Įkraunama...
Įkraunama...

Man/Jums gražiausias/mieliausias eilėraštis

QUOTE(Deganti @ 2008 03 06, 11:10)
P.Širvio poetinė ižvalga (ištraukėlė), bet labai grazi


labai gražus thumbup.gif
parašysiu eilėraštį,kurio autoriaus nežinau,žinau pavadinimą.Atsiverčiau kada knygutę poezijos ties šiuo eilėrašču ir pajutau,kad jis mano wub.gif
Vienatvė

Meilę
skelbiantis balsas-
be pradžios ir pabaigos-
visai arti.
Akimirksniu
jis-mano viduje-
švelnus,hipnotizuojantis,
visus kitus garsus sugeriantis balsas
tirpdė kūną
beribiam meilės šauksme
kartu su akimirkos troškimu,
kad balsas ištaręs žodžius
"Aš myliu"
ir kūne apsigyvenęs,
išlaisvintų laiką be meilės
"iki" ir "po" ir
išsaugotų skaidrią erdvę
sielos judėjimui
būsimajame laike.
Sąmonės akimirka-
išduoda deja,mano pačios balsą-
vienatvės balsą,
kuris pasklidęs po visą kūną,
įdvasina kiekvieną kūno ląstelę
pasikartojančių žodžių
"Aš myliu tave"
būtimi bei jų slapta prasme.
Atsakyti
As labai pasiilgau stebuklu, vilties ir dainu
Matinej gatviu sviesoj drumzlini upeliukai ziba
Manes, turbut niekas nelaukia, bet as vis tiek ateinu
Per ta neapciuopiamai svelnia, ziemos ir pavasario riba.
Cia viskas kazkiap suleteja, minksteja erdve, sviesa
Rami troleibusu tekme. Laikrodis rodo desimta
Mano zingsniu nera, tyliai einu kaip basa
O miestas iplaukia miglon, keistai susikaupes ir rimtas
Gal tik viena sekunde ir daugiau niekada taip nebus,
Vel motorai kais. Lis. As begsiu pamirsusi sketi
Viskas ten, uz manes, o lietus toks skambus, toks, skambus
Kad daugiau niekada neisdrysi manim netiketi....
Atsakyti
Širdie, prie vėjo ko glaustaisi?
Ko ieškai ir nesurandi?
Viena po naktį ko bastaisi
Ir visą laiką taip skaudi?

Nebūna, juk matai, nebūna niekad
Tokių jausmų, kokius sapnuoji.
Tai gal jų ir nereikia niekam,
Gal juos tik tu viena išsigalvoji?

Išmok gyventi, nes kitaip numirsi,
Numirsi, užsimiršus plakti,
Kaip laikrodis sustosi ir nutilsi-
Man gaila bus tavęs netekti.

Nedaug gailėsiu, visiškai nedaug,
Tik tiek, kiek sugebu gailėt,
Tačiau jeigu gali, dar kiek palauk,
Aš neturiu kitos į tavo vietą.

Š. Navickis
Atsakyti
QUOTE(vardė @ 2009 01 14, 18:12)
Širdie, prie vėjo ko glaustaisi?

Labai gražus ir prasmingas wub.gif

Man dar iš mokyklos laikų labai patinka šitas:

Kaip laiškai

Dvi miegančios akys-
tartum du užlipinti laiškai.
Tu sapnuoji dabar,
tu toli.
Tu man laiškus rašai.

Aš bijau pajudėti.
Aš bijau tavo mintį nutraukti.
Man reikia budėti.
Man reikia budėti ir laukti.

Laukti tavo laiškų-
laukti tavo akių.

Viskas bus kaip kiekvieną rytą:
atsimerkus įteiksi tu
man du laiškus.
Juose parašyta:
"Nebijok
Ir tenai, iš kur aš grįžtu,
mes buvom kartu".

Dvi miegančios akys-
tartum du užlipinti laiškai.
Tu sapnuoji dabar,
tu toli.
Tu man laiškus rašai.
(J. Marcinkevičius)
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Pliušė: 15 sausio 2009 - 01:02
Man labai patinka Maironio poezija. Labiausiai šis eileraštukas:

Užmigo žemė. Tik dangaus
Negęsta akys sidabrinės,
Ir sparnas miego malonaus
Nemigdo tik jaunos krūtinės.

Neužmigdys naktis žvaigždės,
Nenuramins širdis troškimų;
Dvasia ko ieško, kas atspės,
Kai skęsta ji tarp atminimų!

Aušra saulėtekio nušvis,
Ir užsimerks nakties šviesybės;
Neras tik atilsio širdis:
Viltis nežvelgs į jos gilybes!..

thumbup.gif
Atsakyti
V. Mačernio:

RUGSĖJO NAKTIS

Sėdžiu lange. Rugsėjo naktis. Pilnatis.
Ir švelnus kaip vestuvinis nuometas
Lengvas rūkas virš pievų.
Tai poezijos, meilės, svajonių naktis.
Tokiąnakt mylimi neatmins, kaip ištart
Ligi ryto: sudievu!

Ta rugsėjo naktis kaip svajonė graži;
Tokią naktį rašyti, svajoti
Ir mylėti norėtųs,
Tačiau aš pamiršau, kaip svajot ir rašyt,
Ir atšalusioj mano širdy
Jau nėra meilei vietos.

Tai kodėl sėdžiu lange, įsmeigęs akis
Į mėnulio gelsvu metalu nusiklojusį
Aukštą tolimą dangų?..
Nežinau. Tai gal šiaip sau... Rugsėjo naktis..
Tyliai lašina vystantis klevas
Šaltą miglą ant lango.

wub.gif

Apokalipse 4u.gif
Atsakyti
Judita Vaičiūnaitė.Įlanka.

Mes lesinam prie įlankos žuvėdras.
--------------------Vėjas prapučia aplytą lietpaltį.
Marga skarelė - vėtrungė.
Muiluotoj jūroj - šiaurės ir dangaus blyškumas.
Aš tau nešu žuvėdrišką neaiškų jausmą,
--------------------jūros permainoms atliepiantį,
kai plėšriai klykia paukščiai,
---------------------girgžda šaltas smėlis,
-----------------------------nesugrįžta škunos.
...O filmas tęsias.
Paukščiai tupia ant pečių.
--------------Jaučiu, tamsiam klyksme uždelsus, -
už mūsų nugarų
------------sustoja šviesūs traukiniai
-----------------------------asfaltiniam miestely.
Ir dreba kambary ant kopos
-------------------svetimi, apdilę baldai -
---------------------------------jie nustebinti,
kad šypsausi,
-------------akis paslėpus
--------------------į sausus ir karštus tavo delnus.
Atsakyti
QUOTE(Ramunita @ 2007 10 21, 14:19)
V.M. Putinas

MARGI SAKALAI

Lydėdami gęstančią žarą vėlai
Pakilo į dangų margi sakalai.
Paniekinę žemės vylingus sapnus,
Padangėje ištiesė savo sparnus.
Ir tarė margieji: negrįšim į žemę,
Kol josios pakalnės ir kalnai aptemę.
Sapnai ir šešėliai padangėse mums
Šviesiųjų į saulę kelių nebedrums.
Mes skaisčiąją aušrą dangum pasiviję,
Iš josios vainiko nuskinsim leliją -
Ir miegančios žemės laukus ir uolynus
Paversim į žėrinčius saulės gėlynus.
Ir tarę, suplojo iš naujo sparnais,
Tolyn ir aukštyn, koliai kraujas užkais
Pavytosios saulės ieškota liepsna,
Ir žemei užgims pranašauta diena.

Bet štai rytuose jau nuraudo dangus,
Jau nušvietė saulė uolas ir laukus,
Tačiau iš dangaus nei anksti, nei vėlai
Negrįžo į žemę margi sakalai.


Man labai gražus skambesys to eilėraščio "Margi sakalai" rolleyes.gif
Dievinu šitą Radausko:

MOTERIS PRIEŠ VEIDRODĮ

Moterie akimis kaip undinės
Ir plaukais purienų spalvos,
Pažiūrėk: spindulys paskutinis
Dreba sienoj virš tavo galvos.

Nors žinai, kad jau niekas negali
Atsitikti, žibuokles segi
Prie širdies ir dediesi vualį
Ir veidrody veidą seki.

O po veidrodį draikosi dūmas,
Tyliai šlama tamsus kambarys,
Tyliai šaukia akių mėlynumas,
Kad sugrįžtų, tačiau nesugrįš.

Tartum medžio raižytojas, laikas
Tau ant veido išraižė metus,
Tavo silpstančios rankos laikos
Už jaunystės, saldžios kaip medus.

Kai buvai devyniolikos metų,
Nenorėjai skaityti eilių:
Aklos deivės parke nemato
Spindulių, žiedų ir žolių.

O dabar, tamsumoj pasirėmus,
Savo gęstančius plaukus draikai,
Ir tik mano eilėraščių rėmuos
Dega tavo jaunystės plaukai.


Ir Jau kažkuri iš jūsų minėjo vieną Mačernio sonetą, berods antrąjį, iš ciklo "Šokėja ir asketas" :

Kol nesutikau tavęs, aš niekad
Šito dar patyrus nebuvau:
Kad ateina meilė ir palieka
Žemėj ir širdy šviesiau.

Dideliam pasauly mažą kelią
Aš radau, pakilus su diena,
Ir ėjau... O vyšnių žiedlapiai nubalę
Man ant veido snigo. Aš buvau viena -

Paprasta ir nežymi niekuo,
Savo paslapties ir galios nepažinus,
Lyg tamsus ir snaudžiantis vanduo,

Lyg prie lūpų niekad nepakeltas vynas
Ir nesitikėjau, kad dievai atves
Mano mažą kelią lig tavęs.

wub.gif
Taip pat man labai patinka keletas Širvio eilėraščių, pvz. "Ta audėja buvo Rūta", "Neklauskit melės vardo", "Pamintos gėlės", "Ugnelė", "Žiedais praregėsiu gėlių", "Liepsnabokščiai klevai" smile.gif
Atsakyti
Po Audros

Krūtinėj gera ir švaru.
Ir lengva atsikvėpti.
Žvilgsniu nušvitusiu, geru
Plačia audra aprėti.

Nuslinko debesys visi,
Išnyko audros žymės,-
Ir Tu šioj žemėje esi
Kaip saulėje užgimęs.

Plasnoja džiugesiu dvasia,
Šypsnys praskleidžia lūpas,
O toly žydrio bangose
Auksinė laisvė supas.

4u.gif wub.gif
Papildyta:
V. Šekspyras

142 sonetas


Aš myliu. Štai ta nuodėmė baisi,
Kurios tu niekaip man nedovanoji.
Bet pažiūrėk kokia pati esi -
Ir beregint kaltė išblės manoji.

Kaip teist mane drįsai tu? Gal manei,
Jog tavo pusėje tiesa? Tu klysti!
Sudergė tavo lūpas jau seniai
Apgaulė, negarbė ir išdavystė.

Ne gėda savo meilės man nė kiek,
Kaip kad ir tau gašlybėj skęst negėda.
Tad bėdoje manęs tu pagailėk,
Kol dar pati neįkliuvai į bėdą.

Jei gailesčio nepripažįsti tu,
Užuojautos nelauk ir iš kitų!


4u.gif wub.gif
Atsakyti
Tarp mėgstamiausių: čia jau cituotas V. Mačernio ... Aš pažinau karalių Tavyje..., taip pat jo Vizijos ir daugelis kitų eilėraščių.

Čia norėčiau paminėt gal retesnį, kuris taip pat be galo trapus smile.gif :
H. Radausko:

ANGELAS IR SESUO ANGELIKA

Naujagimis angelas, - jis dar negali paskristi, -
Nusilpusiom rankom įkibęs į medžio šakelę,
Vos girdimai rauda. Jis bijo į žemę nukristi,
Jis užverktą veidą į gęstantį debesį kelia.

Našlaičiai, porom surikiuoti, mieguistame parke
Praeina ploni ir geltoni kaip žydinčios pienės.
"Sesute Angelika, medyje angelas verkia".
"Ir vėl tu pradėsi kliedėti, eime vakarienės".


Atsakyti
QUOTE(miskouoga @ 2009 01 06, 15:59)

Gal niekad neužklius
Už tavo žodžių mano mintys...



Jei jau taisyti, tai taisyti. Jūs taip pat palikote klaidų verysad.gif . Kadangi D. Saukaitytės eilėraštį moku nuo senų senų laikų, jis yra toks:

Pasidalinkim du kelius
Ir nieko nereikės dalintis,
Galbūt tada nebeužklius
Už tavo žodžių mano mintys.
Galbūt tada nebeskaudės
Labiau nei ištveriu nešaukus,
Galbūt tada neberūpės
Paliesti pirštais tavo plaukus.
Gal ašara ištirps, išdžius
Kadais ledu širdy sustingus...
Pasidalinkim du kelius
Ir suvaidinkime laimingus...
Atsakyti
QUOTE(Ramunita @ 2007 10 21, 14:19)
V.M. Putinas

MARGI SAKALAI

Lydėdami gęstančią žarą vėlai
Pakilo į dangų margi sakalai.
Paniekinę žemės vylingus sapnus,
Padangėje ištiesė savo sparnus.
Ir tarė margieji: negrįšim į žemę,
Kol josios pakalnės ir kalnai aptemę.
Sapnai ir šešėliai padangėse mums
Šviesiųjų į saulę kelių nebedrums.
Mes skaisčiąją aušrą dangum pasiviję,
Iš josios vainiko nuskinsim leliją -
Ir miegančios žemės laukus ir uolynus
Paversim į žėrinčius saulės gėlynus.
Ir tarę, suplojo iš naujo sparnais,
Tolyn ir aukštyn, koliai kraujas užkais
Pavytosios saulės ieškota liepsna,
Ir žemei užgims pranašauta diena.

Bet štai rytuose jau nuraudo dangus,
Jau nušvietė saulė uolas ir laukus,
Tačiau iš dangaus nei anksti, nei vėlai
Negrįžo į žemę margi sakalai.

Sitas ir man gerai zinomas smile.gif O stai mano pats mylymiausias nuo 2klases:

Prazydo, pasklido ziedai po laukus,
Ir pievas ispyne margai...
As skinsiu, sau pinsiu margus vainikus,
Zydesiu kaip zydi laukai.

wub.gif Labai paprastas, bet grazus wub.gif
Atsakyti