Šiandien su vyru pasišnekėjome ir nutarėme, kad jau būtų visai laikas galvoti apie vaikus. Aš taip apsidžiaugiau! Tiesą sakant, jau seniai norėjau kaip nors jį apgauti ir netyčia pastoti, bet neleido sąžinė... Norėjosi, kad vaikelis būtų laukiamas ir norimas mūsų abiejų, kad vyras mylėtų taip pat, kaip ir aš (o aš jau seniai pasimaišiusi dėl vaikų, myliu visus nuo paties mažiausio iki aštuoniolikinio, manau, ir visai užaugusį sugebėčiau be proto mylėti...). Valio, dabar galiu paslėpti visas saugojimosi priemones ir savo bazinės temperatūros (BT) žymėjimo grafike uždėti paukščiuką ties žodžiais norime vaiko. Iki šiol tekdavo žymėti kol kas susilaikome ir vaisingas dienas apeiti lanku... Nuo šiandien viskas bus kitaip.
2005-01-28
Kas rytą matuoju BT. Kartais atsibosta, visai nesinori anksti keltis ir gulėti su tuo termometru burnoj... Įsivaizduoju, kaip atrodau... Bet šiandien jau keturiolikta diena po ovuliacijos (jei aš ovuliaciją teisingai nustačiau, aišku), o BT 36,95. Nejaugi būtų užkibę?! Nerealu... Iš pirmo karto... Jei tai pasitvirtintų, apskaičiuoju, kad vaikelis gimtų rugsėjo mėnesį. Na ką, būtų smagu rudenį praleisčiau su vežimėliu, po to žiema, o vasarą jau būtų paūgėjęs ir galėtume kur nors paatostogauti visi trys. Man atrodo, pats tinkamiausias laikas gimti mažyliui!
2005-02-01
Vis dėlto ne taip lengva prisišaukti gandrą... Kol kas nieko... BT nukrito, mėnesinės atplaukė kaip visada... Na, džiaugiuosi bent tuo, kad praeitas ciklas buvo gražus ir tvarkingas, 28 dienos, BT pakilimas įvyko, po ovuliacijos praėjo 14 dienų tiesiog idealu. Laukiam toliau... Darosi smagu mėgautis su vyru, negalvojant apie apsaugas. Kokia laisvė! Myliesi kada nori ir kaip nori, o iš to dar ir lėliuko gali susilaukti...
2005-02-20
Kažkokia nesąmonė. Visai ne laiku susirgau: pakilo temperatūra, guliu lovoj, nepaeinu, o kaip tik šiom dienom turėtų įvykti ovuliacija. O jeigu spermiukai išgyveno tris paras ir sugebėjo apvaisinti mano kiaušialąstę?! Žinau, kad aukšta temperatūra labai žalingai veikia embriono ir vaisiaus raidą. Nenoriu... Nežinau, ką daryti... Ir dar nusimato antibiotikai, nes labai jau atkakliai karščiuoju ir galo nematyti... Nenoriu, kad pažeistų mano mažutį, jei jis toks dabar bando atsirasti...
2005-03-06
Ufff, kol kas, atrodo, nieko blogo neprisidirbau. Aišku, vėl nepavyko, bet ir gerai geriau kol kas tegu lėliukas palaukia, negu vargsta man taip baisiai karščiuojant ir dar geriant antibiotikus...
Bet vis tiek neramu: tikėjausi, kad jau lauksiuosi, o kol kas nieko... Jaučiu, reikia suaktyvinti meilės programą. Skaičiau, kad pasimylėjus reikia pagulėti ant nugaros, o dar geriau iškėlus kojas. Na ką, bandysiu vyrą juokinti... Tas laukimas jau pradeda varyti iš proto...
2005-04-07
Vėl atėjo tos nelemtos raudonosios... Nežinau, kur jas pradanginti. Sudarau grafiką, kada reikėtų mylėtis (aišku, kas antrą dieną, jokių dviejų dienų tarpų, jau geriau kiekvieną dieną, nei dvi dienos bado). Nepasakyčiau, kad mano vyrui tas patinka. Jau pastebėjau, kad jis tampa vis niūresnis, kai artėja ovuliacija ir aš darausi aktyvesnė. Sako, kad nori mylėtis iš meilės, o ne tam, kad atliktų reproduktoriaus funkciją. Suprantu jį... Bet kaipgi vaikelis? Ne, reikia kažkaip ištverti, kartais galbūt įveikti nuovargį ar norą tik kristi į lovą ir miegoti juk visai nieko tokio, jei pasimylėsim kiek daugiau, o ne mažiau. Ar čia tik man taip atrodo?..
2005-07-22
Šiandien turiu daug laiko apmąstymui. Vyras dirba, o aš su drauge išvažiavau kelioms dienoms į kaimą. Visiška ramybė, tyla, medžiai... Sėdžiu tylioje kaimo bažnyčioje.
Dabar galiu pagalvoti apie save ir savo gyvenimą. Aišku, esminis dalykas, kuris kirba mano širdyje klausimas, kodėl aš negaliu pastoti. Suskaičiuoju, kad dabar yra septintas ciklas, kaip mes norime vaiko ir ganėtinai intensyviai planuojame. Jaučiuosi kalta, kad dėl to pamišėliško noro pastoti pradedu užmiršti vyrą. Iš tiesų mano meilė kartais būna pagrįsta vien vaiko gamyba... Žinau, kad taip negalima. Juk iš tikrųjų ne vaikas yra svarbiausias dalykas gyvenime. Džiaugiuosi, kad turiu vyrą, kad mes abu susitikome gyvenimo kelyje. Juk nebūtinai turime turėti vaikų... Apskritai esu laiminga, kad esu ne viena, kad galiu mylėti tokį nuostabų žmogų ir būti jo mylima... Galbūt mes galėsime kreiptis į specialistus ir mūsų sutrikimai, dėl kurių kol kas negalėjau pastoti, bus lengvai pataisyti... O gal galėsime įsivaikinti mažylį ar net kelis mažylius... Man atrodo, kad jau darosi nebesvarbu, ar būsiu nėščia ir pati išnešiosiu savo vaikelį, ar ne. Tiesiog noriu mylėti mažą žmogiuką, dovanoti jam savo meilę ir rūpestį... Gal taip nusprendė Dievas? Vis tiek aš nepasipriešinsiu Jo planui, koks tas planas bebūtų...
Jaučiuosi ramesnė, lyg feniksas, sudegęs ugnyje ir atgimęs iš pelenų. Sudegiau savo skausme ir atgimiau. Desperatiškas noras pastoti po truputį keičiasi į švelnumą ir dar stipresnę meilę savo vyrui. Kartu mes viską ištversim...
Apie savo atradimus parašau vyrui SMS žinutėmis. Jis atsako: Aš tai vis tiek noriu su tavimi turėti mažuliukų...
Verkiu - - -
2005-08-23
Buvau pas gydytoją poliklinikoje. Į mano nevaisingumą ji pernelyg nesigilina, sako, dar per anksti jaudintis. Duoda siuntimą išsitirti dėl visokių chlamidijų ir ureaplazmų. Kol kas nieko nėra aiškaus, bet man linksmiau. Nusprendžiu tirtis ir gydytis, kiek bus įmanoma poliklinikoje (juk pigiau, nei kreipiantis į garsius vaisingumo specialistus...), o jei nepasiseks eisiu toliau. Juk egzistuoja visokios stimuliacijos ir panašūs dalykai...
2005-10-19
Vėl pradedu naują ciklą. Planuojame jau dešimtą mėnesį (ciklą). Šiandien išgeriu pirmąją dozę antibiotikų, kuriuos paskyrė poliklinikos gydytoja. Nors visi tyrimai buvo geri, prieš kelis metus sirgau lėtiniu adneksitu (dešinės pusės kiaušidės ir kiaušintakio uždegimu), tad gydytoja nusprendė, kad antibiotikai man nepakenks. Na, išeina vos ne profilaktinis gydymas antibiotikais, bet man jau tas pats... Gal padės... Vis tiek jau nusprendžiau, kad sausio mėnesį kreipsiuos į vaisingumo specialistus. Daug visko prisiskaičiau, tai netgi žinau, kur norėčiau eiti... Dabar jau pavargau nuo BT matavimo, dienų skaičiavimo ir kitų dalykų. Viskas, pasidedu termometrą, kad jis manęs nenervintų (ugdysiu valią, nes labai jau įpratau kas rytą dar užsimerkusi apgraibomis ieškoti termometro ir kištis į burną), ir pradedu domėtis kitais dalykais. Pavyzdžiui, tobulintis, mokytis... Tobulėjimui niekad nėra ribų...
2005-11-22
Che che, sunku būtų patikėti, bet norisi manyti, kad pagaliau man pasisekė... Šį ciklą įtartinai anksti pradėjo skaudėti krūtis, šiandien 35 ciklo diena, o dar net neteplioja (paprastai tokiu metu jau prasideda tepimai, po to ir mėnesinės). Nežinau nežinau... Gal verta susirasti termometrą ir bent jau pasimatuoti BT? Rytoj bus 15-ta diena po ovuliacijos, jei teisingai ją nustačiau, nes šį mėnesį BR praktiškai nematavau ir ovuliaciją bandžiau nuspėti iš gleivių ir krūtų skausmingumo, reiškia, visiškai subjektyvių požymių... Na, testą dar per anksti daryti reiktų palaukti dar savaitėlę. Ugdysiu kantrybę...
2005-11-24
Paryčiais atsibundu ir nebegaliu užmigti... Širdis daužosi kaip po maratono bėgimo... Vakar BT buvo 37,2, šįryt 37,15. Jau 37 ciklo diena. Jokių tepimų... Krūtis tempia ir maudžia... Net vyras pradeda tikėti, kad šįkart ŠIS TAS gali būti.
Susirandam nėštumo testą. Vargšelis taip ilgai gulėjo nenaudojamas ant lentynos, kad net galiojimo laikas baigėsi... Kaip ironiška prieš mėnesį... Jei būtų prireikę anksčiau, būtume sėkmingai panaudoję... Dabar neaišku, ar tai, ką parodys, bus patikima.
Na, gerai, jei jau testas blogas, tai prieš išmesdami jį dar sugadinsim. Rankos dreba... Neramu... Niekad anksčiau taip nesijaudinau, ir apskritai nėštumo testą darausi pirmą kartą...
IŠRYŠKĖJA ANTRA JUOSTELĖ.
2005-11-25
Vėl neužmiegu pusę nakties, o ryte anksčiausiai atsibundu. Kažkokia kvailystė, anksčiau niekad miego sutrikimais nesiskųsdavau... Abu su vyru nutariam, kad rytoj reikia pakartoti testą, tik jau nusipirkus NORMALŲ, ne išėjusį iš galiojimo laiko.
2005-11-26
Vakar vėlai nuėjom miegoti (vis dėlto penktadienis), o ryte anksčiausiai atsibundu, nes noriu į tualetą. Prižadinu vyrą, pasiimu stiklainį ir einu daryti darbo. Užlašinam tą neįkainojamą skystį, kuris turi objektyviai įrodyti mūsų laimę, ant testo, ir laukiam. 5 minutės ir nieko... Nusivylę žiūrim į testą ir į vienas kitą. Ne... negali būti... Juk ketvirtadienį testas buvo aiškiai teigiamas... Bet juk instrukcijoj parašyta: Vertinkite rezultatą po 5 minučių. Po 10 minučių rezultato vertinti jau nebegalima.
Liūdni ir beveik be žodžių einame dar pamiegoti. Nors man miego nebesinori, noriu tik palįsti po antklode ir verkti...
Po poros valandų keliamės, vyras dar kartą pasižiūri į testą ir sako: Žiūrėk, kažkokia juostelė vis tik yra. Matau ir aš, kad atsirado vaiduoklis. Bėgu prie interneto, skaitau viską apie vaiduokliškas juosteles... Nepasakyčiau, kad pasidaro ramiau. Vis tiek lieka nežinia. Perkam dar vieną testą...
2005-11-27
Vėl ankstyvas prabudimas. Nebesugebu sulaukti ryto... Galvočiau, kad tikrai laukiuosi, juk anksčiau sugebėdavau kuo puikiausiai ištverti ir be to tualeto, bet kad testas nieko gero neparodė... Darom dar vieną... Vėl tas pats: reikia vertinti po 3 minučių, tada nieko. Po 4 min. lyg ir išryškėjo vaiduoklis. Vėl nusivylę einam miegoti. Vyras sako: Užteks jau tų testų, nebegaliu... Atsikėlę vėl matom, kaip iš mūsų tyčiojasi testai ir visi jų gamintojai: aiškių aiškiausia antra juostelė, bet juk po 5 minučių vertinti jau nebegalima, ką jau kalbėti apie 2 valandas...
Testų neišmetu, bus prisiminimui, net jei nieko ir neišeis... Bet vis dėlto 40 ciklo diena, jokių mėnesinių artėjimo požymių.
2005-11-28
Visą rytą galvojau, ar išsitirti chorioninį gonadotropiną (hCG) iš kraujo, ar ne. Gal dar palaukti savaitę ir vėl pakartoti nėštumo testus. Bet aš jau nebegaliu... Baigiu išprotėti nuo nerimo. Ir taip jau nebemiegu naktimis, dar plius lakstau į tualetą kas kelias minutes... O jei susirgsiu ar šiaip kas nors atsitiks, ir nežinosiu, kad jau esu nėščia? Ne, reikia pasidaryti tą tyrimą, nes mano nervai neatlaikys dar penkių dienų nežinios...
Važiuoju į AIDS centrą, priduodu kraują. Atsakymas tik rytoj. Kaip išgyventi iki rytojaus...
2005-11-29
Einu atsakymo ir meldžiuosi, kad tik tas hCG būtų nors kokie 300... Kartu be galo bijau, kad pamatysiu nulį ar vienetą, ar dar kokį nors visai nedžiuginantį skaičių. Vos pajėgiu užlipti laiptais... Širdis daužosi, rankos drėgnos ir šaltos...
1297!!!!!!!!!
Reiškia, aš tikrai laukiuosi!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!
Atrodo, taip laukiau šito momento, bet dabar nebežinau, ką daryti. Einu namo koja už kojos. Vienas žingsnis džiaugsmas, kitas žingsnis dar didesnis nerimas. O kodėl toks didelis skaičius? Juk žiūrėjau normas, šiandien turėtų būti nuo 100 iki 900. O ką reiškia, kai toks didelis? Atsimenu tik tai, kad gali būti daugiavaisis arba ektopinis nėštumas, ir dar keletas patologijų. Nebežinau, ar galiu džiaugtis. Namie įlendu į internetą, bet nieko aiškaus nerandu. Skambinu vyrui, sakau, kad skaičius kažkoks per didelis. Vietoj džiaugsmo vėl neaiškumas...
Jau turbūt pradedu išprotėti, kad nesidžiaugiu. Juk taip laukiau, taip norėjau... O dabar nesuprantu pati savęs...
Ir vėl nerimas... Nėštumas tikrai yra, bet juk gali nutrūkti... Kiek kartų girdėjau ir skaičiau, kad taip atsitiko... O Dieve, kaip ištempti iki 12 savaičių...
2005-12-20
Tik šiandien einu darytis echoskopijos. Labai noriu pamatyti, kaip gyvena tas mažutis mano įnamis. Kol kas dar nesitiki, kad mano pilve kažkas auga jokių aiškių požymių, neskaitant išliekančio krūtų jautrumo ir lakstymo į tualetą. Ai, dar vis blogai miegu naktimis, atsibudinėju paryčiais, širdis daužosi ir nebegaliu užmigti... Na bet visam tam galima rasti tūkstančius paaiškinimų. Abu su vyru einame į polikliniką, jaudinamės laukdami prie kabineto. Deja, vyro neįleidžia... O aš beveik nieko nematau, nors žiūriu ištempusi kaklą į tą echoskopo ekraną. Kažkoks taškelis. Lyg ir gimdoje. Daugiau nieko nežinau, nieko neišgirstu. Ar yra širdelė, ar ji plaka, ar viskas gerai neaišku...
Nesuprantu, kas čia per gyvenimas pastaruoju metu. Visą laiką nerimauk, nežinok, bijok... Ir kada gi ateis džiaugsmas?
2006-01-30
13 savaičių, antroji echoskopija, jau pas kitą gydytoją. Pagaliau aiškiai matau savo lėliuką! Fantastiškas vaizdas! Kaip jis duodasi, spiria gimdos sieną, vartosi ir visokiausius pratimus daro! Niekad neįtariau, kad jis toks aktyvus juk dar visiškai nieko ypatingo nejaučiu. Įsimyliu savo vaikelį. Jis toks mielas... Atminimui gaunu keletą nuotraukėlių, vienoje jų mažiukas guli lyg hamake, susidėjęs rankas už galvos ir kojas iškėlęs į viršų. Važiuoju namo su šypsena iki ausų. Pagaliau pradeda rastis tikras DŽIAUGSMAS. Abu su vyru svarstome, kam ir kaip pirmiausia derėtų papasakoti apie mažylį. Tokie malonūs rūpestėliai...
2006-03-09
Ryte pirmą kartą pajutau Tave. Nenusakomas jausmas... Gulėjau ir labai nenorėjau keltis, todėl tiesiog žiūrėjau į savo pilvą ir mąsčiau, kaip Tu ten gyveni, ir glosčiau, įsivaizduodama, kad Tau tai patinka. Ir tada Tu du kartus stuktelėjai man į ranką! Mano mažyli, koks Tu nuostabus... Dabar jau ŽINAU, kad Tu esi ir kruti, kad su Tavim viskas gerai. Na, bent jau man taip atrodo. Labai laukiu susitikimo su tavimi. Žinau, kad liko nedaug truputėlį daugiau, nei pusė nėštumo. Įsivaizduoji, jau taip greitai aš Tave pamatysiu, o Tu galėsi prisiglausti prie manęs... Mano išsiilgtas ir išsvajotas stebukle, mano gyvenimo dalie... Labai tave myliu...
2006-05-11
Šiandien jau žinau, kad laukiuosi mergaitės (jei dar kas nors nepasikeis, nes juk žinome, ką reiškia tas tikslumas 99 procentai visad lieka dar vienas procentas siurprizams ir netikėtumams). Kai pažvelgiu į savo nėštumo istoriją iš tikro daug teko išgyventi, aišku, gal ne tiek daug objektyviai, kiek nerimo ir visokiausių kitokių emocijų, o taip pat didelį pykinimą kokias 6 savaites, nemigą nuo pat nėštumo pradžios iki dabar, didelį nuovargį ir dar šį bei tą. Bet jaučiuosi tikrai laiminga, labai laukiu savo mažylės gimimo, džiaugiuosi, kai ji mane pakibina ir apspardo šonkaulius ar kepenis (kartais gal ir nelabai linksma, kai negaliu patogiai atsisėsti, nes kažkas yra ties skrandžiu ir turiu sėdėti labai labai tiesiai). Keista, kad ten, pilve, Kažkas gyvena savarankišką gyvenimą ir juda nepriklausomai nuo manęs bei daro ką nori. Lyg ir mano kūno dalis, bet jau nebe aš, jau savarankiška būtybė, kuri visą gyvenimą tik tols ir tols nuo manęs. Džiaugiuosi, kad turiu galimybę palydėti į gyvenimą naują žmogų. Iš tiesų nuostabu, kad iš dviejų ląstelių atsiranda nauja gyvybė, naujas ištisas pasaulis...
