Knygos knygos knygos...

nesuprantu

vakar per Literatūros akiračius klausiau interviu su Lena Eltang, Lietuvoje gyvenančia ir kuriančia ruse (t.y. ji iš Rusijos nepriklausomybės pradžioje imigravo). sudomino - gal kas nors esate ją skaičiusi?

Lena Eltang

Turbūt tai reiškia nuostabą, kad Eliss nenori tokių gerų autorių.


Kažkas labai gyrė "Akmeninius klevus".

Kalbėjot apie pirmąsias šiais metais skaitomas knygas.

Mano pirmoji šiemet perskaityta - prieš du metus pradėta, paskui užmesta ir pernai gruodį vėl pasikelta Chris Heath parašyta biografija "Feel: Robbie Williams". Vokiečių kalbą esu visai apleidusi , tai man ši knyga buvo iššūkis

O sekanti - ką tik pabaigta Jean-Christophe Grangé "Limbų priesaika". Bibliotekoje, kurioje lankausi, Grangé knygos akimirksniu išgraibstomos, tai apsidžiaugiau ją radusi. Na ir storumėlis , jau seniai tokios storos nebuvau skaičiusi - virš 700 psl. Šioje knygoje daug mistikos: kova su velniu, apsėstieji, visokie ritualai ir daug žiaurumų Ties knygos viduriu tos paslaptys tik įsibėgėjo. Nors pati pradžia tai neiškart įtraukė. Kas keisčiausia, žudiką įtarti pradėjau kone tik tyrimui prasidėjus Aišku, metodų nenumačiau. Nors va vieną niuansą , iki kurios tyrėjo logika neprivedė, irgi atspėjau (pasakyčiau jam: elementarno, Vatsan ). Detektyvų aš nelabai skaitau, ypač standartinių, tai nežinau, gal čia minusas knygai, jeigu gali skaitytojas kažkokias gijas užčiuopti Nors šiaip knyga išties įdomi, įtraukianti, šiurpoka...
Galvoju, kad "Miserere" man visgi labiau patiko Mistika mane irgi labai domina , na bet muzika (ir literatūroje) visgi daro stipresnį įspūdį.

Dabar norėsis kažko šviesesnio. Detektyvų ir žiaurumų tam kartui jau daugiau nei gana

Sveikos
Kątik baigiau perskaityti Paul Coelho "11 minučių". Labai patiko

Pabaigiau skaityti E. L. James "Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių". Lyginant su pirmąja dalimi, turiu pabrėžti, kad antroji dalis kiek geresnė, tačiau vis tiek neužgožia šios knygos banalumo, rašymo stiliaus skurdumo. Iš esmės - lengvas skaitalas, ko negalėčiau pasakyti apie neseniai baigtą skaityti Augustino Dainio "Angelofilai". Knyga labai neįprasta. Aprašomos trys skirtingų laikmečių meilės, kilusios iš Dievo pažinimo ir jo buvimo pripažinimo, istorijos. Kai kurie knygoje pateikiami tam tikrų dalykų paaiškinimai ne mano protu suvokiami, bet kam įdomu pasigilinti į tokius dalykus, ši knyga galėtų būti kaip tik

Na, o šiuo metu esu pradėjusi John Irving "Laisvę lokiams!". Labai tikiuosi, kad ši knyga nenuvils, nes Irvingas vienas iš tų rašytojų, kuriuos tikrai su dideliu noru ir džiaugsmu skaitau.

Sveikos,

Retai rašau, bet vis skaitinėju, žymiuos knygeles, užsibrėžiau tikslą šiais metais pagaliau skirti laiko savo mėgstamiausiai gyvenimo veiklai - skaitymui. Tiek apleidus esu šį reikalą, kad baisu . Pirmoji šių metų knyga, kurią labai greitai suskaičiau - Tess Gerritsen "Donoras". Tobula knyga. Nerealiai patiko:). Apskritai esu gerbėja šios autorės, man jos knygos kažkas tokio . Dabar skaitau Forsaitų sagą. Pirmą dalį pradėjau. Atrodo, įdomu. Jūsų manymu, vertos dėmesio visos dalys?

Pasipasakosiu ir aš, ką perskaičiau

Pirmosios knygos tikriausiai bus įdomios detektyvų mylėtojoms. Mano metų detektyvų rašytojo atradimas yra Jussi Adler-Olsen...Bent jau iki šios dienos
Jussi Adler-Olsen - "Moteris narve". Vertinu 5+ / 5
Pirma pažintis su danišku detektyvu buvo labai smagi. Itin sužavėjo įvairios komiškos situacijos, kylančios tarp tyrėjo Karlo Mjorko ir jo naujojo padėjėjo Asado. Autorius pasinaudojo visais gero detektyvo šablonais, t.y. keistas, psichologinių problemų turintis tyrėjas, užsiimantis savigrauža ir tinginiavimu, keistuolis tyrėjo padėjėjas, originalus siužetas, daug įtampos, žiaurumo ir pan. Tačiau lyginant šį detektyvą su kitais, aš atradau, kad jis turi ir tam tikrų savitumo suteikiančių detalių. Tai jau minėtas humoras, labai ryškūs personažų portretai, ypač kruopščiai apgalvotos visos detektyvo detalės.
Ypač intriguojanti, įdomi asmenybė - Asadas, Karlo Mjorko padėjėjas, atvykęs iš Sirijos. Tikras keistuolis, turintis savus tikėjimo ritualus, kalbos ir kultūros barjerus (nors ir nelabai ryškius, nes tai netrukdė atlikti savo darbo). Asadas labai teigiamas personažas, įnešantis gyvumo, komiškumo bet kokioje situacijoje.
Patiko ir tai, kad meilės linija čia labai blanki. Žinoma, neapsieita ir be moters, bet visa tai tik n-taeilis dalykas, liekantis kažkur už paraščių.
Detektyvo istorija gan kraupi, tačiau kartu originali, nes nusikaltimas vykdomas labai keistomis sąlygomis. Bylos tyrimas vyksta palaipsniui, nėra skubos, viskas rutuliojasi palaipsniui, todėl neįmanoma susipainioti tarp bylos detalių, galima ramiai viską apsvarstyti, kartu bandyti tirti bylą. Įtampa ir nežinomybė, kaip viskas pakryps išlaikoma iki paskutinių knygos puslapių.
Drąsiai rekomenduoju gerų detektyvų mylėtojams.
Kelios citatos iš tyrėjo Karlo ir jo padėjėjo Asado pokalbių:

"- Ar turi vairuotojo pažymėjimą? - pasiteiravo jis Asado su viltimi, kad Markusas Jakobsenas bus pamiršęs šią smulkmeną. Jeigu taip, bus galima apsvarstyti klausimą dėl šio vyruko įdarbinimo.
- Galiu vairuoti ir taksi, ir mašiną, ir sunkvežimį, ir tanką T-55, taip pat T-62, ir šarvuotuosius automobilius, ir motociklus su priekabomis arba be jų." (p. 61)

"Padėjęs ragelį Karlas užsipuolė Asadą:
- Ko prišnekėjai paskambinęs tam vyrui, Asadai? - riktelėjo jis.
- Tam vyrui? Pasakiau, kad tu nori kalbėtis tik su virššininku, o ne su direktoriumi.
- Direktorius ir yra viršininkas, Asadai." (p. 82)

"- Du žmonės tau skambino telefonu. Aš abiem pasakiau, jog tu mielai jiems kada nors perskambinsi.
- O kas manęs ieškojo?
- Tas vyras, kuris yra Frederiksundo direktorius, ir ponia, kalbėjusi panašiai, kaip staklės metalą pjauna.
Karlas iš nevilties atsiduso.
- Viga. Mano žmona." (p. 86)

Jussi Adler-Olsen - "Fazanų žudikai". Vertinu 5- / 5
Tai antroji Q department knyga. Lyginant su pirmąja, likau šiek tiek nusivylusi, nes tikėjausi tokio pat stipraus, pilno įtampos, nežinomybės detektyvo. O čia - žudikai jau žinomi pradedant tirti bylą, įtampos, nenuspėjamumo mažoka. Taip, ši dalis tikrai kitokia, kitoks detektyvo siužetas, tyrimas. Tačiau aš tikriausiai būsiu viena iš tų, kuriai ir antrasis Olseno detektyvas patiko. Gal ir ne taip kaip pirmasis, bet savotiškai įtraukė. Gal todėl, kad man įdomu buvo skaityti įtariamųjų psichologinius paveikslus, sužinoti keistus jų laisvalaikio leidimo būdus, jų praeities keistenybes. Minusas - kai kurios scenos man kėlė pasibjaurėjimą (vaizduojamas žmonių iškrypėliškumas).
Naujovė - Q skyriuje atsiranda nauja darbuotoja Rouzė. Taip pat keistoka asmenybė, įnešusi skyriuje šiek tiek sumaišties ir įvairumo. Asadas kaip visada įdomus, tačiau jo šiame detektyve buvo mažiau, nes, kaip minėjau, didžiausias dėmesys nukreiptas į įtariamuosius ir jų gyvenimą.
Ypač kėlė juoką keista tyrėjo Karlo asmeninė sąvybė daryti viską priešingai nei jam liepiama. Kai kam tai pasirodytų klišinė sąvybė, jei galvoje turėtumėm tai, kad vadovas jam liepia užbaigti bylos tyrimą, o jis tam nepaklūsta. Tačiau nenoriu atskleisti visų kortų, bet ši sąvybė man pasirodė labai juokinga visai kitoje situacijoje.

Labai lauksiu kitos knygos. Autoriaus rašymo stilius man labai patinka, todėl tikiu, kad trečiasis detektyvas bus toks pats intriguojantis kaip ir pirmasis.

Prieš tai buvau skaičiusi Tess Gerritsen - "Pražuvėlė". Vertinu 3 / 5. Susiskaitė labai greitai, bet likau nusivylusi. Labai silpnai parašyta, o gal toks įspūdis tik dėl to, kad po šio detektyvo skaičiau "Moteris narve".

Gabriele Mörsch - "Mano vaikai norėjo gyventi". Vertinu 4 / 5. Įdomus pasakojimas, nes tai tikrai išgyventa istorija, kuri pasibaigia itin tragiškai. Tai pasakojimas apie vokietės ir egiptiečio gyvenimą. Jau vien paskaičiusi knygos aprašyme, kad tai skirtingų kultūrų žmonių gyvenimas, žinojau, kad be problemų jų gyvenimas nebus. Bet kad tas žiaurumas ir tragiškumas tokio masto, net nebūčiau pagalvojusi. Pradžioje skaitėsi lengvai, nors rašoma viskas gan šaltai, stilius paprastas, neįmantrus. Viskas gerai būtų, bet labai labai trūko emocijos. Skaičiau istoriją tarsi ji būtų parašyta kokiame nors laikraštyje. Pati istorija rutuliojasi nuo moters jaunystės, kai abu pagrindiniai herojai susipažįsta, pamilsta vienas kitą, vėliau bando kurti gyvenimą kartu Egipte. Labiausiai žavėjo istorijos dalis, kuri vyko skurdžiojoje Egipto dalyje, kur pora pradėjo kurti savo gyvenimą. Atsiskleidė, koks yra egiptiečių gyvenimas ypač nepalankiomis sąlygos, moters vieta bendruomenėje, vaikų auklėjimas, priežiūra, buitis ir t.t. Istorija patiko, bet didelis minusas itin šaltam sausokam neemocingam rašymo stiliui.

Daugelio jau pernai perskaityta populiarioji Jojo Moyes - "Aš prieš tave". Vertinu 5+ / 5. Taip, ji ir man labai patiko, įtraukiau į mėgiamiausių knygų sąrašą, bet... Pati istorija vietomis man atrodė lyg pasaka. Kažkaip nereali man pasirodė ir pati pabaiga (Luisos poelgis). Liko daug klaustukų. Pagrindinė knygos mintis aiški, labai jautri ir kelianti daug diskusijų. Pats rašymo stilius nuostabus, jame radau ir humoro, ir psichologinių vingių, ir liūdesio gaidų. Tik dabar klausiu savęs, kodėl mane labiau sujaudino S. Cveigo romanas "Širdies nerimas" (tą istoriją iki šiol nešiojuosi viduje, kaip itin psichologiškai paveikusį grožinės literatūros romaną), o ne "Aš prieš tave"?

Dabar skaitau dvi knygas: Paul Pearsall - "Psichologai irgi klysta" bei Julian Barnes - "Pabaigos jausmas"

šitą ir aš vis prisimenu. Gal tas naivumas ir traukia prisiminti.

Šiaip ne taip pabaigiau Joanna Trollope "Kita šeima". Gal ne tas metas buvo, visai neįtraukė, vis prisiversdavau skaityt toliau. Ir ko aš kankinausi

Turiu dar porą knygų, bet nežinau, ar verta skaityti dabar. Laikas būtų nešti į biblioteką. Tiesiog lentynos užkištos knygomis, nežinau, ar visas suspėsiu perskaityti
Tai Suzanne Kingsbury - "Evangelija pagal Greisę" ir Margaret Atwood - "Aklasis žudikas". Man norisi dar pasilikti ir perskaityti Margaret Atwood.

Man ši patiko, o kita jos knyga "Vasara, kai mane mylėjo Flečeris Grylis" - dar labiau.

Sveikos, siūlau prisijungti prie puslapiuko FB mėgstančioms paskaityti, nuolat pildomos naujomis knygomis
https://www.facebook...384233091650637