Gal amžius (baigiu ketvirtą dešimtį), gal vaikų skaičius, gal pasislėpusi pogimdiminė depresija, gal tai, kad priaugau daug svorio (per nėštumą 30 kg, po gimdymo 15 dingo, bet 15 liko), bet visiškai nebenoriu skirti laiko vaikams. Turim sodybą, noriu ten išvažiuot kokiai pusei metų ir nematyt vaikų, nesiklausyt jų, neauklėt, užmiršti, kad jie yra. Tada pradeda kapitaliai graužti sąžinė, nors imk ir daužyk galvą į sieną.
Niekada nedegiau meile vaikams, bet reikėjo šeimos, vyras norėjo, tam tikra prasme norėjau ir aš - ne dėl savęs, dėl kitų. Ir su pirmomis dviem viskas buvo gerai - pametinukės, ne itin lengva, bet kažkaip susitvarkiau ir nekildavo sunkumų, o va dabar atėjo į pasaulį trečia. Praėjo pusė metų ir mane apėmė siaubingas tingulys ir nenoras. Ačiūdie, atėjo vyro eilė pasiimt vaiko priežiūros atostogas - mažoji tą pačią akimirką buvo perduota tėvui, be skrupulų. Bėda ta, kad nebenoriu bendrauti ir su dičkėmis.
Tokia situacija, Su laiku su ja susitvarkysiu, tik kartais atrodo, kad aš išties nebenoriu. Kartais imu galvoti, kad jei išties išvažiuosiu pusmečiui į sodybą - nebegrįšiu.
Ar kada nors, kas nors buvot papuolę į panašią situaciją?
As turiu tik viena vaika, ir periodiskai uzeina tas jausmas. O pas Jus jie trys! Pavargote, pasiilgote laiko sau, viskas suprantama. Isvaziavimas tikrai padetu. Pradekite gal nuo 10 dienu Turkijoje ar pan. Pasilepinsite, issimiegosite, pabusite su savimi ir savo pomegiais. Tada ir minciu aiskumas atsiras 🎈
Nereikia prisigimdyt.
Vyras pasieme vaiko prieziuros atostogas. O jus dirbanti? Jei ne, tai mars dirbti. Matysit vaikus 3 val per para. Tada pradesit galvoti koks is tikruju brangus tas laikas, praleistas su vaikais 
.
.
QUOTE(Ciccio @ 2014 12 09, 02:18)
Ar kada nors, kas nors buvot papuolę į panašią situaciją?
Buvo, ir ne kartą. Mano draugėms - taip pat. Juk žmonės dirbdami gauna atostogas, vaikus auginančioms mamytėms "atostogų" taip pat reikia. Jei tik turit galimybes atitrūkti nuo rutinos, išvažiuoti kur nors vienai - tik pirmyn.
QUOTE(wixxxx @ 2014 12 09, 07:37)
Nereikia prisigimdyt.
Tokios savijautos būna ir vieną vaiką auginančioms mamoms. Sakot, gimdyt iš viso nereikia?
QUOTE(Tigris @ 2014 12 09, 08:41)
Vyras pasieme vaiko prieziuros atostogas. O jus dirbanti? Jei ne, tai mars dirbti. Matysit vaikus 3 val per para. Tada pradesit galvoti koks is tikruju brangus tas laikas, praleistas su vaikais .
.Ne visiems tai tinka, nes darbas darbui nelygu. Jei mama dirba namuose, tai nieko nepadės, tik bus dar blogiau; jei įtemptas ir triukšmingas - irgi ne.
Ir, beje, jei vyro pajamos pakankamos, kodėl moteris turi dirbti? Gyvenime yra daug kitų dalykų, ne vien tik darbas ir vaikų priežiūra
QUOTE(Ciccio @ 2014 12 09, 01:18)
Pasitaikydavo tokių savijautų, kai būdavo sunku. Yra kažkokios davimo ribos, išsisunkimas.
QUOTE(Ašaka @ 2014 12 09, 07:53)
Tokios savijautos būna ir vieną vaiką auginančioms mamoms. Sakot, gimdyt iš viso nereikia?
Na, reikia suvokti, kas laukia turint vaikų - gyvenimas kaip ir nusibraukia. Aš prieš akis turiu tokį pvz., moteriškė pagimdė visai nenorėdama vaiko, ne dėl savęs, o, kaip sakoma, dėl kitų. Kad reikia, laikas ir t.t. Ir... kaip gyventi, jei nekenti vaiko? Jei jį kaltini tuo, kad tavo gyvenimas baigtas? Ir t.t. Siaubas, kai pasižiūriu. Nei kuom padėt, nei ką sakyt. Nenorėčiau būt tokioj situacijoj. Todėl, bent man taip atrodo, reikia labai smarkiai pasverti, ar esi pasiruošusi atsisakyti savęs.
QUOTE(OkoksSkirtumas @ 2014 12 09, 07:58)
Na, reikia suvokti, kas laukia turint vaikų - gyvenimas kaip ir nusibraukia. Aš prieš akis turiu tokį pvz., moteriškė pagimdė visai nenorėdama vaiko, ne dėl savęs, o, kaip sakoma, dėl kitų. Kad reikia, laikas ir t.t. Ir... kaip gyventi, jei nekenti vaiko? Jei jį kaltini tuo, kad tavo gyvenimas baigtas? Ir t.t. Siaubas, kai pasižiūriu. Nei kuom padėt, nei ką sakyt. Nenorėčiau būt tokioj situacijoj. Todėl, bent man taip atrodo, reikia labai smarkiai pasverti, ar esi pasiruošusi atsisakyti savęs.
As tai manau, kad vaku negalima ir nereikia gimdyti pirmiausiai su va sitokiu poziuriu.
Niekas nenusibraukia ir nepasikeicia gimus vaikui. Isskyrus tai, kad atsiranda atsakomybe ir rupestis.
Autorei: gal tikrai iseitis butu pabegti trumpam ir pailseti? O ka jus veikiat per dienas? Dirbat, sportuojat, dar kazka? Siaip is nupasakoto man panasu net ne i depresija, o i stimulo ir tikslo neturejima.
Is esmes visa musu vidine savijauta yra darbo su savimi rezultatas (nekalbu apie depresijos ir kitu sutrikimu atvejus).
QUOTE(OkoksSkirtumas @ 2014 12 09, 08:58)
Na, reikia suvokti, kas laukia turint vaikų - gyvenimas kaip ir nusibraukia. Aš prieš akis turiu tokį pvz., moteriškė pagimdė visai nenorėdama vaiko, ne dėl savęs, o, kaip sakoma, dėl kitų. Kad reikia, laikas ir t.t. Ir... kaip gyventi, jei nekenti vaiko? Jei jį kaltini tuo, kad tavo gyvenimas baigtas? Ir t.t. Siaubas, kai pasižiūriu. Nei kuom padėt, nei ką sakyt. Nenorėčiau būt tokioj situacijoj. Todėl, bent man taip atrodo, reikia labai smarkiai pasverti, ar esi pasiruošusi atsisakyti savęs.
Kodėl nusibraukia visas gyvenimas? Kodėl atsisakai savęs?
Prieš kurį laiką SM buvo užsiregistravusi moteris, kuri atėjo pasakyti, kad nenori vaikų, kad neturi, jų, kad vaikai, jos nuomone, trukdo daryti karjerą, keliauti, kad darbdaviui patrauklesnė darbuotoja vaikų, neturinti, nes nesirgs jie, kad daugiau pinigų gali skirti sau, laisvalaikiui, pramogoms, rūpintis tik savim ir t.t. Padiskutavus ,,giliau'' ir iš pasisakymų kitose temose , paaiškėjo, kad tai žiauriai nelaiminga moteris. Užsidėjus kaukę. Beveik keturiasdešimtmetė moteris jokios karjeros taip ir nepadarė (vaikai netrukdė gi), visą laiką dirbo už minimumą, jau du metai kaip bedarbė, nerandaanti jokio darbo, na negraibsto pasirodo darbdaviai tokio lobio be vaikų, iki tiek metų niekur nekeliavusi, nebuvusi, teatrai, kinai, kavinės , tai prabanga jai, nes darbo nėra, o visą laiką buvo irgi tik minimumas, pramogos minimalios- su draugu pasivaikščiojimas parke, nes mokėti nereikia. Taigi žmogus, pasirodo, kad neneorėjęs vaikų dėl daugybės dalykų, nei vieno jų taip ir neturi. Tai ar trukdo vaikai?
Net neabejoju, kad ta tavo minėta moteriškė, jei neturėtų vaiko, būtų lygiai taip pat nelaiminga, tik kaltintų kažką kitą -nenusisekusį gyvenimą, vyrą arba tai kad jo neturi, mažą algą, valdžią ir t.t. Žmogus nemokėdamas duoti, nemoka būti laimingas.
