Kelionė į kosmosą - Gimdymo istorijos

Pirmadienis, buvau pas gydytoją, sutarėme, jei nepradėsiu gimdyti anksčiau, tai trečiadienį 8 val. priėmime "kak štik" ir eisim gimdyti. Na ir ką, trečiadienis 8 val. aš priėmime. Manęs klausia:
-gimdyt?
Aš: - taip. - taip išdidžiai tarsi viską žinočiau, nors kinkos dreba, juk aš tai nieko nežinau - žalia.
-jūs susitarusi?
Aš: - taip, su gydytoja Tvaronavičiene.
- gerai, tai ateikit apiforminsim.
po kiek laiko atėjo gydytoja. apžiūri, kaklelis prasivėręs jau 4 cm. paklausia, ar aš nieko prieš klizmą. Aš atsakiau, kad ne. taigi mane ir "apiformina" iki galo, po klizmos toks palengvėjimas - tarsi pora kilogramų numetus. pradedam juokauti, sakau: - kažkas už tai pinigus moka, net 100 Lt., o čia nemokamai, taip gerai. taip bejuokaudamos ateinam iki gimdymo palatos.
Aš jau gimdykloj. pasitinka akušerė, labai maloni moteriškė, persimetam pora žodelių:
Akušerė: - na ka, apsidairykite, apsipraskite, tuoj ateis gydytoja. - ir mus palieka.
gimdymo palata labai didelė ir šviesi, pilna visokių įrengimų ir aparačiukų, palatos vidurį didelė gimdymo lova, pagalvoju - štai ir mano verdiktas. truputį pazylioju, paplepu su vyru, tik žodžiai ne labai rišasi, jis nemažiau pergyvena ir išsigandęs kaip ir aš.
atėjo gydytoja: - na kaip, apsipratot, lipkit ant lovos apžiūrėsim, nuleisim vandenis ir prijungsim aparatą sarėmiams ir vaikelio tonusams stebėti, o vyro paprašysim trumpam išeiti, čia moteriški reikaliukai.
mane trumpam apima baimė, kas tas vandenų nulaidimas, ar skaudės? aš nežmoniška bailė, o ypač bijau skausmo.
Gydytoja atlieka procedūrą ir sunerimsta: - mh žali vandenys, ką čia darom? truputėli palauksim, pažiūrėsim kaip vaikelis reaguoja. - ir po poros minučių nusprendžia, kad gimdysiu pati, nes vaikelis jaučiasi puikiai.
Gydytoja sako, kad galiu truputi pagulėti, kad reikia sekti aparato duoimenis ir išeina.
sąrėmiai suintensyvėjo, guliu bandau kažką sakyti, bet žodžiai stringa, vyras ramina: viskas bus gerai.
Po kiek laiko pasirodo gydytoja atjungia aparatą ir liepia pajudėti.
vėl liekam dviese, kažkokia kvaila tyla ir trupiutėlis baimės abiem akyse. pradedam kalbėti ir juokauti. kaip tik sąrėmis aš padejuoju, bet dar su šypsena akyse, pasižiūriu į laikrodį 11val., jo tiek nedaug laiko praėjo, o atrodė visa amžinybė. praėjo gera valanda, skausmai intensyvėja.
pasirodo akušerė: kaip jaučiatės?
Aš: - neblogai.
Akušerė: - prijungsim aparačiuką paskaičiuosim sąrėmiukus ir tonusiukus.
Aš: - gerai.
praeina pusvalandis man jau nuo skausmo kartais akyse žalia pasidaro, bet kentėt dar galima.
ir vėl pasirodo akušerė: - o kaip čia pas jus viskas gerai vyksta, suleisim nošpos, duosim truputi pailsėti jums. nuo nošpos jums pasidarys truputi silpna, jausitės kaip girta ir įkaisite.
Aš: - gerai. mintyse: ooooo truputi "pagirtuokliausiu".
guliu, bandau toliau juokauti. ir staiga tokia palaima, taip gera ir šilta - kaifas. tačiau po geros vlandos palaima baigiasi, o man atrodė vos pora minučių, atėjo dar rimtesni sąrėmiai, kaip cunamis, tik daugkartinis. pasirodo gydytoja, pasižiūri diagramas: - o čia visai geras jau sąrėmiukas buvo, na neužilgo jau ir gimdysim, tik atsisėskit ant kamuolio jums lengviau bus ir kaklelis greičiau atsiverinės. aš sutinku ir pradedu truputi judėti po palatą, juokeliai jau seniai išgaravę. atsistoju prie lango ir atsiremiu į palangę ir čia, o Dieve, vos spėju įsikibti į palangę, prišoka vyras ir prilaiko, aš pasižiūriu į akis ir kaip "sapožnikas" išsakau visas savo mintis. ooooo praėjo, ramiau. atsisėdu ant kamuolio ir vėl ta pati skausmo melodija, aš vėl varau ant viso pasaulio - gyvenime turbūt tiek nesikeikiau. na kai šalia būdavo gydytoja ar akušerė kaip įmanydama save tvardžiau, tikišeidavo ir pirmyn keliais aukštais "mat pere mat".
na va jau visam laikui atėjo gydytoja ir akušerė.
gydytoja: - dabar aš jau būsiu čia, sąrėmiai jau reguliarūs ir stiprūs, liko labai nedaug. man mintyse: ačiū Dievui, nedaug.
aš atsigulu į lovą ir kaip tik sąrėmis taip rėkiu, tik pati nežinau ko, turbūt iš skausmo, o balselis mano tai oho ho. gydytoja bando kalbinti, nuvesti mintis nuo skausmo, o aš nesugebu nieko pasakyti kaip tik nežinau, gal, atrodo, turbūt ... staiga man pasidaro gėda dėl rėkimo ir banadau kontroliuoti ir barti save: ko tu čia dabar rėki kaip durna, ką negali susitvardyti?; ir nusprendžiu neberėkti. bet kur gi tau aš nerėksiu, vėl sąrėmis ir vėl rėkiu, kad negaliu.
po kiek laiko aš pradedu prašyti cezario, gydytoja sako, kad vėlu vaikelis jau gimdymo takuose. aš sau: na gerai nedarai irnereikia, dar truputi parėkausiu. ir tikrai kai rėki lyg ir lengviau. paskaiu man susišviečia ir sakau, kad aš daugisu negimdysiu!
Gydytoja: - taip taip šiemet daugiau negimdysi.
tik staiga apima toks noras stumti, išsigąstu. gydytoja prašo palūkėti, pergyvena, kad neplyščiau, o man tas laukimas - visa amžinybė. aplink zuja akušerė, vyras laiko už rankos, gydytoja sėdi šalia. ir vėl sąrėmis, noras stumti ir vėl rėkiu. pradedu savęs nebekontroliuoti, bet čia geroji akušerė ramiu bet griežtu tonu mane pabara, grįžtu į save.
gydytojos ir akušerės konsiliumas nusprendžia, kad man reikia pradėti dirbti, bus naudingiau. ir ką jūs manot ištikrųjų. mums jautukams (mano zodiako ženklas) tik duok darbo ir visos aimanos baigiasi. štai ir prasidėjo sunkus 45 minučių darbas. tik sąrėmis ir stumiam stumiam, poros minučiųpertrauka ir vėl stumiam.
Vyras: - šaunuolė, jau mažai liko, dar truputėli.
ir tikrai po to truputėlio gimė mano saulytė. toks palengvėjimas, taip gera gera ir jokio skausmo, kaip ranka nuėmė. sūnytį padeda ant krūtinės: toks mažučiukas, akytėmis mirksi, lupytes dėlioja tarsi norėdamas ką pasakyti. perskruostą nurieda ašara, aš atsijungusi nuo viso pasaulio, nieko negirdžiu ir nematau.
bet vėl. paima mano sūnelį, ateina anesteziologas, klausia: - jūs alergiška vaistams?
Aš: - ne.
ir čia tęsiasi mano kelionė į kosmosą. kažkur toli toli nugrimztu, nieko nejaučiu ir nematau. po kiek laiko žadina, atmerkiu akis ir galvoju: o kas čia per ateivis ir dar klausia kaip jaučiuosi. mano mintys padraikos ir nesuprantu kaip aš čia jaučiuosi: viskas sukasi, plaukia, kažkokios ryškios šviesos, balta balta, aplinkui ateiviai. pagalvojusi atsakau: - jaučiuosi kaip kosmose.
čia ir vyro balsas: dabar viskas tvarkoj, tu pagimdei sūnelį 4,04 kg; mintyse oho su tokiais siaurais klubais ir pati pagimdžiau.
po poros valandų atsigaunu, vyro klausiu, kas buvo, o gi placenta neatsiskyrė tai reikėjo gramdyti.
Ateina sesutė, perrengia, sutvarko ir nuveža į palatą. jaučiuosi kaip sudaužyta ir visa ištinusi. sukandu dantis - oi kaip skauda, kilsteliu galvą - veidas visas ištinęs, vyro klausiu: klausyk negi į snukį gavau? o nieko blogo neprišnekėjau?
Jis juokiasi: ne tik maniau, kad dantys išbyrės kaip sukąsdavai juos per sąrėmius ir stumimą.
Aš sau pagalvoju oho, atsisuku į sūnelį ir viską pamirštu, net neatsimenu kaip skaudėjo.

dabar kartais sau pagalvoju, juk gimdžiau 9 valandas, kentėjau skausmus, o dabar net neprisimenu koks tas skausmas buvo, gal ir gerai drąsiau bus pradėti antrą.

line_jura-6F71CE.gif_beg_vaik6-slank.gif

line_baby1-FF6699.gif_beg_unim2-slank.gi

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis