Aš jau pas gydytoją, apžiūri ir mano nusivylimui liepia važiuoti namo ir atvažiuoti kitą pirmadienį, nes dar nieko nebus.

Matyt tos pasakos padėjo.

Antradienio vakaras - jaučiu kažką neįprasto, su vyru dar pajuokaujam ar nereiks važiuoti į ligoninę. Atsigulu, bet negaliu užmigti, pilve maudimas, nesuprantu ar čia jau prasideda. Nubėgtų vandenys tai bent žinočiau, kad jau turiu važiuoti į ligoninę. 4 valanda nakties, pusė penkių, niekaip neužmiegu. Toks silpnas skausmas užeina kas dešimt minučių. Šalia pasidėjus telefoną ir vis žiūriu į valandas, o ta naktis tokia ilga...
Jau suprantu, kad čia sąrėmiai, bet vis nežinau ką daryti ar jau žadinti vyrą ar dar ne? Skaičiuoju vienas sąrėmis, antras - dabar jau turėtų būti 5 val. ryto. Telefonas rodo lygiai penkias. Dieve, kokia ilga naktis.

Pagaliau sulaukiau ryto ir einu skambinti gydytojai. Susitariam susitikti devintą ryto. Vyro klausiu ar nuvež, nes jam devintą į darbą. Aišku kad nuvež kas per klausimas. Pasistatom mašiną aikštelėj, ar nueisiu? Žinoma, eidami juokaujam ar nebijau? Visiškai nebijau nes nežinau kas manęs laukia.

Gydytoja patikrina kaklelio atsidarymą ir o Dieve visiškai neatsidaręs ir toks vaizdas, kad ir nesiruošia.
Tai ko aš čia visą naktį nemiegojau?

Bet, dėl šventos ramybės mane paguldo.
Liepia pamiegoti, jei pradėčiau gimdyti naktį, kad neapleistų paskiau jėgos. Kur jau čia užmigsi sąrėmiai punktualiai kas dešimt minučių.
Patikrina dar kartą ir "nuramina", kad šiandien negimdysiu: gal rytoj o gal ir po trijų dienų. Kažkodėl džiaugsmas visai neima. Grįžtu į palatą, o ten uždusęs vyras įbėga. (Iš savanorių pr. bėgte atbėgo, galvojo, kad jau gimdau. O aš tik telefoną buvau palikus

12 val. maudimas taip stiprėja, kad atrodo jau gimdau. Dar po kelių val. einu vėl rašytis tonus ir tikrintis. Gerai, kad sėdžiu (nors ir nepatogiai) kai pasako, kad kaklelis visiškai neatsidaręs. Gydytojai baigiasi darbas, susitariam, kad jei kas pasikeistų skambinsiu.
Temsta, o aš jau vos ne keliais šliaužioju po palatą, bet kadangi sąrėmiai nereguliarūs, tai taip ir galuojuosi.Ateina anyta ir nusprendžia, kad mane reiktų dar kartą apžiūrėti. Su pritūpimais nueinu iki gydytojos ir negaliu patikėti išgirdusi: į gimdyklą kaklelis atsidaręs 7 cm.
Iš to džiaugsmo skambinu gydytojai ir kol mane nuveža į antrą aukštą, ateina ir mano gydytoja.18 val., skambinu vyrui ir vėl gerai, kad sėdžiu, jis tuoj atvažiuos (o visus 9 mėn. sakė jokiu būdu nedalyvaus gimdyme).
Guliu, sąrėmiai tokie, kad gyvent nesinori, atveža linksminančių dujų, vyras stovi šalia ir laiko už rankos. Nuo tų dujų visai nelinksma ir ne lengviau, o dar vyro "bajeriai", kad trijų vaikų norėtų. Jo laimė, kad jėgų turiu tik pasakyti, kad daugiau tai jau tikrai negimdysiu.
Gydytoja praveda instruktažą: kada stumti, o kada ne. Pastato lašelinę, kad greičiau viskas vyktų, nes leliukas neskuba. Vyrui pasiūlo palaukti už durų. Bet dabar man jo visai nereikia. Nieko nematau nes akys pačios merkiasi, tik girdžiu: stumk ir smarkiai. Stengiuosi kiek turiu jėgų. Kad lengviau išeitų leliukas kerpa, bet tegul daro ką nori, kada viskas baigsis? Vėl stumiu iš visų jėgų, ir dar stumiu, ir taip lengva. 20,44 val. Gydytoja nuneša mano stebuklą apvalyti ir girdžiu, kaip vyrui sako - dukrytė. Ateina vyras, akušerė kūdikėlį padeda man ant krūtinės




