Man šįvakar šis filmas puikiai susižiūrėjo.
Константин Соловьёв pastaruoju metu ne itin dažnai vaidina, tai žiūrėjau vedama smalsumo.
Ji- geležinė ledi, mažai besišypsanti, tokia
sausa moteris, augina sūnų. Turi savo verslą.
Jis- jos pavaldinys. Bet toks ne iš kelmo spirtas, tvirtu charaketriu, nei pastūmsi nei patrauksi. Augina dukrą.
Įteikia jai pareiškimą, kad atleistų jį iš darbo, ji- suplėšo tą pareiškimą.
Mat nepatinka jam jos vadovavimo stilius, kaip ji bendrauja su savo pavaldiniais- visada pakletu balsu, įsakmiai na ir pan.
Vieną dieną pas ją prasideda dideli nemalonumai, ji pabėga ir pasislepia vilkike, ten ir užmiega.
Jis su tuo vilkiku važiuoja pas dukrą pasveikinti su gimtadieniu.
Atvažiuoja, ir jau ima dovaną dukrai, kai savo dideliam nustebimui ant galinės sėdynės pamato ją, savo direktorę.
Jo dukrai žinoma ji nepatinka nuo pat pirmos akimirkos.
Reziumė toks- nori nenori, bet sutarti jiems abiems tenka kai pagrobiami jų abiejų vaikai.
Dar ir pati pati pabaiga patiko labai, nes jis kaip koks patenkintas katinas šypsojosi pieno prisilakęs.
''Половинки невозможного'' /2014/Сегодняшняя премьераhttp://kinozal.tv/de....php?id=1282507Nanita, tai gi lyg yra daina