Du pirmieji mano gimdymai buvo planiniai cezario pjūviai. Taip jau nusprendė okulistai. Konsultavausi su trim gydytojais, visi pasakė tą patį, taigi susitaikiau su CP ir gimdymais nesidomėjau apskritai (kam domėtis tuo, ko patirti neteks?).
Vėliau visai atsitiktinai pakliuvau pas dar vieną okulistą jaunesnės kartos atstovą, kuris išaiškino, kad šiais laikais apskritai su visom akių patologijom gimdyti galima. Sužinojusi, kad laukiuosi trečią kartą, užsikabinau už tos minties. Įdomu pasidarė, kas tas gimdymas, ar labai labai būna baisu (mama sakė, kad baisu!). Gydytojai, tiesa, tik pirštą prie smilkinio sukiojo po dviejų cezarių negimdoma!. Aha taip, jau girdėjau ir kad su tokiom akim negimdoma... Paskambinau savo gydytojui, tam pačiam, kuris dukart mane pjovė. Sakau jūs susiuvote, tai žinote gi, kad neišsiardys. Gydytojas labai ir neatkalbinėjo susakė, kokios rizikos yra, bet ir pasveikino su noru gimdyti pačiai. Sutarėm, kad jis ir priims gimdymą.
Taip ir pasirašiau avantiūrai gimdyti pati, nes vėl pjaustytis nebenorėjau. Ne dėl to, kad tai būtų labai nemalonu ar baisu ne, sklandžios ir lengvos man buvo tos operacijos, greitai ir atsistačiau po jų, ir skausmai jokie nekankino. Bet labai jau neįdomu man pasirodė trečią kartą iš eilės taip gimdyti... Atvažiuoji pagal grafiką, išpjauna, suvynioja, paduoda vaiką kaip parduotuvėje: atvažiavau, nusipirkau... Jokio gimties stebuklo. O mane smalsumas kamuoja kas tas gimdymas? Ar tikrai taip labai skauda? Ar labai labai? O kiek tas labai? O ar labiau, nei kad ranką be narkozės pjaunant, ką? Smalsumas kamuoja, o čia gi, matyt, paskutinis šansas tą smalsumą patenkinti.
Na, o nusprendus gimdyti toliau skaičiau, žiūrėjau, domėjausi gimdymais. Vis labiau traukė natūralus gimdymas, nesinorėjo jokių intervencijų, pamažu nusprendžiau, kad ir epidūro nenorėsiu. Nusiteikimas pačiai gimdyti vis stiprėjo, įpusėjus nėštumui jau laukiau nesulaukiau, kada gi galėsiu gimdyt. Susidariau gimdymo planą. Deja, parodžius jį gydytojui teko šiek tiek nusivilti. Norėjau į ligoninę atvykti kuo vėliau gavau barti, kad mano atveju taip jokiu būdu negalima. Du pjūviai gimdoje reiškia, kad turiu nuo pat pradžių būti stebima ligoninėje dėl galimo rando išsiskyrimo. Be to, vaikučio širdies ritmas turi būti pastoviai stebimas. Čia jau aš išsigandau galvoju, jeigu mane nuo pat veiklos pradžios laikys ligoninėje, apraišios monitoriais (tai matyt ir gulėti lieps?) tai kaži, kaip ten seksis su natūraliu gimdymu be epidūro... O dar prigąsdino, kad šansų pagimdyti pačiai man labai mažai, nes pernešioti negalima, skatinti negalima, o aš kaip ir pirmakartė, gimdymo takai nepasiruošę. Bet bandyti leido, kad jau taip noriu (už ką gydytojui esu labai dėkinga, nes normaliai Lietuvoje po dviejų CP niekas negimdo). Gimdyti leido, tik jokiu būdu ne per Velykas - nes tai vienintelė diena, kai gydytojas išvažiuos ir tikrai negalės atvažiuoti iki ligoninės. Bet dėl šito aš buvau rami Velykos tai dar savaitė iki termino, o aš juk tikrai tikrai pernešiosiu!
Gimdymas
...Na ir žinoma, gimdžiau aš per Velykas, o kaip gi kitaip.
Velykų išvakarėse pilvas staiga nusmuko žemyn. Pasidžiaugiau, kad bent tiek pajudėjom reiškia, gal po poros savaičių gimdysiu, taigi, gal ir nepernešiosiu (pernešioti juk man neleidžia).
Velykų rytą apie 4 val. prižadina sąrėmiukas. Tik užsnūstu - vėl sąrėmiukas. Trukdo užmigt, taigi nusiridenu į tualetą, apsižiūriu, kad kamštis eina. Aha! Tai gal ne dvi savaites, gal tik vieną kokią dar turiu. Užmigti nepavyksta, tai prisėdu prie kompiuterio, sąrėmius paskaičiuot, šiaip laiką prastumt. Sąrėmiai maždaug kas 10 min, bet nereguliarūs, silpnoki. Įlendu į vonią jų ramint - nepadeda. Vėl bandau miegot - nepavyksta. Na tiek to, bent jau krepšį susikroviau iš neturėjimo ką veikti. Buvau visiškai tikra, kad čia paruošiamieji sąrėmiai - tik laukiau, kada jie nurims ir galėsiu pagaliau eiti miegoti.
Po poros valandų atsikelia vyras, užmeta akį, ką veikiu prie kompiuterio, pamato sąrėmių skaičiuoklę, perbąla ir nubėga daiktų krautis, murmėdamas kažką panašaus į "viskas bus gerai, viskas bus gerai", tarpais pagaudamas mane, įsistebeilydamas paklaikusiom akim ir griežtai pareikšdamas viskas bus gerai!. Man tai kas, aš ir taip žinau, kad viskas bus gerai, tik krizenu iš jo. Taip pamažiukais susikraunam, susiruošiam, atsibunda ir vaikai. Sąrėmiai stiprėja, bet tarpai tarp jų visai nedažnėja, net retėja lyg ir. Prašau vyro pamaitint vaikus, o aš einu atkakliai bandyti pamiegoti tikiuosi, kad pailsėjus baigsis tie paruošiamieji ir galėsim keliauti į svečius. Bandau miegoti, bet vos spėju užsnūsti sąrėmis išlaipina iš lovos. Atkakliai lipu atgal, vėl užsnūstu vėl išlaipina
. Matau kad nieko nebus, teks gydytojui skambint, juk prigrąsino skambinti vos prasidėjus sąrėmiams, o jie nepraeina jau 5 val. Skambinu, gaunu bart, ko gimdau per Velykas, kada negalima ir jo nėra Kaune. Teisinuosi, kad visai aš čia negimdau dar, bet vis tiek gaunu griežtus nurodymus važiuoti į ligoninę pasirodyti budinčiam gydytojui.
Šiaip taip išsiruošiam, priduodam vaikus seneliaims - Velykų švęst, atsibučiuojam su giminėm. Visi žiūri į mane kažkaip įtariai ir siūlo geriau eit prie stalo kiaušinių valgyt, nesupranta, ko aš ten važiuoju (matyt nelabai panaši į gimdančią). Apie 11 val. būnam KMUK. Man neįtikėtinai pasisekė kaip tik budi gera, patyrus gydytoja, kuri sutinka priimti gimdymą ir po dviejų CP.
Matuoja tonus, tarpai tarp sąrėmių 12 min. Tarpuose dar po mažą sąrėmiuką, tai kažkaip nei šiaip, nei taip. Aš atsiprašinėju, kad atvažiavau - man juk primygtinai liepė, šiaip nebūčiau važiavus... Na, sako, vis tiek guldysim, kitaip negalim, dar tik nuspręsim, ar į skyrių, ar į gimdyklą. Suprantu, kad Velykų jau nešvęsiu. Baisu darosi, kad paguldys į skyrių ir tupėsiu čia kokias 3 paras su belekokia nenormalia veikla, kol galiausiai vis tiek išpjaus...
Nusprendžia vis tik guldyt mane į gimdyklą. Laukiam. Pakrizenam iš cypsinčių žaisliukų gimdykloje (gal žinot, kam jie skirti? Tik ką gimusiam naujagimiui? Ar gimdyvei linksminti?) Darosi nuobodoka... Išsitraukiu knygą, prisėdu ant kamuolio. Sėdžiu, skaitau, sąrėmiukus prakvėpuoju. Ateina gydytoja, liūdnai pažiūri į mane skaitančią, aš liūdnai į ją... Nujaučiu, kad veiklos nėra, vėl kamuosiuosi su tariamu gimdymu (kaip jau buvo per pirmą nėštumą). Bėda su taip dviem CP, sakau sėdėčiau dar namie, kiaušinius valgyčiau, bet tai ką daryt... Taip taip, gydytoja viską supranta, bet tvarka yra tvarka. Pradeda klausinėt kažko, popierius pildyt, man sąrėmiukas, sakau, palaukit, tuoj pasakysiu. Staiga jaučiu pokšt! Vandenys nubėgo. Pralinksmėju, reiškia nereiks tris paras skyriuj kankintis - maksimum po paros išpjaus
Gydytoja irgi pagyvėjo, "o, nu, gulam gulam, žiūrim žiūrim... Gal kažką ir turim, gal pradžia veiklos... Vaaaa.... Ką reiškia moters noras gimdyti - turim 7 cm, minkštą ir ploną kaklelį". Aš į ją dėbsau taip piktokai. Gydytoja klausia: ką, nesidžiaugi? Tai kad aš netikiu...
O gydytoja jau tiki. Su akušerė susižiūri mano gimdymo planus, padiskutuojam, susitariam. Nustembu, kad dėl nieko nereikia ginčytis niekas man neprieštarauja, gimdyk kaip tik nori, kad ir žemyn galva ir dainuodama.
Mus su vyru palieka vienus, pasiūlo eiti į dušą, liepia tik pakviesti, kai norėsiu stumt. Pasėdim duše, truputį padainuoju taip melodingai, kad jau leido. Dušas tikrai padeda. Bet po kiek laiko atsibosta ir ten, sakau einam lauk - aš gi dar tiek priemonių pasiruošus, ir masažuoklį turiu, ir būgnų muzikos, ir ant kamuolio dar nešokinėjau... Išeinam, akušerė užėjus nusistebi, ko taip greit (aš tai nežinau, ar greit nelabai susigaudau, kiek mes laiko ten užtrukom). Dar paklūpiu šalia lovos, tonus paklauso stetoskopu, niekas manęs ant lovos nebekelia. Bet neilgai ten užtrunkam, nes po kelių sąrėmių nusprendžiu, kad man lyg ir stumti norėtųsi, prašau kad patikrintų atsidarymą. Gydytoja patikrina ir nieko nepasakiusi šaukia akušerei: "bėkit, atšaukit operaciją gimdykloj, reikia pirma šitą išgimdyt". Aš pakraupstu:
- Kas yra???
- Nieko nėra, viskas tvarkoj.
- O tai kam operacinės?? Už ką dabar mane į operacinę???
- Ne tave gi! Tai aš ten turiu būt, bet kad pas tave jau pilnas atsidarymas, teks anai gimdyvei palaukti...
Ką gi, apsiraminu ir laukiu stangų. Gal net per daug apsiraminu. Lieku ant stalo - niekur nebenoriu lipti, ir apskritai noriu miego. Akušerė leidžia miegot, sako turim iki 2 val išgimdymui, gali pailsėt, stumk kada norėsi. Užmetu akį 14 val. Reiškia ne vėliau kaip 16 val turėsiu vaikutį...
Smagu visiška laisvė. Noriu galiu gimdyt, noriu galiu miegot. Akušerė sėdi šalia ant sofutės, žiovauja ir spinduliuoja visiška ramybe. Snaudžiu, bet pamažu ateina ir stangos, jaučiu, kaip vaikutis po truputį leidžiasi žemyn.
Atrodo, nemažai domėjausi gimdymais, bet pasirodo, pagrinde domėjausi pirma gimdymo faze. Tuo tarpu stūmimą įsivaizdavau kaip labai trumpą procesą, maždaug kliurkt ir viskas. Ir jau ko visiškai neįsivaizdavau - tai kad galima per stangas miegoti. O man toooks mieguistumas užėjo. Nevaldomas. Akušerė toliau sėdi, ramut ramutėlė. O man jau neramu darosi, jau valanda, o rezultato nėr. Gal dėl to, kad aš tokia mieguista, kad guliu, nevaikštau? Vyrui irgi neramu, įkalbinėja lipt žemyn nuo lovos. Aš atsikalbinėju, nenoriu iš lovos, sakau pabandysiu keturiom atsiklaupt, bet iš lovos nelipsiu. Pabandau keturiom - negaliu, nugarą labai skauda... Atsigulu vėl - ir vėl tuoj pat nulūžtu. Taip ir gimdom: pastumiu - pamiegu - pastumiu pamiegu. Sapnuoju kažką gražaus, net pyktis suima, kai sąrėmis prižadina ir sapnuoti maišo.
Akušerė patikrina - viskas tvarkoj, vaikutis gerai leidžiasi, galvutė jau čia pat. Netikiu, pačiupinėju pati nagi tikrai čia pat, ir stipriai plaukuota
Nu ir taip po truputį, po truputį pradėjo eit galvutė. Jausmas toks įdomus aš pati sąmoningai nedariau nieko. Pats kūnas stūmė vaikutį lauk, o aš tik gulėjau ir žiūrėjau. Ir kai jau pasidarė tikrai sunku, atrodė, kad nebegaliu, nebesugebėsiu sulaukiau pagaliau ir to išsvajoto kliurkt.
Iškart gavau ant krūtinės mažą, šlapią ir garsiai rėkiančią mergytę. (Tikrai mergytę, nors vyras ir susiginčijo su akušerę, jam pasirodė, kad berniukas)
Tokia ta mano gimdymo patirtis. Per 12 val nuo pirmų sąrėmių pagimdžiau; skaudėjo, bet tikrai ne labai labai ir garantuotai mažiau, nei pjaunant ranką be narkozės. Vėliau tik pagalvojau, kad gimdymo metu nei karto nekilo mintis prašyti nuskausminančių nereikėjo nei dujų, nei vaistų, nei tuo labiau epidūro (bet labai padėjo pasiruošimas skausmui, kvėpavimas ir atsipalaidavimas). Plyšau minimaliai. Iš karto galėjau vaikščioti, valgyti, eiti į tualetą, dušą. Iš karto gavau savo mergytę ir galėjau ją turėti kiek tik noriu, uostyti kvepiantį pakaušį, glostyti švelnią kaip kačiuko nugarytę. Likau nesupratus, kodėl gimdyti turėjo būti baisu buvo įdomu, buvo smagu; galiu gimdyti ir gimdyti. Galiu praktiškai dirbti gimdytoja
