Kelionė žiemos savaitgaliui: Talinas.

Talinas. 2013 m. kovas.


Mums pasirodė tinkama vietovė žiemos savaitgaliui. Ir neapsirikome. Todėl noriu pasidalinti vaizdais ir nuotaikomis.
Reikia tik nepamiršti orą užsisakyti.

Savo reportaže leidžiu komentuoti, dalintis mintimis ir patirtimi, aikčioti, dūsauti, pomidorus, balionus ir gėles dalinti.

.....

Kai lėktuvų, skraidančių iš Lietuvos, bilietai šįmet tapo nebeįkandami, nusileidau ant žemės. Nes po ranka pasimaišė pigūs autobusų bilietai. Argi įmanoma nepasinaudoti proga ir nenusipirkti bilieto, kainuojančio 10 litų, su kuriuo nukakčiau į Rygą, Varšuvą, Taliną ar Berlyną. Pasirinkau Taliną, nes Estija vienintelė likusi mano nelankyta sesė iš Pabaltijo „broliškų“ respublikų ratelio.

Kelionės laikas patraukliausias pasirodė kovo mėnesį per ilgąjį savaitgalį, nes norėjosi išbandyti keliavimą žiemą. Taigi, lietuvybės šventę iškeičiau į pažinimą naujų vietovių. Į savo avantiūrą labai lengvai įtraukiau ištikimą savo bendražygę. Šįkart į mūsų tarpą įleidau ir jaunystės gurkšnį – savo studenčiukę.

Esu akcijų auka. Pirkau bilietus negalvodama nei apie orą, nei apie kitas aplinkybes. Kelionės laikas greitai artėjo, o žiema trauktis neketino. Sužinojau, kad žiemą Taline kai kurie dominantys objektai yra uždaryti. Iš kitų keliavimo patirties supratau, kad keliaujant žiemą, po kojomis tenka dairytis dažniau nei grožėtis pastatų kepurėmis. Bet bilietai yra, viešbutis užsakytas – negi viską pamesi. Važiuojame.

Autobuso bilietus Vilnius – Talinas – Vilnius per luxexpress.lt (vežėjas – Simple) pirkau prieš pusę metų. Ankščiau pirkti neleidžiama. Patvirtinimas ateina į elektroninį paštą. Biliete nurodoma keleivio vardas pavardė, vieta autobuse, autobusų stočių adresai ir aikštelių numeriai. Žinoma, ir laikas bei data.
Vykimui į Taliną rinkausi naktinį maršrutą. O grįžti nusprendžiau, jog bus geriau dieną.
Atvykstame į Vilniaus autobusų stotį. Simple geltonas autobusas pasirodė jaukus, tvarkingas, erdvus. Vienas vairuotojas paima bagažą, duoda numeriuką. Kitas sutikrina pavardes su sąrašuose esančiomis. Visi sėdi savo vietose, jokio chaoso, ramu, autobusas pilnas. Kompiuterių, kavos autobuse nėra, filmų nerodo. Naktis, bandome miegoti. Autobuse šilta. Stoja Rygoje ir Parnu.

Ryte 7 val. pasitinka Estijos sostinė - Talinas. Šaltas ir žiemiškas. Pametu bagažo numerį, bet be jokių vargų atgaunu savąją kupriukę.

2013-03-09 Šeštadienis

Puodas juodos kavos autobusų stotyje Rkiosk‘e (1 eur). Kiek pasėdime, nesinori eiti į šaltį. Juolab, kad viešbutis mūsų bagažą priims tik 10 valandą. Stotyje iškart patraukia dėmesį šiuolaikinės technologijos, visur kompiuterizuota. Patinka. Tualetas – 30 euro centų. (Tokia kaina buvo ir kitose vietose). Daiktų saugojimo kabinų kaina – 3,50 eur.

Lastekodu slidaus ledo gatve patraukiame link stiklinių dangoraižių. Prie jų užmatę tramvajaus bėgius, sekame jais iki Narva gatvės. O einant ja ir Viru senojo miesto vartai čia pat. Protarpiais atviresnėje vietoje košia stiprus ir veidą čaižantis vėjas. Bet šviečia saulutė, gal nebus viskas vien tik blogai.

Senojo miesto vartai:


Tik įėję į senamiestį, patraukiame į McDonald kavinę. Dar be pusryčių šiandien. Norėjosi pataikyti į kokią blyninę, bet pasimaišė greito maisto kavinė. Kramsnojame maistą, į kurį visada žiūrėjau skeptiškai ir pro langą stebime praeivius. Kaip bebūtų, pakirtome iki soties ir dabar jau galime eiti į Turizmo informacinį centrą bei pas viešbučio šeimininkus atiduoti bagažo.

TIC‘e pasiimame nemokamų žemėlapių ir brošiūrų.
Šeimininkas laukia mūsų. Paliekam kupres, susimokame už nakvynę, susitariame, kuriuo laiku ateisime pasiimti raktų.

Apžiūrime Rotušės aikštę ir einame į gatveles kur akys veda. Neturėjau šiai kelionei apibrėžtų planų. Tik keletą gairių. Todėl einame bet kur. O visur gražu, tvarkinga. Gali eiti be jokio pasiruošimo apie miestą, nes prie žymesnių statinių yra iškabintos lentelės su trumpu aprašymu. Net Talino kelionių gido trauktis nereikėjo.

Kaip žymesnis objektas mus pasitinka Oleviste bažnyčia. Akiai neįprasti tie aukšti bažnyčių smaigaliai, panašios į kitas vėliau matytas bažnyčias fasado formos, balta spalva ir kuklumas.
Apie Oleviste (nuotrauka viršuje) pasakysiu tik tiek, kad XVI amžiuje ši bažnyčia buvo laikoma aukščiausiu pastatu pasaulyje. Šiuo metu ji aukščiu taip pat lenkia daugelį Talino pastatų ir yra laikoma Talino miesto simboliu.
Į vidų nėjome, nes žinojome, kad žiemą į smaigalį lipti negalima.

Net nežinau kaip atsirandame prie senojo Talino sienų:


Labai norisi palaipioti, bet niekas nedirba.


Senamiestis įtraukia.




Papildyta:
Einame Laboratooriumi gatvele palei senovinę miesto sieną. Grožimįs bokštelių ryškiomis kepurėmis. Užuovėja. Saulutė šviečia ir šildo. Kvepia pavasariu. Žmonių nedaug.




Prie Sauna bokšto (Saunatorn):


Ir Vienuolyno vartų (Kloostrivärav):


Prie pastarųjų užmatome atidarytas dureles suprantame, kad galėsime užlipti.
Taigi, Nun (Nunnatorn) bokšte esančioje kasoje perkame bilietus ir lipame.
Laiptai seni, akmeniniai, aukšti. Daug kur sraigtiniai laiptai. Pasieniais eina virviniai turėklai. Vietomis tamsu. Krūvos balandžių išmatų (laimei buvo sušalę). Bet emocijos, vaizdai ir galimybė fiziškai aktyviai pajudėti atpirko viską.

linole Esu pasižadėjusi šiemet Taliną aplankyti, tai taviškis reportažas bus man kelrodžiu

Vaizdai pro bokštų langelius. Stiklai kai kur valiklio nematę, tai neryšku viskas.

Senosios Talino miesto sienos bokštų ritmai:


Stogai:


Juk gražu?




Paskutinis kadras. Buvo gaila leistis žemyn. Bet juk ir prisibuvom. Rankas kojas skauda nuo lipimo, kabinimosi į virves. Kai kas į apačią tamsiais senais akmeniniais sraigtiniais laiptais leidžiasi užpakaliu. Kai kas keletą kartų pasisuka į priešingą pusę nei lipo žemyn. Žodžiu, gražu, smagu ir nebešalta.



Trumpai apie architektūrinį paveldą - miesto sienas: statybos pradėtos XIII a. pabaigoje kuriantis miestui. Šiai dienai jos yra išlikę 1,9 kilometro. Išlikę 20 gynybos bokštų. Mes lankėme Nunn, Sauna ir Kuldjala bokštus.

Suaugusiam sumokėjome 1,50 eur. Tikrai nebrangu ir verta aplankyti.

Išskubėjome link Kiek in de Kok bokšto, kur laukė iš anksto internetu užsakyta ekskursija į Bastiono tunelius.
Papildyta:




Labai gera info yra oficialiame Talino tinklapyje. Nors neslėpsiu, man ir SM Estijos tema labai padėjo.

Linole, gražus tavo žieminis Talinas

Kaip greit sulaukėm fotoreportažo Taline aš dar nebuvau, bet po tavo ir Miramax nuotraukų, panašu, kad užsimaniau jau Tikrai gražus miestas Kol dar būna tų pigių bilietų, reiktų susiorganizuot



Kai važiavom į Berlyną, bagažo numeriukus klijavo ant bilietų, sunkoka būtų pamest

Talinas man vienas iš mieliausių miestų Kaip gerai, kad jums saulutės nepašykštėjo tom dienom

Linole, laukiu tęsinio, įdomu ką dar suspėjot aplankyti

Skubu rašyti, nes tuo pačiu metu ir nuotraukas fotoalbumui ruošiu. Išbandysiu zoombook.lt, kol dar galioja knygų mugės nuolaida.
Ir kol dar veikia senoji photobucketo versija.

Miestas tikrai gražus. Jei jis toks gražus žiemą, tai kaip tuomet atrodytų vasarą? Gal reiktų kada. Su dienos išvyka laivu į Suomiją.

Dėl bilietėlių: kai įsėdom į autobusą, mačiau, kad kiti tuos bagažo numeriukus klijuoja prie bilietų. Grįždama ir aš taip dariau.
O pirmyn - vairuotojas, padėjęs bagažą, duoda numeriuką. Nėr kur jo dėt, priklijuoju prie rankinės. Bet naktį matyt sumaliau su drabužiais, kažkaip atsiklijavo, nors atrodė, kad tvirtai prilipęs. Išsidaviau visur, niekur neradau. Mergos mane erzina, kad gausiu baudą mokėti. Na, ir ką - sekmadienį Laivų muziejuje radom numeriuką, ant mergaitės šaliko prilipusį.

Ok, skubam prie Kiek in de Kok.

Į Kiek in de Kok mus nuvesti pasišovė mūsų trijulės jauniausioji. Leidžiu jaunimui pasireikšti, o pati einu atsipūtusi, nors akies krašteliu prižiūriu, kad kažkur į šoną nenuklystume.

Iš vieno senovinių miesto sienų kelio patenkame į kitą. Pastarasis veda į aukštą kalną. Grindinys, nors gerai pabarstytas, bet vietomis vis tiek slidus. Čia daug žmonių. Žioplinėti nėra kada.
Prieš akis išnyra Aleksandro Nevsky katedra. Įsivaizdavau ją dar didesnę, bet vis tiek graži, didinga, prabangi. Į vidų neiname, nes labai daug lankytojų. Nesinori į minią.





Ant kalno košia ledinis vėjas. Nors saulutė savo spinduliais tirpdo grindinio ledą, bet vis vien norisi bėgti į užuovėją.




Papildyta:

Greitomis praeiname pro Estijos Seimą. Daug turistinių grupių aplinkui.


Vienoje iš parduotuvėlių - suvenyrai:


Informacinėse nuorodose prie A. Nevsky katedros pamatome, kad atėjome ten, kur ir reikėjo: Kiek to de Kok bokštas čia pat.


Trumpai apie Kiek in de Kok: šis bokštas turi išskirtiną pavadinimą – „Žvilgsnis į virtuvę“. Vardas kilo dėl to, kad nuo šio 38 metų aukščio statinio buvo galima matyti, kas gaminama pietums Žemutiniame mieste. Pašnipinėti kitų gyvenimus.

Prie daugumos lankomų objektų vyksta įvairios atrakcijos. Šaudymas iš lanko:


Vienoje pusėje Kiek in de Kok bokštas, iš kitos - tolstanti ir vis gražesnė katedra-soboras:




Į paties bokšto muziejų nėjome.

Apie pusvalanduką palaukėme užsakytos ekskursijos į Bastiono tunelius (rusų kalba).
Bilieto suaugusiam kaina 5,80 eur. Dar pirkau bilietėlį fotografavimui/filmavimui (1eur). Nors realiai nieko doro ir nefotografavau.

Ekskursija prasideda salėje, kur pažiūrim filmuką apie Talino miesto atsiradimą. Smagiai ir paprastai pateikta. Paskui pasileidžiame į tunelius. Grupelė susirinko nedidelė, gal 15 žmonių. Mums su drauge požeminiai Talino miesto tuneliai paliko mažesnį įspūdį nei tikėjomės. Buvo įdomu, tikrai verta aplankyti , bet kažkokio wow nebuvo.
Gal daugiau prisiminėme savo vaikystės ir jaunystės laikus, kai pratybų metu kaukdavo sirenos, vykdavo civilinės gynybos pamokos, per kurias lakstydavome su dujokaukėmis, gelbėdavome „sužeistuosius“, o draugė dar ir šautuvą mokėsi surinkti. Taigi, man asmeniškai tuneliai buvo daugiau tarybinės vaikystės prisiminimas.



Atbuvę tunelius, dar pasišildome prie šildančio veidrodžio, nusiperkame suvenyrinių monetų (jų yra beveik kiekviename muziejuje, visur po 2 eur, kiek mačiau).

Ir einame ieškoti laikinų namų.
Papildyta:


Kaip smagu matyti tiek daug Talino mylėtojų.

Tikrai pasisekė dėl saulutės. Juk sakiau, kad orą užsisakiau.
Aš labai bijojau, kad reiks per balas ir pažliugusį sniegą šlepsėti. Man geriau didesnis minusas, bet tik ne šlapuma.

Link būsimų namų patraukiame pro Nepriklausomybės skverą. Viso skvero nuotraukos tai ir neturiu, tik fragmentą jo:


Net nesitiki, kad taip arti mūsų viešbutukas.

Mes gyvenome Kullassepa gatvėje, Kullassepa Residence. Prie pat Rotušės, vieta superinė. Užsakinėjau žiemos laikotarpiui, žinojau, kad norėsis namo dažniau ar greičiau pareiti, tai šįkart sulošė patogumas, o ne kaina. Nors ir kaina - už studiją 2 naktims trims žmonėms per booking.com 88 eur - manau, nebloga. Mūsų buvo 4 numeris, studija su žalia virtuve.

Kaip ryte ir sutarėme su šeimininku, užsukame paimti raktų iš parduotuvės apačioje. Laužome liežuvius rusų kalba, o šeimininkė prabyla lietuviškai. Neišsidavė, iš kur moka.

Studija antrame aukšte. Lifto nėra. Bet manta nesunki. Butukas patiko iš pirmo žvilgsnio. Šilta, jauku, švaru, visi būtini rakandai, skalbyklė, plaukų džiovintuvas. Tikrai rekomenduoju.

Kambarys:


Virtuvėlė:


Pro virtuvės langą - kiemelis (tiesa, langai seniai valyti - ko gero vienintelis minusas).


Pro kambario langą:


Naktį kiek triukšminga, vis tik pats centras. Bet aš miegojau kaip užmušta, tai triukšmas netrukdė.

Įsikuriame, užvalgome ir vėl bėgsime pažindintis su Estijos sostine.

Gražus šis miestas ir vasarą. Rotušės aikštėj šurmuliuoja lauko kavinės,braido ne tikrai ne pavieniai turistai. O ypač vasaros metu gražu Kadriorgo parke. Gėlynų ornamentai tiesiog sužavėjo Patys rūmai buvo šiek tiek apšepę, bet lygtai užpraeitą vasarą prie jų mačiau ir restauratorių pastolius, tad padėtis turėjo tikrai pasikeisti

Pamilau Taliną iš pirmo žvilgsnio, nepaisant to, kad pirmą kartą lankiausi gūdžiais visuotino deficito laikais būdama dar mokinukė, kai visos trys pabaltijo šalys buvo tik ką atgavę nepriklausomybę. Tai vaizdelis nei iš tolo nepriminė dabartinio miesto veido Oras tos viešnagės metu buvo labai panašus kaip ir Jūsų nuotraukose, tik saulė mažiau švietė. Tačiau jau tada man šis miestas pasirodė be galo jaukus ir mielas. Iki šiol man jis kažkuom primena Prahą, į kurią irgi visada miela sugrįžti atgalios.

Kadangi leidai nešti ką turime - nešu

Ir žinai už ką? Ogi kai tuos vartus pamačiau, tai net kojas pakirto ( gerai, kad sėdėjau) - tokia nostalgija.... pirmą kartą Taline kaip tik žiemą buvau

Prie Nevskio soboro, kiek pamenu visada vėjas, nežiūrint koks metų laikas- matyt tokia vieta

Kaip gražiai aprašei, tikrai suviliojai apsilankyti vasarą.

Praha ir man miela , nes ta buvo pirmoji kelionė į užsienį. Reiktų nulėkti kada vėl.








Čia apie Viru vartus? Pažadu jų dar daugiau parodyti.

Su tais vartais asmeniškai man įdomiai: kai juos pamačiau pirmą kartą, net nusivyliau kiek, galvoju, negi tik tokie tie išreklamuoti miesto vartai. Bet jau kai ėjome link stoties važiuoti namo, šie vartai jau buvo KAŽKAS.



Tikėtina, juk aukšta vieta.