Kąsnelis šiaurės Prancūzijos

Kažkas yra minėjęs, kad yra trys kelionės etapai: planavimas, keliavimas ir aprašymas. Tai trečią etapą šioje kelionėje būsiu praleidusi...

Tiesa, pradėjau rašyti, paskui įsiterpė Pasiblaškymas po šiaurės Italiją ir Prancūzijos aprašymas užsimetė.
Dabar bandau taisytis. Kadangi vasara ne už kalnų, gal net kam nors pravers šis reportažas.

Na ir kaip priklauso, norėčiau padėkoti Roskilai, Astrai777, AŠAI, Arturui15, Ziulytei ir kt. SM keliautojams, patarimais ar reportažais, padėjusiems susiplanuoti kelionę

Kodėl keliavom po Prancūzijos Atlanto vandenyno pakrantę?!
Kažkada pati sau atradau, kad dažnai keliones planuojuosi pagal nuotraukas. Kartais užtenka vienos, kartais matai, kad visas regionas nuostabus. Tai šis kartas nebuvo išimtis. Pamačiau vieno keliautojo uolinių drambliukų, geriančių Lamanšo vandenį, nuotraukas, ir suskydau. Laaabai labai užsimaniau juos pamatyti gyvai.







Pasidalinau šia mintimi su brangiausiu, kuris pritarė. O vyriausioji dukra, išgirdusi, kad planuojam kelionę i Prancūziją, jos svajonių šalį, pareiškė, kad būtinai, būtinai turim aplankyti Paryžių.
Na, paprastai, didmiesčiai nebūna įtraukti į atostogų planus, bet šį kartą tebūnie.

Kadangi prieš kelionę visi darbai supuolė į krūvą, tai galutiniam pasiruošimui laiko turėjom labai mažai.

Pradinis grubus kelionės planas buvo toks: Paryžius-Normandija-Bretanė-Luaros slėnis-Juodasis miškas Vokietijoje (čia jau vyro planavimo dalis, nes jis ten buvo ir nori mums parodyti) ir namai.

P.S. Nepykit, jei ilgai užtruksiu, nes bandysiu versti visus parsivežtus lankstinukus ir kitus popierius, kurie jau apdulkėjo O pradedu rašyti dabar, kad neturėčiau kur trauktis

Komentarai laukiami

Sulaukę paskutinės dienos prieš išvykimą, visą savo mantą pradedam krauti arčiau durų ir susimąstom, kad ji gali netilpti net į mūsų septynvietę mašiną....

Turim rezervuotą ir apmokėtą kempingą Paryžiuj, ir tarpinę nakvynę netoli Magdeburgo.
Dar vienas nesklandumas- užblokuotas mūsų Tom Tom'as, kurio niekaip nepavyksta sutvarkyti.
Taigi, pasiskolinam Garminą su “I go”, ir bandysim važiuoti su juo .

Išvažiuojant vyras išsakė tokią mintį, kad gerai, kad susiplanavom pamatyti tiek daug (lankytinų objektų radau tikrai daug), bet kadangi pirma tokia kelionė su metų neturinčiu vaiku (anksčiau esam važiavę kai sūnui buvo jau 3 metai), tai tikrai visko nepamatysim, ir neverta plėšytis. Svarbiausia pailsėti ir gerai praleisti laiką.
Mintyse pagalvojau, kad čia dar pažiūrėsim, kaip galim pamatyti ne viską. Bet vėliau daug kartų prisiminiau koks jis buvo teisus.

Pirmoji kelionės diena

Keliamės ketvirtą ryto, susidedam daiktus, keliam vaikus ir pirmyn. Širdį kutena kelionės virpuliukas. Gal ne taip kaip pirmą kartą, tačiau metų pertrauka padarė savo.
Kelią iki sienos žinom puikiai, tai nekreipiam dėmesio į GPS’o riaumojimus, kad važiuojam ne ten.
Lenkijoj jau pradedam nerimauti ir niekaip nesuprantam kur jis mus nori nusiųsti. Pradėjus nagrinėtis pasirodo, kad jam labiau patinka kelias pro Kaliningradą... Na bandom su juo susitarti. Liūdniausia tai, kad negali įvesti galutinio tikslo, nes jam neužtenka atminties... O siaubas siaubelis!
Bandom nusistatyti Poznanę ir važiuoti pagal jo nurodymus. Ohoho. Važiuojam tokiais keliukais, tiesa asfaltuotais, bet skirtais vienam auto. Ir kai susitinkam ką nors priešais, tenka lipti nuo kelio. Viskas būtų gerai, bet kelio krašto asfaltas nutrupėjęs ir atrodo labai aštrus. Negaliu žiūrėti, kaip tarkuojamos mano padangos! O vyras paklausia ar aš norėčiau vilktis 40km/h greičiu?! Ne, nenorėčiau, bet grįžusi namo nenoriu keisti antrą sezoną naudojamų padangų!!!!!
Tenka tyliai sėdėti, bet vis tiek gaila padangų.... Ir šiaip, sunku sėdėti keleivio vietoj (ir dar tyliai)... Bet aš stipri, aš persilaušiu...

Pagaliau sulaukiam išsukimo iš tų šunkelių ir degalinėj nusiperkam 2012 metų Lenkijos žemėlapį, kuriame pamatome, kad galėjome važiuoti tiesiai per Varšuvą ir patektume iškart į baigtą autostradą.... Hm, aš netyčia prisimenu, kad prieš kelionę galėjau pasižiūrėti berods Arūnos pasidalintoje nuorodoje apie Lenkijos kelius.... http://www.targeo.pl/ arba šitoje http://www.gddkia.go...anu-budowy-drog .



Taip Lenkija pravažiuojam tiesiog stabteldami degalinėse, pavalgyti ar kojas pramankštinti.

O taip greito maisto restoranai pasiruošę futbolo čempionatui



Apie septintą valandą atvažiuojam į užsakytą viešbutį http://www.nh-hotels...-magdeburg.html
Jaučiamės šiek tiek pavargę tai pasistiprinam, atsigaunam jėgas kas duše, kas vonioj, ir miegoti.

Koks netikėtas atradimas šis pasakojimas.

Prilipusi laukiu tęsinio.

Ir as Ypac Bretanes, nes ten dar nebuta...

Rimuk, o kada keliavot? Praeita vasara, jei gerai supratau? Idomu, kokie orai papuole vandenyno pakranteje. Labai noriu kada i Bretane, bet vis pagalvoju, o jei lis visa laika?

....ir dar būtinai parašykite kaip vaikučiai jautėsi keliaudami
Įdomus, "kabinantis" rašymo stilius ...man patinka

Nerealiai
Išsižiojus laukiu tęsinio

Labai smagiai nuteikia Esu buvusi Bretanėje dar būdama piemenka su choru

Ačiū mergaitės


Bretanėj mažą gabalėlį pamatėm. Tai ir pavadinime "kąsnelis", nes čia truputį, čia truputį... man vis norisi pasiblusinėjimo vienoj vietoj, bet tik man vienai... Kažkaip galvoju idealu būtų vienoms atostogoms - vienas regionas Bet tai reiktų tik atostogauti ir atostogauti

Keliavom 2012 metų birželį - dvi savaites.

O orai nelepino Nors vandenyno pakrantėj jie buvo geresni, nei Paryžiuj


Bandysiu tik ryškesnius epizodus aprašyti, nes gali gautis vištos perekšlės reportažas

Antroji diena

Ryte keliamės anksti, kol išsikrapštom, jau ir pusę devynių Vokietijos laiku Kažkaip visai atsipūtę, kadangi Lenkija pravažiuota. Šiek tiek pavažiavus stojam vienoje iš poilsio aikštelių. Eilinį kartą žaviuosi vokiečiais: aikštelės su stalais, suolais, užkandinėm, žaidimo aikštelėm.



Papusryčiaujam, įkalam kavos, pamankštinam kojas, vaikai žaidžia žaidimų aikštelėje. Lekiam toliau.



Matėm ir tokių keliavimo būdų:



Planuojam pasivaikščioti Liuksemburge. Tik neramina, kad gan nemažai remontuojamu kelių. Aišku, viskas padaryta taip, kad būtų kuo patogiau vairuotojams, bet vis dėl to greitį reikia sumažinti ir pasivilkti paskui eiles mašinų. Ne per toliausiai iki Liuksemburgo sėdam į kamštį greitkelyje. Po truputį važiuojam, bet laiks nuo laiko tenka ir pastovėti. Sugaištam geras tris valandas ir mūsų planai jau čirška. Gerai, kad kelionės pradžia, visi ramūs ir gerai nusiteikę

Pagaliau pasiekiame Liuksemburgą. Pirmu reikalu prisipilam kuro. Kolonėlėse eilės. Dyzelinas pigesnis nei Lietuvoj (1,12 €). Vau!

Ir kaip planavom, užsukam į miestą, nors laiko nebeturim. Privažiuojam remontuojamą kelią, nors mūsų GPS rodo važiuoti juo, mes bandom apvažiuoti. Patenkam į miegamuosius rajonus, kuriuose mus pasitinka kasinėjami keliai ir tuščios gatvės. Pasijuntam kaip filme, kai išnyko žmonės. Gal todėl, kad sekmadienis, ir visi išsivažinėję.
Prisikasam iki centro. Kažkaip keistai sustatyti ženklai. Juostos atskirtos žalia veja. Vienu keliu gali važiuoti, o prie kito įvažiavimo pastatytos ženklai-plytos, iš abiejų kelio pusių po ženklą. Jie tokie didžiuliai, kad atsistojus kokioj sankryžoj pirmas jausmas, kad neturi kur važiuoti, visur draudžiama. Na gal čia pervargimas, bet man kažkaip keistai susirodė.
Dar viena dalyką atradau Liuksemburge, nors paskui pastebėjom ir Prancūzijoj. Stovim norėdami pasukti į kairę ir mums užsidega geltona rodyklė. Paleidžia automobilius važiuojančius tiesiai, o mums iš galo signalizuoja, kodėl mes stovim??!! Paskui kažkaip savaime supratom, kad kai dega geltona, tai jei nėra tau kliūčių - gali važiuoti. Tiesiog neduoda tokio besąlygiško pirmumo kaip žalia šviesa.

Atvažiuojam į centrą, čia jau žmonių yra, bet blaškomės, nerandam kur pasistatyti mašiną. Galiausiai nuvažiuojam iki stoties ir sustojam. Gaunam velnių iš taksisto, kad čia stovėti ar važiuoti, ar ko ten daryti, negalima!!! Išvažiuodami apsidairom, jokio ženklo, ką nors draudžiančio daryti nėra. Na ir nestovėsim. Trept! Nes ir laiko jau nebeturim! Taip ir sukamės nepasivaikščioję po Liuksmenburgą. Bet mūsų laukia Paryžius http://www.youtube.c...h?v=uA4KihbsISU , tiksliau šiandien - tik jo kempingas.

Rezervacijoj buvo parašyta, kad jei atvyksim po 21 valandos, reikia įspėti. Paskambinam, bet užtikrina, kad tikrai bus ir ne mes vieni tokie. Ką gi, lekiam toliau. Tiesa, dar planuojant kelionę pastebėjau, kad važiuosim visai šalia Reimso, kurio Notre Dame katedra gražesne už Paryžiaus, ir kurioje buvo tituluojami Prancūzijos karaliai. Pagalvojau, kad nerealu spėti ją pamatyti, bet gal gi...?. Aišku, kad nerealu, iš tolo pamatau jos bokštus ir tuo turiu pasitenkinti

Važiuojant link Paryžiaus oras visai subjūra. Iki tol kepinusi saulė dingsta, ir vis lietaus debesys grūmoja. Tik nustojus lyti, viliuosi, kad jau debesys prasisklaidys. Deja. Vėl lietus. Vėl nustoja. Ir vėl lietus. Įvažiuojam į Paryžiaus aplinkkelį apie pusę dešimtos.



Džiaugiamės GPS bent čia. Iki tol sunkiai apskaičiuodavęs maršrutus, dabar jis rodo tai, ko mūsų Tom Tomas nerodytų - kuria juosta važiuoti. Superinis dalykas. Ir čia patenkam į kamščius. Iš vieno išvažiuojam, patenkam į kitą. Judam, bet vis tiek nelinksma. Tai vienur susidūrė motoroleris su mašina, tai kitur neaišku kas. Prieš mus važiuojanti mašina persirikiuoja į kairę juostą ir iškart pasigirsta geležies garsas - iš paskos važiavęs žmogutis matyt užsižiopsojo ir įvažiavo į užpakalį. Kapotas pasidarė panašus į armoniką, pradėjo bėgti skysčiai. Ups. Viskas vyksta mums stovint šalia. Adrenalinas užplūsta smegenis, staiga atsiranda budrumas neišpasakytas.
Pagaliau kempingas. Kelis kartus žiūrėjom google maps’e, bet realybėj privažiavimas vis tik kitoks, nei įsivaizdavom. Gaunam kodą, su kuriuo galim įvažiuoti ir išvažiuoti iš kempingo (nors kur mes su savo karve, t.y. mašina, galim po Paryžių važinėtis), ir renkamės kur apsistoti.
Susirandam vietą, kurioje yra stalas ir kėdes, tiesa šlapia viskas, bet tai menka bėda. Pasistatom palapinę.
.


O už kempingo tvoros matosi Sena. Ech. Gaila tamsu, bet matosi bent žiburiai, tiesa, pasilieję (atsiprašau už nuotraukų kokybę, fotikas su tamsa nedraugauja, tai normalių neturiu)...



Susitvarkom, užkandam. Vaikai sulenda į palapinę miegoti, o mes su brangiausiuoju dar pasėdim. Kai kam šiokia tokia sukaktis, tai įsidėjau šampano ir net taures tam reikalui. Bet lietus labai greitai ir mus nuveja miegoti. Dėkojam, kad spėjom pasistatyti palapinę nelyjant.

Saunuole , Rimuk Labai laukiau sio reportazo



Ypac kaip maziausia keliautoja jautesi

Na Rimukai,tų nuotraukų gal nereikėjo dėti...nes jau noriu ir aš
Labai gražiai aprašai viską, nors ir Prancūzija ne man, bet būtinai keliu į favoritus ir seksiu pasakojimą o gal...kas čia žino
beje kokia kempingo kaina? tingėjau šmirinėti tam psl Užšoksiu į priekį, o susisiekimas su Paryžium normalus? Ta prasme viešuoju transportu?