Roma ir kraštelis Kampanijos

Prabėgomis apžvelgę 4 fontanus, skubame Via dei Quirinale gatve. Plati bet tamsi ir gana tuščia gatvė veda žemyn. Žiūrint į žemėlapį, atstumai Romoje atrodo nedideli. Jie dažnai atrodo nedideli, kai žiūri į objektą. Bet kai reikia tą atstumą nueiti kalnais pakalnėmis, kelias prailgėja. Romai tikrai reikia stiprių kojų.

Net nežinau, kiek laiko ėjome iki Kvirinalio, bet galiausiai pasiekiame skendintį tamsoje, tik keli objektai apšviesti.


Didelė aikštė. Iš vienos pusės labai dideli Kvirinalio rūmai. Piazza dei Cavalli aikštės viduryje - obeliskas su antikinėmis žirgų tramdytojų figūromis.






Labai norėtųsi čia ateiti dieną. Suprantame, kad dviejų dienų Romoje - tikrai per mažai. Dar tiek daug liko nematyta.

Kvirinalio aikštė gana tamsi, kraštais slankioja jaunimas. Patamsyje pasimetu, kur sukti link Trevi fontano. Nusileidžiu savo išdidumui viską rasti pati ir klausiu netoliese esančių policininkų. Parodo. Leidžiamės žemyn, Kvirinalio rūmai lieka aukštai. Vėliau vėl du keliai. Vėl negaištu laiko, klausiu budinčio policininko. Jų čia labai daug. Reguliuoja vis eismą išsukantiems iš mažų gatvelių ir kiemų. Parodo, einam ten, kur reikia.

Trevi aikštėje be proto daug žmonių. Esame mirtinai pavargę. Be to laukia daiktų dėjimasis. Pabūname čia kelias minutes. Apšviestas Trevi fontanas man gražesnis nei dieną. Vandens šniokštimas taip migdančiai veikia... Pareina nuovargis. Tad netrukus sukame Lavatore, Scuderie, Giardini gatvėmis aukštyn į kalną. Vėl pro Keturių fontanų fontaną, bet šįkart jau nebegražu ten, tikslas - kuo greičiau pasiekti viešbutį.

Einame labai ilgai - dar kartą kartoju - Roma yra didelė.

Namuose teįstengiu tik nusiprausti kojas.

Daiktų dėjimasis. Lagamino lopymo baigimas. Ištuštiname lietuviško brendžio likučius ir griūname miegoti.

Šiomis nuotraukomis atsisveikinu su pirmuoju šios kelionės etapu - Roma.

2013-10-08 Antradienis. Į Sorrento.

Su šia diena prasideda naujas, visiškai kitoks vaizdais kelionės etapas.

Važiuosime į Sorrento. Traukinys tik pusę dešimtos. Bet tradiciškai anksti nubundame, tik ilgiau pasivoliojame lovose.
Susiruošiame į kelią. Bendro naudojimo patalpoje dar pakompinu. Pasitikrinu paštą, pažiūriu, koks laukia oras Sorrente, ar nėra pakitimų lėktuvo grafike grįžimui. O dar vienos svarbios info ir nepažiūriu.

Nusprendžiame, kad eime į stotį ankščiau. Nors prie niekada neišsivėdinančio kambariuko kvapo jau pripratome, bet nesisėdi, reikia veiksmo.
Atiduodame recepcijoje raktus, atsisveikiname. Na, nebuvo labai blogai šiame viešbutyje. Visiškai nereikliems keliautojams, labai taupantiems arba norintiems tik pernakvoti važiuojant iš Romos Termini stoties, netgi rekomenduočiau jį. Kaip sakiau, palyginus švaru, personalas mandagus ir šypsosi, dislokacija gera.

Už minutės mes jau stotyje. Sėdim perone, stebime žmones ir traukinius.


Pridursiu, kad Italijoje yra dvi traukinių kompanijos. Populiaresnė ir bent jau mums geriau žinoma- Trenitalia. Ir jos konkurentas Italotreno. Italotreno yra palyginus nauja kompanija ir veža tik greitaisiais traukiniais. Trenitalia – senoji Italijos traukinių kompanija, retkarčiais pakeičianti nebent vardą ar savininkus.
Visuose traukiniuose yra I ir II klasės vagonai. Aišku, I klasės – brangesni.
Trenitalia turi greituosius ir regioninius traukinius.

Freccia - raudonosios linijos - Freccia rossa greitasis traukinys, pasiekiantis 360 km/h greitį.


Regionale – traukinukas, skirtas trumpesniems atstumams, aptarnaujantis ir mažesnes stoteles. Kai tuo tarpu greitieji įveikia didesnius atstumus, bet daro mažiau ar vos kelias stoteles.


Greitieji traukiniai turi vagonų numerius ir vietas. Regionale traukinyje sėdi kur yra vietos.
Italijos traukiniai turi išskirtinį savo šalies ženklą – jie linkę vėluoti. Esu radusi internete minčių, kad Italotreno traukiniai vėluoja dėl to, kad jiems yra kišami pagaliai į ratus. Nepaslaptis, kad didesnę šalies dalį dengia istoriją turintis Trenitalia traukinių tinklas. Atseit aptarnaujantis personalas jai teikia pirmenybę. Bet kiek girdėjau, lygiai taip pačiai vėluoja ir Trenitalia.

Traukinio bilietus maršrutu Roma Termini – Napoli Centrale pirkau iš www.trenitalia.it internetu.
Planuodamos kelionę, į Neapolį ketinome važiuoti pigiausiu traukiniu: Regionale.
Pridursiu, kad Regionale traukinių bilietai parduodami likus ne daugiau kaip 7 dienoms iki išvykimo. O į greituosius galima nusipirkti ankščiau. Žinoma, Regionale yra pigesni. Pvz., mūsų datai buvo 11,20 eur žmogui į vieną pusę.
Buvome nusiteikę daugiau nei dvi su puse valandos kratytis traukinuku. Niekur neskubėjom, juk registracija Sorrento viešbutyje tik nuo 13 valandos. Grįžimui iš Neapolio į Romą įsigijome bilietą į greitąjį Frecciaargento traukinį, atvežusį mus per 1 val 10 min.

Prieš perkant traukinio bilietus buvo daug neaiškumų. Bandžiau visur ir visaip aiškintis ir klausinėjau forumuose. Dėl to teko dažnai lankytis traukinių užsakymo puslapiuose. Likus savaitei iki mūsų kelionės užmačiau, kad maršrutu Roma Termini – Napoli Centrale yra bilietas, kainuojantis 9 eur žmogui. Intercity traukinys, važiuojantis tik dvi valandas.
Taigi, kiek prieš kelionę turėjau klausimų apie bilietų pirkimą, tiek ten viskas buvo paprasta.

Užsiregistruoju į svetainę www.trenitalia.it (nors galima pirkti ir neužsiregistravus, bet kažkaip saugiau man pasirodė su registravimusi), surenku datas, maršrutą, įvedu vardus. Buvo klaustukas, kaip ten su tuo Invoice. Nes kiek skaičiau taisyklėse, invoice neturėjimas vos ne prilygsta bilieto neturėjimui. O to invoice niekas man neleido išsiimti. Taigi, su nerimu perku be invoice, ateina patvirtinimas į el. paštą. Atsispausdinu bilietą, prisegtą PDF formatu. Įsidedu jį į kelią.
Tą patį bilietą bei pasikeitimus galima rasti ir prisijungus prie savo paskyros trenitalia.it.
Biliete nurodytas maršrutas, data, vardai pavardės, vagono numeris, vietos. Svarbiausias dalykas yra turėti Codice Biglietto/PNR. Kaip supratau, užtenka patvirtinimą turėti savo kad ir mobiliajame telefone. Nes mačiau, kaip daug kas vagonu praeinančiam kontrolieriui rodė telefoną. Nereikėjo nei pasų, nei kitokių asmens dokumentų.
Tik nežinočiau, ką reiktų daryti, jei streikas, jei traukinys labai vėluoja ar reisas yra atšaukiamas. Bet vis kažkaip. Gi nebūtų taip, kad niekaip.

Kol sukiojuosi po stotį, užmatau ne tik vandalų suniokotus regioninius traukinius, bet ir labai gražia grafitti papuoštus:




Mano lankytose stotyse pilna prikabintų plakatų prieš traukinių niokojimą. Bet kas taip elgiasi, tam plakatai nė motais.

Taigi, atėję į Termini stotį, esame sąlyginai ramios: bilietais rūpintis nereikia. Dar namuose sutikrinau, kad mūsų Intercity IC551 važiuoja iki Reggio di Calabria. Neapolis – tik tarpinė stotelė. Informacinėje lentoje pasižiūrime kelio numerio. Stotyse yra baltos spalvos tvarkaraščiai atvykimui ir geltonos – išvykimui. Susirandame, kad mūsų IC551 išvažiuos iš 11 kelio (Binario).
Noriu atkreipti dėmesį, kad tie tvarkaraščiai yra tik preliminarūs. Būtina sekti informaciją švieslentėje. Švieslentės taip pat yra skirtingos, vienos atvykimui, kitos – išvykimui. Jose rodomas reiso ir vežėjo numeris (pvz., IC551 mūsų atveju), išvykimo laikas, maršrutas (REGGIO CAL CLE mūsų atveju), binario (kelias) ir patikslintas laikas, jei būna pasikeitimų.

Mūsų traukinys atvažiuoja labai anksti, gal prieš 20 minučių (nes čia jo startinė stotelė). Švieslentėje rodomas kitas kelias nei tvarkaraštyje. taigi, einame į binario 12. Traukinys pažįstamas. Klausimas, bus 9 vagonas ar ne? Iš kur šis klausimas ir kodėl matytas traukinys? Ogi kai turiu daug laiko, tai prisifantazuoju nebūtų dalykų. Kažkuriame forume skaičiau, kad kažkam važiuojant šiuo reisu, nebuvo 9 vagono. Tai googlinau, skaičiavau vagonus. Norėjosi būti pasiruošusiai tokiems fintams.

Mūsų ETR 450 modelio traukinukas , išspaudžiantis iki 200 km/h greitį:


Bet viskas buvo labai gerai. Vagoną randame, vietą vagone – taip pat. Traukinys labai švarus, patogus, platus. Prieš kelionę sukau galvą, kur reiks padėti mantą. Nes esu skaičiusi, kad traukinyje yra atskiri stovai didesniam bagažui. Bet laikyti daiktus ne prie savęs man atrodė nesaugu. Mes viską sukišime po sėdynėmis ir prie savęs.



Italų, anglų ir dar keliomis kalbomis pasakoma informacija. Pajudėsime laiku. Širdyje didelis jaudulys ir džiugesys.

Tik išvažiavus prasideda liūtis. Už lango – pilkuma. Praeina konduktorius, sutikrina mūsų bilietuke esantį numerį su savo aparačiuku – viskas ok. Dabar jau tikrai ramios. Pasidedu arčiau lapelį su stotelių pavadinimais iki Neapolio.
Kalbamės, stebime vaizdus pro langą. Įdomiai įrengti šiltnamiai dešinėje, aukšti kalnai kairėje, vėliau pasirodanti jūra. Traukinys rieda ramiai, tyliai, keleivių nedaug.

Vaizdai pro langą:




Be Neapolio traukinys porai minučių stoja dar 3 stotelėse. Jų pavadinimai pranešami.

Iki Neapolio atvykstame laiku. Bet dar 10 minučių stovime, kol įleidžia į stotį. Taigi, sumoje-vėluojame 10 minučių.

Neapolio Centrinė traukinių stotis iš pirmo žvilgsnio nieko nesiskiria nuo Romos Termini. Čia tvarkinga, švaru, viskas sužymėta ir aišku, visai nebaisu.

Dar laukia kelias į Sorrento. Prieš kelionę susiradau info, kad į Sorrento veža vietinis pakrantės traukinukas Circumvesuviana. Žinau, kad Circumvesuviana stotis bus po žeme. Žinau, kad kai kas išeina į lauką ir perėję Piazza Garibaldi, leidžiasi į stotį. Mes sekame nuorodas ir ženkliukus pačioje Centrale stotyje. Eskalatoriumi leidžiamės žemyn, einame netrumpai, bet ateiname iki Piazza Garibaldi stoties.
Kasoje perkame du bilietus po 4,10 eur. Praeiname vartelius ir – viskas.

Napoli Centrale stotis ir Napoli Garibaldi skiriasi kaip diena ir naktis. Tik praėjus vartelius, yra rodyklės, kuris kelias į Sorrento ir kitur. Bet švieslenčių nematome. Iš patirties su traukinių keliu Termini stotyje įsitikinusi, kad išvykimo keliai gali skirtis. Einame apžiūrėti kitų kelių. Viena mergina, pamačiusi, kad blaškomės, angliškai klausia, ar gali padėti? Klausiame, kuris kelias į Sorrento. Parodo į tą, kuris ir nuorodoje nupieštas:3. Padėkojame. Eskalatorius tik aukštyn kelia, tempiame lagaminus laiptais.

Platformoje beveik nėra žmonių. Traukinys bus ką tik pravažiavęs. Važinėja į Sorrento jis kas pusvalandį.
Su drauge prisiskaitę apie Neapolio ir jo stoties pavojus, iš rankų nepaleidžiame lagaminų. Galiausiai prisimenu, kad Italijoje reikia pažymėti bilietą prieš lipant į traukinį. Žymėjimo aparatų Garibaldi stotyje nemačiau nei viršuje, nei apačioje. Einu klausti tos pačios paslaugiosios mergaitės, ji patvirtina, kad taip jie jau pažymėti. Laukiame. Čia visai nebaisu. Tik stotis tamsi ir šiukšlina. Publika įvairi. Niekas neslepia rankinių po megztiniais, taip, kaip mes. Vis atsipūtę, šypsosi, garsiai klega ir net rėkauja.
Ateina prekių pardavėjai ar išmaldos prašytojai. Perone žmonių daugėja. Pagal mano iš namų atsispausdintą grafiką traukinys turėtų būti už 10 minučių.

Staiga per garsiakalbį kažką praneša. Suprantu, kad ta informacija apie Sorrento traukinį. Ir suprantu, kad žinia nėra gera, bet gal ir nebloga. Nes minios emocija iš pradžių būna UUUUUUUU. Po to sekundė pauzės ir . Girdžiu, kad netoliese moteris angliškai sako apie informaciją kitiems anglakalbiams keleiviams. Prieinu ir atsiprašiusi paprašau, kad pakartotų. Taigi, ką tik sakė, kad kitas traukinys po pusvalandžio.

Stovim. Perone minia vis didėja.
Švieslentėje prie 3 kelio atsiranda užrašas Sarno Ott. Sarno – kas tai? Bandau kalbinti netoli stovinčius jaunus žmones. Galiausiai vaikinukas, stovintis už mūsų, labai aiškiai ir išsamiai paaiškina, kad mūsų traukinys bus tuo ir tuo laiku. O pirma atvažiuos traukinys į Sarno. Po Sarno už tam tikro laiko atvažiuos mūsiškis.

Taigi, laukiam. Minia vis didėja. Darosi be proto karšta. Be to laikau kokių 12 kg kuprinę ant savęs. Nenorėjome į sugadintą lagaminą dėti sunkiai ir daug, tai didžiąją dalį susimetėme į rankinius. Laimei, kuprinės diržus labai gerai nusistačiau, tai svoriu beveik nesijaučia. Nusiimsiu, paskui neužsidėsiu.

Pravažiuoja traukinys į Sarno, nedaug lieka iki mūsiškio. Kiek palaukus, vėl garsiakalbis ir ta pati publikos reakcija. Iškart sukuosi į paslaugųjį vaikiną. Jis atsako, kad traukinys vėluos 10 minučių. O realiai atvažiuoja tai dar po 20.

Galiausiai atpuškuoja. Napoli Garibaldi jo kelyje nėra paskutinė stotelė, tad traukinys atvyksta jau pilnas. Su drauge greit apsikeičiame informacija, kad galutinė stotelė bus Sorrento. Ir jei įliptume į skirtingus vagonus ar kažkuri neįliptume visai, laukime viena kitos Sorrento stotyje.

Bet kažkaip įsibrauname. Didžiulė mina įneša į tambūrą. Prie jo sienos pastatau lagaminą, ant jo dedame draugės tašę, o aš kuprine atsiremiu į žemiau esančius daiktus ir tambūro sieną. Laikytis nėra už ko. Tik kad remiuosi į sieną ir spiriuosi kojomis. Savimi ir didele manta tambūro kampe užspaudžiu mažytę moterytę.
Pradedame važiuoti. Traukinys stoja kas penkias minutes. Žmonių ne mažėja, o daugėja. Nėra kuo kvėpuoti, nėra kur laikytis. Bet visi linksmi, klegantys, besišypsantys ir bendraujantys. Tik mano užspausta moterytė nepatenkinta man vis kažką burba. Bet aš „-non capito“. Tada ji pasiburba su kokiu dešimtmečiu sūnumi, stovinčiu priešais ją. Nusprendžia, kad su „americano“ susikalbėti nepavyks, vis pastumia – patiesina-mane su mano manta.

Po gero pusvalandžio tambūras ima laisvėti. Mano užspaustoji moteris rodo, kad eičiau į vagoną. Ten vietos daugiau. Bet ne taip lengva su manta. Be to tambūre atsiremiu į daiktus ir sieną – lengviau stovėti. Bet nueinu. Po kiek stotelių ir atsisėdame. Stebimės vaizdais, nors daug kelio važiuojama tuneliu. Traukinyje daug triukšmo nuo žmonių rėkavimų ir man dar neįprasta. Nors ir netrukdo.

Traukinys iš Neapolio į Sorrento važiuoja kiek virš valandos. O čia dundame virš pusantros.

Galiausiai didžiulė minia pasipila iš dvigubo traukinio.

Išėję į stotį, dar apsižiūrime, kas kur ir kaip yra.
Kita užduotis – susirasti viešbutį. Va šito viešbutyje Romoje sėdėdama prie kompiuterio ir nepatyrinėjau...
Kažkada seniau namuose vaikščiojau su žmogiuku, bet informacijos ruošiantis buvo tiek daug, kad atmintyje viskas susipynė, kur ten sukau su tuo žmogiuku.

Draugę palieku su manta stotyje, o pati leidžiuosi į apačią žiūrėti gatvių.
Vos įsukant į didesnę gatvę pamatau besišnekučiuojančius du senukus. Galvoju, jie tai jau tikrai nepatars. Bet ausis pasigavo pažįstamą žodį. Klausau klausau, o jie lietuviškai šnekasi.
Prieinu, pasisveikinu, užkalbinu. Iš išvaizdos virš 70 metų senukai, keliaujantys savarankiškai. Jaučiu begalinę pagarbą tokiems žmonėms. Jie man paaiškina, kad stovime pagrindinėje gatvėje vedančioje į Tasso aikštę. Palinkime vieni kitiems sėkmės ir nė nenumanydami, kad dar kada susitiksime, išsiskiriame.

Kai sužinau, kur esu, suprantu, kad reikia į kitą pusę eiti. Vėl grįžtu prie stoties ir lipu kita gatve į viršų. Dairausi, gal netyčia kur bus gatvės pavadinimas priklijuotas. Eina keliu vos judanti senutė (sekasi man čia su senukais ), suprantu, kad klausia, ko ieškau. Prieinu, parodau adresą, kokio man reikia. Ji parodo į gatvę virš galvos ir dar pasako pavadinimą gatvės, kurioje stovime. Galvoju, kaip čia paklausti, kaip man iki ten nueiti? Rodau pirštu į save, tada pirštais imituoju einantį ir suku tarsi serpentinu. Ji puikiai supranta, ko aš noriu. Iš atsakymo suprantu, kad gatvė, kurioje esame, yra „lungo“. Ir kad bus „scale“. Šito man ir reikėjo. Skuodžiu pirma žiūrėti, kur tie „scale“. Senutė kažką rėkia, iš jos balso tono suprantu, kad sako, jog palauk, aš nespėju taip greit. Palaukiu, ji palydi iki pat laiptelių sienoje, parodo, kad lipti aukštyn ir bus viešbutis. Padėkoju, atsisveikiname. Pilna teigiamų emocijų grįžtu pas draugę.

Traukiame ten, kur ką tik buvau. Pakylame laipteliais, čia sugrįžta mano prisiminimai, atpažįstu viešbutį ir tiesiu taikymu prie jo.

Į laiptinę įleidžia prieš mus įėję vyrai. Žinau, kad laiptinėje yra liftas. Beje, liftas yra mokamas – 10 centų. Pirmą kartą girdžiu tokį dalyką. Lipame laiptais. Ne iš taupumo, o kad nežinome, kuriame aukšte mūsų viešbutis. Einame kol prieiname ant durų lentelę „Les Chic“.


Skambučio nėra, beldžiu, klibinu rankeną. Atidaro duris, pasisveikiname su administratore, laukia mūsų. Į viešbutį atvykstame beveik dviem valandom vėliau nei planuota.

Viešbutį Les Chic rezervavau prieš mėnesį iki kelionės. Iš ankščiau turėjau užsirezervavusi viešbutį prie pat Tasso aikštės. Susidomėjau Les Chic, nes perskaičiau tik gerus atsiliepimus ir mačiau viešbučio personalo bendravimą su klientais – po komentarais buvo viešbučio personalo padėkos.
Į viešbučio numerį įėjo kambarys, vonia/tualetas ir virtuvėlė su indais. Dar buvo galima rinktis kambarį su vaizdu į Neapolio įlanką ir Vezuvijų. Antras dalykas - jei būtume gyvenę viešbutyje prie Tasso, pusryčiausi būtų reikėję eiti į kitą vietą. O čia viskas vietoje. Trečias dalykas – .hostelbookers.com siūlė už labai gerą kainą – 300 eur 6 naktims dviems žmonėms. (Booking.com tuo tarpu už tą patį prašė 60 eur brangiau). Tai buvo pati mažiausia kaina, ką teko matyti padoresniame viešbutyje tokiam laikotarpiui. (Viešbutis Tasso aikštėje mums būtų atsiėjęs 360 eur.)
Už tą pačią kainą – 300 eur buvo galima pirkti ir iš pačio viešbučio. Bet nusprendėme užsakyti per hostelbookers. Hostelbookers.com iš anksto nuskaito 10 proc. avansą, kuris atšaukus viešbutį yra negrąžinamas. Mums lieka mokėti 270 eur. Užsakiusi dar parašau viešbučiui pasitikslinti, ar viskas ok. Tikrai ok. Taigi, taip ir atsidūrėme čia.

Tad atvykę administratorei sumokame likusius 270 eur. Ji aprodo kambarį. Duoda nemokamą Sorrento žemėlapį.
Sutariame, kad paliks pusryčius kambaryje, nes mes kiekvieną ryta anksti keliausime, o pusryčiai čia tik nuo 8 val.
Švaru, jauku tvarkinga. Beje, kambariai buvo tvarkomi kiekvieną dieną. Kasdien keičiami rankšluosčiai. Ir ne tai, kad išnešamos šiukšlės, bet ir drabužiai sulankstomi, daiktai sudedami dailiau.
Personalas labai bendraujantis. Aš kalbos nemoku. O mokant tai tikrai smagu būtų pabendrauti. Visada paklausia, kur buvote, kur keliausite. Grafikus, tvarkaraščius siūlo. Žodžiu, tikrai rekomenduoju viešbutį.

Kambarys:






Virtuvėlė:


Vaizdas pro langą:


Viešbutis iš gatvės:


Labai erdvios ir švarios laiptinės. Naujos statybos namas.


Dar vienas paveikslas laiptinėje:


Įsikuriame, nusimaudome, užvalgome ir tik vakarop išeiname apžiūrėti Sorrento.

Paklodžių rašymą baigiau. Nuo rytdienos tęsiu "normalią" rašliavą.

Tavo paklodes labai smagu skaityti
Džiaugiuosi už jus, bet man būtų beprotiškas stresas šitaip keliauti. Jau užteko,kad į cinque terre važiavom su traukiniu, nieko nesuprantam, nieko nerandam, pražiopsojom du traukinius. Iki kol nuvažiavom nebuvom tikri, kad nuvažiuosim ten kur reikia

Ačiū.

Taip, to streso visada yra. Nes visada neapleidžia tas jausmas, kad nerasiu, pražiūrėsiu, nežinia kur nuvažiuosiu. Bet kai pastoviai keliauju tik tokiu būdu, tai jau "savas" toks stresas. Ir viskas gerai baigdavosi kol kas.
Mes dar ir žmonių visada paklausdavome, ar tikrai ten važiuojame. Nors aikšku, tie žmonės gali ir suklaidinti, bet kažkaip vis pavykdavo.

Kad smagu skaityti paklodes, tai netyčia gavosi dar viena:

Pamiršau pasakyti, kad šalia viešbučio kainos sumokame ir miesto mokestį, berods 1 eur žmogui už naktį. Kol kas nepavyksta jo išvengti.

Dar vienas didelis darbas, ką šiandien turime padaryti, tai nusipirkti bilietus rytdienai. Užeiname į stotį paklausti, nuo kelių dirba spaudos kioskas, kuriame galima įsigyti bilietėlių. Nuo 7 val. Mano grandioziniuose planuose numatyti ankstyvi išvykimai į pažinimus. Vadinasi, bilietą turime pirkti iš vakaro.

Kokį pirkti?
Keliaujant šiuo Campania regiono krašteliu, yra įvairių variacijų. Galima pirkti vienkartinį, galima dienos bilietą, galima trijų. Yra tam tikrai vietovei, pvz., Neapolio apylinkėms. Yra Vezuvijaus. Yra pakrantės – Costiera. Yra kelių dienų bilietų su objektų lankymu. Yra tik objektų lankymui, be transporto.

Pagal mano namuose išanalizuotą situaciją, mums palankiausia yra pirkti arba 3 dienų bilietą Unicocampania 3T , kainuojantį 20 eur. Arba 3 dienų Artecard kainuojančią 32 eur. Bet leidžiančią važiuoti ne tik visu „valdišku“ transportu, bet ir nemokamai aplankyti 2 objektus (pagal jų pateiktą sąrašą) bei trečiam objektui gauti 50 proc. nuolaidą.

Kelionės programą buvau suplanavusi pagal šių bilietų galiojimo laiką. Nors vertinant dabar, po kelionės, kaip susiklostė aplinkybės, programa galėjo būti dar kitokia.
Kelionės planas Kampanijos pakrantėje buvo toks:
10.08 antradienis – Sorrento.
10.09 trečiadienis – Vezuvijus, Pompėja.
10.10 ketvirtadienis – Sentiero degli dei.
10.11 penktadienis – Ravelo, Amalfi.
10.12 šeštadienis – Capri.
10.13 sekmadienis - poilsis prie jūros arba?..
10.14 pirmadienis – Neapolis - Roma.
10.15 antradienis - Skrydis

Nusprendžiame vis tik imti Artecard. Nes planuojame eiti į Pompėją, į kurią bilietas kainuoja 11 eur. Tai praktiškai bent jau tas ant to išeina. O jei dar pavyktų į Vezuvijų nemokamai patekti, tai išvis būtų super. Vezuvijaus bilietas neįeina į Artecard programą. Bet skaičiau internete, kad yra tekę žmonėms į Vezuvijų patekti su Artecard nemokamai.

Taigi, einame į spaudos kioską, prašome mergaitės, kad paaiškintų, kaip veikia ta Artecard, kai mums važiuoti tik rytoj. Sutariam, kad namuose pačios užsirašysime datą ir valandas, nuo kada galioja mūsų bilietas. Sumokame po 32 eurus. Gauname po storą ir sunkią knygą. Joje glausta informacija apie Artecard programas. Informacija apie lankomus objektus. Yra geras Neapolio žemėlapis. Knygutė tikrai super. Bet deja, prieš važiuodamos išmetėme, nes nebeturėjome laisvo svorio.

Patraukiame pažindintis su Sorrento kurortu.

Dar pridursiu, kad keliaujant po Kampaniją, vadovavausi Rough Guide „Naples and the Amalfi cost“
Bei Cicerone guide „Walking on the Amalfi cost“.

Cicerone gidu likau patenkinta. O RG nusivyliau kiek. Kai praeitą kartą turėjau RG po Italijos ežerus, buvo tikrai labai naudinga knyga. O dabartinis gidas labiau į Neapolį orientuotas.

Taigi, Sorrento ir jo pagrindinė aikštė Tasso:

Trumpai apie Sorrentą: kurortas, išsidėstęs ant stačių uolų tarpeklio, įsirėžiančio į miestą. Miestas turi keletą savo istorinių paminklų, legendas ir pasakas apie Undines. Garsus savo citrinų ir apelsinų giraitėmis. Todėl citrinos vaisius yra vaizduojamas ant daugelio suvenyrų, namų dejoracijų ir pan.

Šioje vietovėje kažkada gyveno etruskai, miestui išplanavimą davę graikai, romanai.
Vietovė yra priklausiusi Bizantijos imperijai. Buvo užpulta lombardų, užkariauta normandų. 18 a. pradžioje kultūrinis, socialinis, ekonominis gyvenimas ima atsigauti ir suklesti. Vietovė tampa paklausi atostogų ir poilsio vieta. Čia ilsėdavosi Byron, Keats, Scott, Dickens, Goethe, Wagner, Ibsen and Nietzsche.
Sorentiečiai turi savo globėją – Sain Antonio. Sain Antonio Bazilikoje – skirta kripta. Su maldomis, padarytais stebuklais, prašymais.

Malonu paklaidžioti senomis nedideliais kvadratais išsidėsčiusiomis senamiesčio gatvelėmis. Dauguma jų skirta tik pėstiesiems. Čia – daugybė parduotuvių ir parduotuvėlių, orientuotų į pirkėją turistą.



Sorrento katedra:












Sorrentas, kokį mes jį pamatome, žinoma, kad visiškai skiriasi nuo Romos. Bet mums jis visai patinka.

Einame bet kur be jokio plano. Tikslas - surasti prekybos centrą. Surandame netoli namų, pagrindinėje gatvėje Corso Italija. Pažiūrime, iki kelintos dirba ir leidžiamės į klajones tolyn.

Iš pradžių einame Corso Italija gatve. Bet nusibosta šalimais zvimbiančios transporto priemonės, sukame į pėsčiųjų zoną. Pataikome į ištisas suvenyrų ir kavinių gatveles.
Via S. Cesario gatvėje:


Apžiūrime, kiek kainuoja vaisiai, kiek suvenyrai.




Suvenyrai kaip sakiau, viskas su citrina: muilai, indai ir pan. Daug džiovintų pipirų, prieskonių, aišku, citrininiai alkoholiniai gėrimai - Limoncello. Vietovei taip pat būdinga keramika: lekštutės, kitokie indai. Aišku, magnetukai.

Prieiname Sant Antoniaus aikštę:


Joje - Sorrento globėjui skirta bažnyčia. Viduryje aikštės - skulptūros. Labai šiuolaikinės:


Galiausiai visai atsitiktinai pataikome prie apžvalgos aikštelės, į kurią paskui ateidavome kiekvieną vakarą. Iš aištelės matosi fantastiškas vaizdas į Neapolio įlanką. Statūs Sorrento iškišulio krantai, uostų, miestelių žiburiai, kitoje pusėje - visu gražumu - snaudžiantis Vezuvijus ir Neapolio miesto ir priemiesčių žiburių jūra. Tą vakarą buvo vienas iš retų atvejų, kuomet matėme visą Vezuvijų. Kitus kartus, tiek vakarais, tiek dienos metu jo viršūnę slėpdavo debesys.

Fotoaparato baterija čia ir nusėda, todėl teparodysiu tik vieną nuotrauką:


Mes dar ilgai klaidžiojame gatvėmis. Vakare nueiname į prekybos centrą, grįžtame namo. Aišku skalbimasis, tolimesnis daiktų išsidėjimas. Vakarienei ragaujame labai skanias alyvuoges. Nupirktus skanius citrusinius vaisius. Skanaujame Limoncello.

Vėlai vakare ima lyti. Mūsų skalbiniai aišku kabo lauke ant virvių po langu, kaip pas tikras itales. Na, taip jau ir bus.

2013-10-09 Trečiadienis. Vezuvijus, Pompėja.

Nubundu penktos pradžioje. Čia irgi nesimiega ilgai. Bet jaučiuosi išsimiegojusi, kaip visad. Draugė irgi ankstyva. Nusprendžiame, kad verčiau kelkimės nei kankinkimės nuo šono ant šono besivartydamos.

Planuose – su Circumvesuviana traukinuku važiuoti iki Pompei scavi. Po to sėsti į autobusą ir važiuoti iki Vezuvijaus. Ten pabūti kiek širdis geidžia, grįžti į Pompėją, apeiti muziejų, kiek jėgų ir noro bus ir grįžti į Sorrento.

Pagal internete rastą grafiką pirmas EAV autobusas iš Popėjos į Vezuvijų yra 8 val. Kitas – 9:40. Galvoju, spėsime į tą 8 val. Susiruošę išeiname į traukinių stotį.

Mūsų Artecard kortelės kuo puikiausiai praeina pro patikrinimą. Stotis tamsi, beveik tuščia. Nė nepalyginsi su vakarykšte mase žmonių.
Įlipame į vagoną, paskui mus įlipa dar dvi merginos. Tos merginos apsižvalgo ir išlipa. Durys užsidaro, švieslente bėga kažkoks neaiškus pavadinimas. Galvojam, ką darom. Traukinys dar nevažiuoja. Galvojam, reik nešti iš čia kailį. Prie durų spaudžiu visus mygtukus ir avarinį. Durys atsidaro, išeinam laukan. Dairomės, kur tas traukinys, takas juk šitas turėtų būti. Šlavėjo klausiu: „-A Napoli?“. Jis atsako, mes nesuprantame. Bėga pirma mūsų, moja sekti paskui jį. Pasirodo, prieš tą traukinį, į kurį mes buvom įlipę, yra dar kitas traukinys. Tai tas kitas ir pajudės pirmas. Liekam sužavėtos žmogaus paslaugumu, padėkojam ir netrukus riedame.

Važiuodama stengiuosi įsidėmėti kelią, nes rytoj anksti ryte šiuo keliu turėsime dardėti į Castellamarre di Stabia. Castellamarre stotelė labai lengvai įsidėmima, nes prieš ją iš Sorrento pusės labai ilgai važiuojama tuneliu.

Dabar belieka nepravažiuoti Pompei–Scavi Villa Misteri stotelės. Važiuojant dar bandau sužiūrėti, kaip atsidaro durys, reikia ką spausti ar ne. Pasirodo, jos atsidaro automatiškai, nieko nereikia spausti.

Turiu įsidėjusi spausdintą stotelių pavadinimą, seku sąrašą. Kita turėtų būti mūsų. Einame į tambūrą. Dairomės. Tambūre stovinti moteris rodo, į kurią pusę bus išlipimas.

Pompei–Scavi Villa Misteri stotyje dar prieblanda.


Išeiname.




Prie pat Pompei–Scavi Villa Misteri stotelės yra Porta Marina įėjimas į Pompėjos muziejų. Prie pat stovi ir autobusų stotelės ženklas su tvarkaraščiais. Čia parašyta, kad autobusas važiuoja kas valandą nuo 9 val. Nevisai sutampa su mano turimu grafiku, galvojame, gal ne šita stotelė.

Sukame į Via Plinio gatvę, kur pagal mano turimą informaciją turėtų būti EAV autobusų stotelė.
Ankstų rytą lauke vėsu. Visą naktį lyta ir matomai tik ką nustota, nes visur -- didžiulės balos. Via Plinio kitoje pusėje yra stotelės gaubtas. O šitoje-ne. Grindinys – ištisa bala, nieko nesimato, jokiu „Bus“ ženklų.

Laiko iki 8 val. turime į valias, einame link Amfiteatro ir Immacolata aikščių, kur yra žiedas ir galinė autobusų stotelė.

Piazza Immacolata:


Dar nemažai iki 8 valandos, judame link Santurio della Virgine del Rosario bažnyčios.


Vos prieiname ir vėl sukame link Amfiteatro stotelės. Jokių keleivių nelaukia, apskritai beveik jokių žmonių gatvėje. Stovime vietoje, nuo kurios matyti gatvė ir visi aikštės kampai, laukiame, kada pasirodys autobusas.
Prabėga sportuojantis vyriškis, rodo sukryžiavęs rankas, kažką sako. Suprantu, kad autobusas nebevažiuoja.
Šiaip ar taip jau laukiame, nusprendžiame luktelti iki truputį po 8.
Prisistato vyriokas ir siūlosi nuvežti iki Vezuvijaus. Mes žinoma nesutinkame, juolab, kad jis nekalba angliškai. Niekaip neatstoja.

Nesulaukę autobuso po 8, nusprendžiame pirma aplankyti Pompėjos muziejų, o tada bandyti važiuoti iki Vezuvijaus. Pompėjos muziejus atsidaro tik 9 val. Laiko turime į valias, dar kartą nueiname prie bažnyčios, pasivaikštome Pompėjos miestelio gatvelėmis.






Vezuvijaus pakaušis taip ir neišlenda iš po debesies:


Mūsų gerbėjas eina kartu su mumis. Net jei nekreipiame į jį jokio dėmesio, eina šalia, burba kažką itališkai. Taigi, ilgokai pasibastome, apie pusę devynių sukame link Pompėjos muziejaus. Galiausiai mūsų kavalierius atsikabina.

Prieš pat devintą užeina lietus. Galvojam, taip, gera dienelė. Vakar prasidėję nesėkmės tęsiasi.

Einame link įėjimo į Pompėjos muziejų. Pamatome artimiausią - Porta di Stabia įėjimą. Sukame link jo. Darbuotoja prie vartelių pažiūri į mūsų Artecard, rodo tolyn ir kažką sako itališkai. Mačiau, kad tas pats buvo ir kitoms dviems moterims, ėjusioms prieš mus. Jos eina tolyn, kaip suprantu, iki Porta Marina įėjimo. Einame ir mes prie Porta Marina.

Iki Porta Marina vartų gal kokios 5 minutės. Einame link vartelių. Vaikinukas pažiūrėjęs į mūsų korteles, sako kad turime grįžti prie kasų ir pasikeisti į bilietus. Prieinu pri kasos. ten sako eiti prie grynųjų pinigų kasos. Na, dar jei ir čia teks pirkti bilietą, tai susinervinsiu iki negaliu.
Bet prie kitos kasos tik išmušė bilietėlį, kainuojantį 0,00 eur. Su kuriuo pagaliau įeiname į muziejų.
Matyt ir prie Porta Stabia tą patį reikėjo padaryti, tik nepaaiškino mergina. Bent jau mums suprantama kalba nepaaiškino.

Išsišvietė saulutė. Čia buvo šiandien pirmas ir vienintelis kartas, kuomet matėme pliką Vezuvijaus viršūnę.


Buvusi šventykla:




Radiniai:




Pasipila grupės. Sukame į pakraštį, kokią valandžiukę vaikštome tyloje ir vienumoje.

Forno namas.




Apie Pompėją nieko naujo nepapasakosiu. Trumpai - Pompėjos miestas stūksojo netoli Vezuvijaus ugnikalnio, greta dabartinio Neapolio miesto. Apie 79 m. ugnikalnis išsiveržė ir visiškai sunaikino miestą.
Pompėja buvo užmiršta iki XVIII a. Naujaisiais laikais žmonės po 8 m pelenų sluoksniu atrado palaidotą miestą. Pompėja atskleidė kaip gyveno Senovės Romos žmonės. Atrasta daugybė namų, dažnai išpuoštų tapyba ir skulptūromis. Ant sienų dar išliko piešinių ir užrašų.
79 metais rugpjūčio 20 d. įvyko žymiausias iš visų rašytinėje istorijoje užfiksuotų vulkano išsiveržimas. Vezuvijaus kalnas sprogo efektingu būdu, išmesdamas į atmosferą, į 20 km aukštį debesis dulkių, pelenų bei uolienų, uždengusių saulę. Kiek vėliau, tą patį vakarą, prasidėjo dar baisesni išsiveržimai. Atėjus rytui, Pompėjos ir Herkulanėjaus (Herculaneum) miestai buvo užkloti vulkaninio purvo sluoksniu, be jokių gyvybės žymių.
Du miestai taip palaidoti išbuvo po žemėmis 1700 metų, kol jų neaptiko archeologai. Paskutinius tris šimtmečius viso pasaulio žmonės stebisi tose apylinkėse aptiktais archeologiniais radiniais.

Senieji vartai į Ercolano kelią: