Nėštumas buvo ilgas ir sunkus. Teoriškai - komplikacijų jokių, bet kaulai, atrodė, jau nebeatlaikys. Paskutiniai mėnesiai - kantrybės ugdymas. Naktinis vartymasis - kaip ir daugumai - kančių šaltinis. Na o kai nėštumas užsitęsia iki beveik 42 savaičių...
Rytoj, 2013-ųjų sausio 17-tą - paskirtas skatinimas. Sausis slinko letais žingsniais, o Tu neskubėjai.
Taigi - eilinis vakaras...Einu miegoti, ar bent - bandyti užmigti. Atsigulu. Viską skauda.
Pripratau, ne pirma savaitė. Tik šį kartą užmigti skausmas jau nebeleidžia... Tavo tėtės paprašau, kad atneštų man kamuolį, ant kurio sėdėdavau kasdien taip tikėdamasi padėti Tau neužsibūti ir ateiti pas mus.Atsisėdu ant kamuolio. Skausmas nepraeina. Tačiau vis sunku suprasti ar jis nuolatinis, ar ateina periodiškai ir praeina... Galvoju - reikia pavaikščioti. Jei ir tada nepraeis - viskas, teks važiuoti. Atsistoju, vaikstau po miegamąjį. Skausmas stiprėja. Gili naktis, pirma valanda... Tenka žadinti Tavo brolį, vežti jį pas draugus. Nenuostabu, kad sunku susivokti - šitaip lauki tos dienos, paskutinės savaitės virsta mėnesiais...Pažadinam brolį. Jis verkia, nustemba, nesupranta, kodėl namie tokia sumaištis. Sumaištis ne tik namie, bet ir mano širdyje - apsikabinusi jį verkiu ir aš. Jaučiu, kad reikia atsisveikinti su savo pirmuoju kūdikiu, kad jis šianakt virs vyresniuoju broliu.
Ir kažkaip skubėti nenoriu...Jaučiuosi rami ir laiminga. Nejaugi sulaukėm...?Ligoninėje matuojant Tavo širdies tonus sarėmiai įgauna pagreitį, jaučiu aiškias jų ribas - pradžias, piko taškus, atoslūgius...Nuspręsta mane perkelti į gimdyklą. Ten vistiek aš dar iki galo netikiu, vaikštinėju pirmyn ir atgal, galvoju, gal dar visgi važiuosim namo. Sarėmiai kas 5 - 10 minučių.
Ir tada prasidėjo mano tikroji kelione. Mano ištvermės kelionė.
Ilgai mąsčiau kaip apibūdinti tą jausmą, kurį jutau visas 16 saremių valandų. Kad fiziškai tai yra sunkiai ištveriama - aišku. Kad galėjau rinktis nejausti skausmo - irgi aišku. Nieko neplanavau, nebuvau nusistačius prieš nuskausminamuosius. Bet tąnakt atėjo aiškus supratimas, kad aš galiu, turiu ir svarbiausia - noriu pagimdyti Tave taip, kaip sutvėrė gamta. Aš tiesiog žinojau, kad galiu.
Tačiau lengva nebuvo.
Visą laiką vaikščiojau koridoriais, palatoje, daug sėdėjau ant kamuolio, o sarėmius iškvepavau, tiesiog sau pasakiau mintyse - tai yra tarsi bangos, kurios ateina......ir ...praeina. O man tereikia iškęsti jų piką. 
Sąremiui artėjant užmerkdavau akis, įsikibdavau i turėklą/lovos kraštą/durų rankeną ir kvėpuodavau lėtai ir labai giliai. Per nosį maksimaliai pripildydavau plaučius oro ir letai per burną jį visą, iki paskutinio lašelio iškvėpdavau....Dar kartelį, ir dar. Sarėmio banga pasitraukdavo. Slinko valandos. Viena į kitą panašios. Veikla nebuvo labai greita, deja... Tuomet akušerei teko nuleisti vandenis. (Po 8 valandu atsivėrimas buvo tik 4cm.) Po procedūros supratau, kad dabar jau viskas. Atgal kelio tikrai nebėra.
Sarėmiai stiprėjo. Mano kvėpavimas darėsi vis garsesnis. Kibdamasi į lovos kraštus nuslinkdavau patalus, atrodė, sulaužysiu, sulankstysiu metalinius lovos rėmus. Vėl vaikščiojau, vaikščiojau...supausi ant kamuolio...siūbavau...ir...iškvėpuodavau tas bangas, kurios darėsi vis didesnės, vis skausmingesnės. Vienu momentu pravirkau. Iš skausmo ir iš laimės.
O laikas slinko taip lėtai lėtai... Pabandžiau tas populiariąsias dujas - taip ir nesupratau - padėjo jos man, ar ne...Jau buvo sunku išvis kanors suprasti. 
Nuostabus personalas. Akušeres viena po kitos ėjo, kalbino, guodė, glostė, klausinėjo iš kur pas mane tiek savitvardos, kaip aš visdar tarp sąrėmiu šypsausi, kur išmokau viso to... O aš sau tiesiog kartojau mintyse, kaip labai aš myliu savo vaiką, kaip jo laukiau.
Laikas vis dar slenka...skausmas sparčiai stiprėja. Jaučiuosi pavargusi... Jau 16 valandu aš vaikštau, sedžiu ir kvėpuoju kvėpuoju...PA-VAR-GAU. Šiek tiek darosi liūdna, na kodėl viskas taip užtruko? Tavo brolis užgimė greit - per 8 valandas, o Tu kaip neskubi, taip neskubi.
Vienu momentu akušerė išejo iš palatos. Turėjo netrukus sugrįžti. Aiškiai pamenu tą jos žvilgsnį, tą sekundę kai aš jai nusišypsojau ir pasakiau - "Eikit...matot, mes niekur neskubam".
Vos minutei praėjus, vis dar sėdėdama ant kamuolio pajutau sunkumą. Tavo tėčiui sakau: "Pakviesk daktarę, nes aš turbūt jau noriu stuuuuummmmt..." - viskas, nebegaliu savęs kontroliuoti. Kūno aš jau nebevaldau. Bandau stotis - visgi reikia pasiruošti, nusirengti iki galo...nes čia jau tikrai noriu stuuuuuummmmt. Ir tada manyje prabudo žvėris. Negali galvot, kalbėt - kol įbėgo daktarė vos spėjau jos paklaust kur ir kaip man gultis, nes "I really think I want to puuuush..." (gimdžiau Anglijoje, ten kur šiuo metu gyvename). Vos spėjau keturiomis užsirioglinti ant lovos, o daktarė užsidėti pirštines. Man ašaros tik byra...byra...iš laimės, nes tuoj tuoj laikysiu Tave rankose!
Girdėjau kaip į palatą bėgo kažkokie žmonės, kiek ten jų buvo, kas jie - nieko nesupratau, o ir dabar prisimenu kaip per miglą, nes tai buvo vienos intensyviausių sekundžių mano gyvenime. Didelis, sunkus gyvybes kamuolys slinko per mane. Ne aš buvau didelė, o Tu maža, tai as buvau mažytė, prieš Tave ir tą milžinišką gamtos dovaną, paslaptį, stebuklą. Neįtikėtina jėga, suskaupimas, stiprybė, žvėriškas riaumojimas, beribė meilė ir laimė - visa tai maišėsi manyje, kėlė audrą, kurioje...užgimei Tu. Viskas vyko taip ilgai. Laukimąsis, paskutinės savaitės, o pasibaigė taip greit...jei tik būčiau galėjusi tai pristabdyti, kad dar labiau įsiminti kiekvieną sekundę, kievieną savo ikvėptą oro gurkšnį, kurį dar dalinomes dviese. Paskutinį oro gurkšnį. Nes sekantį Tu jau įkvėpei pati. Ir pasigirdo švelnus, sakyčiau netgi tylus tavo riksmas. Pasiemiau Tave ant rankų, visą dar šlapią, įsitempusią. Priglaudžiau prie savęs tą mažytį tobulą kūnelį. Ir negalėjau patikėti, vis dar negalėjau patikėti...kas čia katik įvyko. Verkiau. Iš nuostabos, nesupratimo, palengvėjimo ir iš noro dar šiek tiek tavęs palaukti...Kad dar bent sekundei galėčiau Tave va šitaip pasitikti. Ir išvysti pirmą kartą. Nes tas jausmas...daugiau tokio tiesiog nėra. Tąnakt išmokau skaičiuoti iki dviejų. Vienas. Du. Mano antrasis Pasaulio Stebukle.
