QUOTE(nefifi @ 2014 12 11, 14:44)
Kalbant apie "negalvojimus ir atsipalaidavimus"... sorry, neįsivaizduoju, kaip planuojanti moteris gali imti ir negalvoti ar nesitikėti pastojimo? Net kai bandėm "atsipalaiduoti ir gyventi", negalvoti vistiek nepavyksta - artėjant mmm vistiek sukirba mintis "o gal".
Na, man irgi taip atrodo Labai daug girdžiu aplink - atsipalaiduok. Svarbiausia, kad tai sako žmonės, kuriems tik esu prasitarusi, kad ilgokai bandome jau, o jokių išgyvenimų ar apskritai emocijų nesu parodžiusi. Iš niekur nieko parašo SMS: mano bendradarbė pastojo, pabandyk hormonų "kažkokių" ( ) pagerti - jai padėjo. Ir būtinai atsipalaiduok, nes tu pati čia gal neleidi sau pastoti. Sėkmės". Viskas būtų gerai, jei tokių žmonių-patarėjų būtų mažiau
Be to, kiekvienam atsipalaiduoti patarusiam norisi pasakyti, kad atsipalaiduoti gali tie, kurie planuoja iki vienerių metų, bet kai pas abu nemažos problemos, abu turi vartoti vis kažką ir kiti reikalai: "ar užsiregistravai tyrimui? Jo? Tai tada reikės susilaikyti.. tada gal rytoj užteks to karto..", "O tu pasiskambinai dėl savo atsakymų?" arba "klausyk, man kitą sav. operacija, o tave užrašiau tai dienai pas tavo gydytoją". Ir, galiausiai, vakare atsipalaiduokit pamiršę visus įvykius, randus ir nesėkmes.. Oi, SMS atėjo - "ar bandei pas kokį žolininką bebro liaukos paieškoti? Labai gerai vyrui padeda."
Aš įsivaizduoju, kad lengva pasakyti - taigi buuus tų vaikučių, per daug imi į galvą kaip ir visur kitur - šiuo klausimu supras tik tai išgyvenę, kaip ir mes galbūt kartais nesuprantame tų, kurie turi kitokių problemų Kai yra medicininės problemos, tai atsipalaidavimas nepadės, bet žinoma, stresas niekam nėra draugas, tad kiek išeina, tiek, manau, visos ir atsipalaiduojam