Net neabejoju, kad kažkur yra bent viena širdelė, kuri susukus į švininį popierių saugo savo baimę ir svajonę turėti dar vieną širdelę...
Ši NEgimdymo istorija Tau. Aš tau padėsiu. Nes ir man kažkada Kažkas padėjo...
Miglė į mūsų gyvenimą atėjo sunkiai. Pastojom tik su daktarų pagalba, nešiojau kaip septynių indėnų nuolat prajodoma kumelė skaudančiu pilvu / klynu / kirkšnimis. Gimdžiau... Va taip Ir tada skausmo prisiminimas apėmė mano širdį ir sielą. Nenorėjau antro vaiko. Bijojau labiau nei įmanoma įsivaizduoti KAIP gimdyčiau dar kartą, nesugalvojau. Apie meilės dalinimą dviem vaikams dariau apklausas. Visi sakė NE PROBLEMA. Netikėjau... Viena nuostabi moteris-medikė Justina pasakė: O kodėl turi būti du vaikai? Kas taip nusprendė? Seneliai, kaimynė, bendradarbiai? Vaiko reikia norėti. Jis turi gimti LAUKIAMAS. Daktarė dar ir vaistukų prirašė matyt, atmintį blokuojančių (norėtum...), nors gerti neprireikė, nusipirkus jie suveikė vien gyvendami mano rankinėje.
Pamenu tą vakarą kaip dabar. Šiltas, šviesus ir ramus birželio pabaigos dangus. Gulėjau lovoj ir kalbėjau su Juo. Jei man lemta, jei man skirti būti dviejų vaikų mama duok ženklą. Padėk man, D. Bijau, labai bijau pritrūkti meilės ir kantrybės. Labai bijau pavogti bučinius ir šilumą iš savo mažylės. Ar ji supras? Ar nesmerks, kai mano rankos bus skirtos kitam vaikiukui? Kaip man įveikti savo baimę neturėti ką duoti? O jei ne dabar, D, tai kada? Kada man lemta tapti mama dar kartą? Ar lemta? Tik Tu žinai apie tikrąjį mano norą DUOK ŽENKLĄ. Pabudau labai aiškiai žinodama mūsų angelas mus jau pasirinko...
Pastojau IŠ KARTO. Vyras netikėjo. Natūraliai, iš meilės, tyliai, ramiai... Nėštumo testus gadinau vos ne kitą rytą, nes tikrai žinojau JIS jau su mumis. Maža švelni širdutė jau plaka manyje, tegul dar ir dalinosi stebuklingosios ląstelės, bet aš jau žinojau, ką reiškia visi nugaros ir pilvo skausmai. Naujo kelio pradžią.
Kažkada vėlų rudenį be diskusijų sužinojom, kad turėsime sūnelį. Vėl viskas vertėsi neįprasti pojūčiai, naujos mintys užplūdo mano širdį. Daug ko niekam nesakiau. Turėjau vieną žmogų, kuriam atverdavau duris giliausiai (ačiū tau, A). Ji gal to nežinojo, bet sudėjo tiek taškų ant i, kad kartais būdavo labai ramu žinant, kad ji yra.
Bet svarbu ne tai. Svarbu buvo išnešioti ir pagimdyti savo sūnelį. Išnešioti, atrodė, pavyks skraidžiau ant sparnų be jokių skausmų, pilvuką prižiūrinti gydytoja gyrė tyrimų rezultatus, požiūrį, svorio prieaugį ir mano savijautą. O va kaip reikės pagimdyti aš nežinojau. Neįsivaizdavau. Aišku buvo viena jei antrą kartą reikės pereiti tą košmarą kaip su dukrele, trečio vaiko niekada nebebus.
Maždaug 37 savaitėlę susitikom su akušere, kuri pažadėjo priimti Tave ir padėti man. Jos rekomendacija ir Daktarytės (kuriai vėliau dėkosiu už Tave) patarimu pradėjom naudoti gimdos kaklelį minkštinti turinčias žvakutes. Buvau labai skeptiška, bet... būčiau padarius bet ką. BET KĄ. Pradėjo mausti pilvelį, nurašiau vėlyvam nėštumo laikui. Antradienį, kovo 19 dieną, pilveliui buvo 38 savaitės ir 2 dienos, apsilankėm ligoninėj kassavaitinei apžiūrai, toniukų fiksavimui, sesės ir brolio pabendravimui
Sesė pirpiančio ir springstančio aparato išsigando. Likom dviese su akušere. Ji prisėdo ant lovos krašto ir sako: Daktarytė tuoj tave apžiūrės. Švelniai, be pakrapštymų. JEI turėsim bent 1,5 cm ilgio kaklelį ir jis praleis bent vieną pirštą sekmadienį, kovo 24, galim gimdyti. Gerai, kad gulėjau. NE. NE NE NE!!!! NEEEEEEEEE!!!!!!!!!!!!!!!! Daktarės komentaras 1 cm ilgio susicentravęs ir minkštas bei 3 cm atsidaręs kaklelis. Buvau pavadinta gimdyve. Akušerės veidas rodė triumfą (veni, vidi, vici, a???). Mano gimdymo terminas kortelės 04-03, pagal mėnesines 03-31. KAIP??? Ne, ačiū, aš natūraliai, kaip gamta padėlios, aš palauksiu. Važiuojam namo. Akušerė palydi žodžiais Susidėliok viską, planus ir mintis sekmadienį gimdom.Visą savaitę širdis klykė NE. Nenoriu.... Nekartosiu planinio gimdymo, nenoriu skatinančių, aš moteris, gamta sudėlios, kaip mano mažasis turi ateiti. Ir svarbiausia KADA. Ne tada, kai budi puiki komanda. Ne tada, kai reikia. O tada, kai JIE norės. Jie abu Tas pilvelyje ir Tas aukštai.
Sekmadienį ryte nedariau nieko. Neploviau galvos, nesiprausiau, nekroviau daiktų, neskambinau mamai, kad atvažiuotų pabūti su anūke. Svarbiausia neskambinau akušerei. Ji pati paskambino Tai kur jūs?. Ir kaip paleidau... Visas savo baimes ir nerimus. Ji tepasakė mes moterys ir padėsim viena kitai, todėl sutarėm atvažiuoti apžiūrai. JEI kaklelio būsena per savaitę nepasikeitė (primenu 3 cm), galėsiu vykti namo ir laukti kol gamta padėlios. O jei pasikeitė... tada jau atskira kalba.
Daktarė nusišypso 5 cm. Rašom toniukus krenta. Toniukų kritimas priverčia visus nerimauti gali būti apsisukus virkštelė. Echo to nerodo. Tačiau yra kita naujiena siaubinga, besuyranti placenta, nebemaitinanti mažojo. Jei tu būtum MANO pacientė, niekur jau nevažiuotum. Primenu visą rytą nedariau nieko. Lekiam namo. Daktarės verdiktas po vandenų nuleidimo pagimdysiu per 3-4 valandas. Išsideru grįžti į ligoninė apie 5 valandą, nors pirštu prie smilkinio sukioja tiek daktarė, tiek akušerė. O man reikia pabūti su dukra...
Namie tampa saldžiau. Bet nemanau, kad tai sąrėmiai, nes tai, ką aš pamenu, buvo košmaras, o čia tik lengvas diskomfortas. Atvažiuoja seneliai. Nebejuokinga atidėlioti ne todėl, kad labai skaudėtų, o tiesiog ir taip jau finišas. Akivaizdu. Išvažiuojam, pakeliui dar nuperkam du bukietus tulpių juk mūsų sūnaus gimtadienis. 15.15 jau prie durų. Priėmime laukiam. Pleputė registratorė ir visas kontekstas kaip ant delno: gimdom keturiese, palatų nebėra, daktarės yra dvi, akušerės taip pat. Man, pasirodo, uždrausta daryti klizmą - tada suprantu, kad padėtis rimta
Akušerė pasitinka, palydi į nuo ryto man rezervuotą gimdyklą. Tą, kuri su dušu 
Gimdykloj šilta, groja muzika. Laukiam Daktarytės. Akušerė įstato kateterį, kaip aš besipriešinčiau antinatūralumui. Apžiūra su vandens nuleidimu 17.15. 7-8 cm!!!!!! KIEK??? Išeidama daktarė liepia judėti ir taip greitinti ta procesą, kuris laukė artimiausias 3 valandas. Vandenys varva, kur beeičiau. Sėdu ant kamuolio. Sąrėmiai užeina kaip banga ilgi, dažni, didžiuliai, kas 2 minutės. Akušerė siūlo epidūrą, bet priduria, kad, jos manymu, to nereikia. Atsisakom. Palieka mus vienus. Sąrėmiai stiprėja. Kiek jie gali stiprėti? Bet šįkart žinau darysiu viską, kad būtų kitaip. Galų gale, jau 2/3 kelio kaip ir nuėjau? Likutį įveiksiu. Šitas skausmas baigtinis. Kaip sakė? 3-4 valandos? Išgyvensim.
Skausmas didėja. Pykina. Virstu ameba. Nusispiriu kojines, seksualiuosius naktinius iš dviejų paklodžių susivynioju aplink juosmenį, vyrą prigrasinu nežiūrėti į mano storą užpakalį (nematęs
). Gulu ant pagalvės, pakeliu rankas lyg miegočiau. Atėjus sąrėmiui, apie jį negalvoju, leidžiu skausmui virsti būsena, išsisklaidyti. Mintyse iš homo sapiens virstu homo primitivus. Tetukui tuo metu atrodo, kad man nieko nebeskauda. Tada jis vis pabando mane pajudinti ir paklausti ar viskas gerai? Jis gi buvo prigrasintas išmokti visas pozas ir masažus, kurie galėtų man padėti. O aš nenoriu, kad mane liestų, kad netoli manęs kvėpuotų manęs nėra, aš nebeegzistuoju, skausmas dingo, jis virto nuolatine būsena... Ir tik pajudinta grįžtu į save, skausmo banga užlieja iki pat pirštų galiukų. Ir tada pykstu, kad mano mylimasis neskaito mano minčių... Neliesk manęs!!!!!!!!!!!............18 valandą akušerė vėl pasiūlo epidūrą. Vėl atsisakom. Šįkart aš labai abejoju... Jei liko pora valandų noriu. Greit, daug. DABAR, KIBIRĄ vaistų... Pasiūlo nošpos. Jūs ką??? Man skauda DAUG, DAUUUUUG labiau. Nošpa kaip vandenėlis neduoda jokio efekto. Tik jai pabaigus veikti, akušerė pasiūlė nueiti į dušą. Valio! Vandens!!! Prieš dušą pasimatuojam toniukus. Laukiam sąrėmio pabaigos nėra. Skaudėdama lipu ant lovos (kokio galo ji taip pakelta?!). Praeidama pro mano išskėstas kojas akušerė pasidžiaugė oi, čia ne daugiau 1,5 valandos. Toniukai vėl kritinėja. Kol akušerė ieškojo Daktarytės, tetukas stovėjo prie aparato ir vardino skaičius, rodančius sąrėmių stiprumą 22, 24, 27, 30, krenta... Kai jau būdavo 30, aš kalbėjausi su angeliukais. Turi būti 100. Negaliu patikėti, nejau ir vėl tas pats nepakankami sąrėmiai?! Mama, mamyte, kodėl? Iš kur tokiame stebukle tiek skausmo? Mama, palaikyk mane už rankos, padovanok man savo moteriškos stiprybės ištverti...
Daktarytė apžiūra pakėlė mane 3 cm virš lovos 9 cm, TUOJ gimdysim!!! Kada, už 1,5 valandos?! Ne, maksimum už 15 minučių... Daktarytė vis dar tampo man kaklelį (Our love will last forever... Mintyse verkdama dainuoju savo mylimo filmo garso takelį)... Akušerė išsiunčiama prisukti kitos gimdyvės oksitocino lašinės jai teks mane užleisti. Bet... juk aš turiu dar 15 minučių... Pasirodo, nebe. Ir tada jaučiu, kaip Tu ateini stipriai, kaip skausmo banga keliauji mano kūnu. Lova pakelta taip aukštai, kad aš matau tik Daktarytės veidą, tetukas su juodais marškinėliais kaip išgąsdintas elniukas spraudžiasi gimdyklos kampe, akušerė tik tik grįžta pro duris... O tu jau keliauji greitai, užtikrintai reikalauji tave pagimdyti, plėši mano kūną pusiau, skubi pas laukiančius tavęs tėvelius...
18.25. Taip nusprendė visi, buvę patalpoj, nes niekas nespėjo pamatyti, kada Tu gimei. Tave padėjo man ant krūtinės dar neužrištu chalatu besiknaisiojanti kruviname mano tarpkojyje akušerė, šalia atsirado verkiantis tavo tėtis. Ir koks pagaliau skirtumas, kiek buvo valandų? Jis prasidėjo. Mūsų keturių naujas gyvenimas. Tu buvai toks mažytis, mėlynas, su tampriai kaklą apsivijusia virkštele. Gavai 10 balų. Išrinkom Tau vardą (Gabrielius liko krikštynoms).
Ačiū, Daktaryte, už turbūt išgelbėtą Linučio gyvybę. Ačiū, D, už Tavo duotą ženklą. Ačiū, kad Jis pas mus yra. Nes su juo į mūsų šeimą atėjo pilnatvė. Ne todėl, kad taip reikia. O todėl, kad mums Jo reikėjo. Tai mūsų dovana mažylei brolis, kuris niekada jos nepaliks, draugas ir pagalbininkas, kalėdinių dovanų vyniotojas, verkiantis minkštas šiltas burbuliukas...
Ir dabar aš žinau. Meilės vaikams nereikia dalinti. Ji dvigubėja.
