sklaidytis
Ir skirtingi žmonės
Pavojaus akivaizdoj
Tiesia draugystei rankas;
Kai Juodajame Kontinente
Susikuria naujos valstybės;
Kai daugiau vis žmonių
Pas kitus į svečius atvažiuoja;
Kai dainininkams leidžiama dainuoti,
Šokėjams – šokti;
Kai vėl susitinka tie,
Kurie susitiko kadaise prie Eibes,-
Kai tiki žmogumi,
Kai tiki ateitim,-
Aš bučiuoju tave.

Visados aš bučiuoju tave.

1961

Mudviejų vakaras

Tu vėl išeini.
Nesigink, aš jaučiu. Išeini
Apie išėjimą sprendžiu
Ne iš durų veriamų.
Iš tavo akių sprendžiu, kad tu išeini,
Iš to neaiškaus, moteriško nerimo.

Sunertos rankos išduoda tave
Ir į palangę atremtas smakras.
Žinau:
Tu bėgi dabar kažkokia gatve.
Susimildama, nesakyk,
Kad mudviejų šitas vakaras…

Negalvok, jog priekaištus tau kalbu.
Negi būsiu juokingas,
Kai man – jau po trisdešimties.
Mes truputį pavargom. Šiek tiek nusivylėm.
Abu.
Tai suprantama. Žmogiška.
Mudu – ne išimtys.

Tu išeini…
Šių durų neužrakinsiu raktu.
Nesulaikysiu tavęs, nors virvėm surišiu.
Visa paguoda, kad keliausi ratu.
Ir vėl neišvengiamai pas mane sugrįši.

Ne skambutis praneš, jog tu parvykai,
Tavo akys. Ir rankos. Ir smakras.
Mudu esam seni, išbandyti draugai.
Štai tada ir galėsi sakyt,
Jog tai – mudviejų vakaras.

Ir neišeisi,
Nors trinktelėsi durimis,
Nors girdėsiu,
Kaip kaukši kulniukai šaligatviu,-
Aš jausiu:
Greta tu sėdi rami,
Pati neregima,
Tik švytinti…

1964

Papildyta:
G.Degesis

Uztrauktukas

Pabudes nuo lempos sviesos
Linksmai issizios uztrauktukas
ir meiliai nusisypsos
Mazais geleziniais dantukais

Kai sniegas uz lango gilės
Tau pauksciai mojuos pirstukais
Kai niekas taves nemyles
Tave pabuciuos uztrauktukas

Spintelej sagos barskes
Drebes susale piestukai
Nuogi dezelej gules
Ir tyliai juoksis degtukai

Tyloj laikrodelis tikses
Galvoj jam suksis ratukai
O tavo stalciuj krebzdes
nauji mazi uztrauktukai


Atsakyti
Egles eiles.

Reik Taves

Man reik Taves,
Kad retsykiais paguostum.
Man reikia Tavo zvilgsnio, sypsenos.
Man reik Taves,
Kaip laivui reikia uosto
Po stormo ar po devintos bangos.
Man reik Taves,
Lietaus kaip zemei reikia,
Issekintai ir saules, ir sausros.
Man reik Taves,
Kaip ziedui bites reikia,
Kad susilauktu vaisiu gausumos.
Man reik Taves,
Kad as ramiai miegociau,
Sapnuos regeciau tik sviesias spalvas.
Man reik Taves,
Kad nieko nebijociau.
Nebegaliu.
As pavargau.
Man reik Taves.

Linkejimai.Egles eiles

As noriu perduoti linkejimus
Ir artimiems, ir giminems,
As noriu perduoti linkejimus,
Visiems - saviems ir svetimiems.
Stebuklu lauko nepasieksiu,
Todel linkiu as jums rastu,
Kad nieko namuose netruktu,
Kad butu jie pilni vaiku.
Kad visada sekme lydetu,
Uztektu meiles, silumos,
Kad geles visuomet zydetu,
Kad neuzmirstumet dainos.
Kad rupesciai neuzkamuotu
Ir butumete dideli,
Ir kad vaikai ilgai dainuotu
Ilgiausiu metu ateity.

Papildyta:
O man patinka baltos pedos,
Kai po zibintais vakare
ziema jas glosto atsisedus
Pukine savo skarele.
O man patinka sniego kasniai,
Pro langa drimbantys letai,
Eglynu karnavalai masiniai
Kai apranga - vien kailiniai.

Dar - man patinka serksno geles,
Gal net labiau uz tas - gyvas
Ir smulkios krumu asareles
Panasios i kristolines.

Ziema lasais nuo stogo teska,
Upoksniuose ji - lyg lava,
Ar girdite kaip ledas treska,
Prakvipes blynais ir kava.

Atsakyti
A.Mikuta

Kuo ilgiau gyvensi,
Tuo maziau kalbesi,
Kuo maziau tikesi
ir kitu kalbom.
Tyliai sau sedesi
Diemedziu pavesy,
Kojas uzsiklojes
Nukirstom sakom.
Ir nebekartosi
Simtasyk i diena:
Greitomis prakeikiu,
Pakuzdomis myliu.
Zodziai nepajegus
Viska issakyti:
Vos uzsikalbejai-
Jau ir banalu.
Teks kazka isverkti,
Teks kazka islyti,
Teks kazka sugroti
Karklo lumzdeliu...
Atsakyti
QUOTE(Mėlyna saulė @ 2010 01 16, 00:06)

***
As trokstu pasakyti tau zodzius visu slapciausius, kokius tiktai zinau, bet nedristu, bijodamas, kad tu tik juoksies.
Stai kodel as pats juokiuosi is saves ir tau juokaudamas isduodu savo paslapti.
As ranka numoju i savo skausma, bijodamas, kad tu tai padarysi.

As trokstu pasakyti tau zodzius visu teisingiausius, kokius tik zinau, bet nedristu, bijodamas, kad tu nepatikesi jais.
Stai kodel aprengiu juos melagyste, sakydamas ne tai, ka pats galvoju.
As savo skausma isjuokiu, bijodamas, kad tu tai padarysi.

As trokstu pasakyti tau zodzius visu brangiausius, kokius tiktai zinau, bet nedristu, bijodamas, kad tu neatsilyginsi man tuo paciu.
Stai kodel as vadinu tave atsiauriais vardais ir giriuosi siukscia savo jega.
Izeidineju as tave is baimes, kad tu gali niekada kancios nepatirti.

As trokstu prie taves sedeti tyliai, bet nedristu, bijodamas, kad mano lupos neisduotu sirdies paslapciu.
Stai kodel tusciai plepu ir savo sirdi paslepiu po tauskalais.
As esu negailestingas savo skausmui, bijodamas, kad tu tai padarysi.

As trokstu palikti tave, bet nedristu, bijodamas, kad tu pamatysi mano bailuma.
Stai kodel, iskeles galva, as ateinu pas tave.
O nuolatiniai tavo zvilgsniu smugiai palaiko mano skausma gyva.

M.Martinaitis

***


Labai patiko wub.gif wub.gif wub.gif
Atsakyti
Tu išeini-ir viskas dūžta skaudžiai
Ir vėl kaip siena stovi nežinia
Ir lūpas vėl kankinamai suspaudžiu,
Kad nepradėčiau šaukt”mylėk mane.
Mylėk mane kai mes kartu,kai dviese
Kai tavo galvą rankomis liečiu.
Mylėk mane kai valgai,kai rengiesi
Ir kai eini šaligatviu slidžiu.
Mylėk pamilęs ir mylėk išdavęs,
Kai vienišas,kai linksmas tu jauties.
Mylėk speiguos ir sodams sužaliavus,
Mylėk iki mirties ir po mirties.”
Bet išeini- ir viskas taip netikra,
Vėl vieniša dugne,
Vėl spaudžiu kaktą prie šarmoto stiklo
Už jo-pilka kaip siena nežinia.
Atsakyti
[quote=Mėlyna saulė,2010 01 16, 00:06]



***
As trokstu pasakyti tau zodzius visu slapciausius, kokius tiktai zinau, bet nedristu, bijodamas, kad tu tik juoksies.
Stai kodel as pats juokiuosi is saves ir tau juokaudamas isduodu savo paslapti.
As ranka numoju i savo skausma, bijodamas, kad tu tai padarysi.

As trokstu pasakyti tau zodzius visu teisingiausius, kokius tik zinau, bet nedristu, bijodamas, kad tu nepatikesi jais.
Stai kodel aprengiu juos melagyste, sakydamas ne tai, ka pats galvoju.
As savo skausma isjuokiu, bijodamas, kad tu tai padarysi.

As trokstu pasakyti tau zodzius visu brangiausius, kokius tiktai zinau, bet nedristu, bijodamas, kad tu neatsilyginsi man tuo paciu.
Stai kodel as vadinu tave atsiauriais vardais ir giriuosi siukscia savo jega.
Izeidineju as tave is baimes, kad tu gali niekada kancios nepatirti.

As trokstu prie taves sedeti tyliai, bet nedristu, bijodamas, kad mano lupos neisduotu sirdies paslapciu.
Stai kodel tusciai plepu ir savo sirdi paslepiu po tauskalais.
As esu negailestingas savo skausmui, bijodamas, kad tu tai padarysi.

As trokstu palikti tave, bet nedristu, bijodamas, kad tu pamatysi mano bailuma.
Stai kodel, iskeles galva, as ateinu pas tave.
O nuolatiniai tavo zvilgsniu smugiai palaiko mano skausma gyva.

M.Martinaitis



wub.gif Šis labai gražus. O būtų tiesiog super, jei būtų parašytas lietuviškais rašmenimis.

Atsakyti
Šį pranešimą redagavo lavega: 01 vasario 2010 - 20:19
QUOTE(Mėlyna saulė @ 2010 01 16, 17:54)
Egles eiles.

Reik Taves

Man reik Taves,
Kad retsykiais paguostum.
Man reikia Tavo zvilgsnio, sypsenos.
Man reik Taves,
Kaip laivui reikia uosto
Po stormo ar po devintos bangos.
Man reik Taves,
Lietaus kaip zemei reikia,
Issekintai ir saules, ir sausros.
Man reik Taves,
Kaip ziedui bites reikia,
Kad susilauktu vaisiu gausumos.
Man reik Taves,
Kad as ramiai miegociau,
Sapnuos regeciau tik sviesias spalvas.
Man reik Taves,
Kad nieko nebijociau.
Nebegaliu.
As pavargau.
Man reik Taves.

[



Man labai tinkamos eilės šiuo metu, net susigraudinau verysad.gif
Atsakyti
Iš tos vilties, iš tos nakties
Neliko pelenų nei dūmų.
Tiek daug dienoj trapios erdvės,
O naktyje-nepastovumo.
Dabar praeit ramiai galiu
Pro gėlę, akmenį, pro žodį.
Man laiką, einantį keliu
Kažkas nematomas parodė.

Pamuojuokime gervėms, lai skrenda.
Lai kedena skaras debesų.
Blaškos beržas, matyt išsigandęs,
Išbaidytas iš girių visų.
Išbaidytas?
Gal pats nepritapo.
Gal nerado ramybės miške.
Jau ruduo pasirašo ant lapų
Ir ištirpsta ryškiausiam taške.

Dar pilnos pievos vasaros likučių.
Lyg atrišti po dangumi laukai.
Kur savo liūdesį gražus žmogau padėsi
Ir kur tu jo tiek daug prisirinkai?
Uždėk jį paukščiams ant sparnų, lai nešas.
Arba į vėjo ištiestas rankas.
Rasos laše dar spindi kitas lašas
Tiktai akimirka. Ir tik kol kas...

Atsakyti
Kokia niūri tyla aplink
Deja tavęs jau nebera.
Ir jau nebus - gerai žinau.
Miegosiu nuolat verkdama
Ant patalų sūri rasa - riedės.
Ir begalinis skausmas nuo širdies
Vos pamažu, po truputėlį
Diena dienon atlėgs.

Ate ate, sudie sakau
Negrįši tu - gerai žinau
Tik prisimink, kad aš buvau
Kadais šalia tavęs.
Atsakyti