LT->LV->EE->LV-LT

Sveiki skaitytojai,
Po keliones prisiduodame forumiečiams, nes ir patys skaitome mielai keliautojų įspūdžius.
Šiemet šeimos konsiliumas nutarė per daug nesiblaškyti ir paragauti artimo skonio. Ir kaip buvo smagu atrasti, tai kas artima, net jei primiršta. Taigi.. šių metų keliautojai - Mama, Tėtis ir mūsų penketukas - 7, 5, 3, 3 ir bemetukas. Pasirinkome naują keliavimo būdą - kelionė automobiliu+karavanas. Tai nemažai siejasi su mūsų nauja įdėja, bet tuo pačiu tai nauja patirtis ir mums patiems. Taigi, pasirodom, kaip atrodo mūsų 8:



Pirmiausia skaičiais - keliauta 2019.08.09-23. Lygiai dvi savaitės! Supratom, kad tos dvi savaitės leidžia atsijungti nuo darbų, net jei reikia išsitekti ~15m2 namelyje ant ratų, tačiau kokia pieva iš kart už durų!
Taigi žemėlapyje matome 2200km aštuonetuko formos kilpą kurią įveikėme kartu su prie automobilio prikabinta priekaba. Papildomai apvažiavome 350km tik automobiliu ir dar 50km dviračiais. Su prikabintu nameliu atomobilis pavirto į solidų mercedesą ar BMW, nes vietoj įprastų 5ltr/100km, naudojo 9ltr/100km
Išlaidos: Kuras - 1000Lt, Keltai 200Lt, Nakvynės kempinguose 800Lt, Pramogos+Maistas+Lauktuvės 1800Lt.
Keliaudami per kempingus nustebome dėl kainų skirtumo. Mūsų kompanijai Latvijoje vidutiniškai para kainavo 75Lt, Estijoje 45Lt. neteko estiškų kainų matyti, kai buvo kronos, tačiau išvada tokia, kad Euras nebutinai reiškia brangiau

Pasiruošimas kelionei nebuvo spontaniškas. Kitaip ir negalėjom, pirmas bandymas keliauti kitaip kėlė jausmą, kuriame persipina nuotykiai, nepatyrimas. Keliauti lėktuvu viskas paprasčiau - turi svorio limitą ir primiausia galvoji apie jį. Keliaujant automobiliu, prie kurio prikabintas daiktas du kartus didesnis nei jis pats, krauniesi viską, kas galėtų praversti, bet nebutinai tai panaudosi. Dėl tokio nepatyrimo tenka bendroje sumoje kokias 6-7 valandas nešioti daiktus į automobilį, visokias spintutes ir visur kitur kur galima kažką saugiai padėti. Tai užtruko ilgiau nei planavom, todėl išvažiuojam dviem valandom vėliau išmušę iš grafiko ir savo mažiausiąjį, nespėję papietauti. Na bet kuriuo atveju, man nevalgius vairuojasi tikrai smagiau nei po sočių pietų.
Pirma atkarpa Kaunas-Venspilis. 430km, kuriuos įveikiame per 6 valandas. Tai buvo ilgiausia atkarpa mūsų maršruto. Tačiau tai, kad važiuojame atostogų keliu mus motyvavo, net jei vaikai šimtą šešis kartus paklausė "kada stosime?", "noriu sysiu", "mums nusibodo"

Labai džiugu, kad pasidalinsite savo kelionės įspūdžiais O ir keliavimo idėja Tikiuosi ir viliuosi, pamatyti tikrai daug ir netgi užsikrėsti didžiuliu noru ir pačiai su šeimyna išmaišyti, dar neišmaišytas vietas, ypač Estiją

Šaunuoliai Nemenka jūsų kompanija, o tėveliai tikri
Laukiame tęsinio

Prisidedu prie laukiančių. Esu gerbėja mūsų kaimynių (Latvijos ir Estijos)

Taigi.. po šešių valandų kelionės atvykstame į Ventspilį. Tiesa, kelionę pradėjome be jokio žemėlapio ar navigacijos, todėl pirmą kelionės etapą vadovavomės tik kelio ženklais. O ir Ventspilio kempingą radome pagal nuorodas. Vos tik įvažiavus į miestą, automobilio ratai darda trinkelėmis. kažkodėl tai iš karto primena kurortą. Miesto kempingas tikrai tankiai užpildytas palapinėmis, kemperių mažiau. Mums paskiria tą kempingo zoną kur auga pušys, tačiau tai nebuvo labai patogu įsitaisant su nameliu. Pirmo vakaro laikas buvo skirtas įsikurimui, apie fotoaparato blyksėjimą net nepagalvojome.
Išaušta naujas rytas. Dar namuose patyrinėtos orų prognozės, suteikė viltį, jog po pietų išsisklaidys debesys. Taigi, pirmoji pažintis su Venspiliu nuo dviratės transporto priemonės



Sunku pravažiuoti pro vaikams skirtus parkus, mūsų dauguma visada nubalsuoja už juos. Tačiau truputį keista - dviračiai jame uždrausti:


Kolkas ši čiuožynė pritaikyta tik mūsų keturiems vyriausiems, o penktasis saugiai tėvų rankose


Praleidus apie porą valandų, išbandžius viską kas supa, keliaujame toliau. O jau ir saulutė pradėjo lydėti mūsų atostogas:


Saulės spindulių žaismas su fontanu:


Ir įspūdžių dienos pabaiga ant jūros kranto:


Sekančią dieną mes toliau pažindinamės su karvių miestu. Ir kiekviena atrakcija vaikams neleidžia skubėti. Bet juk atostogos..




Pro kempingą kursuojantis siaurukas, jau iš ryto savo pasisveikinačiu švilpimu atkreipė mūsų dėmesį. Vaikai nekantrauja jį išbandyti. Mažiausiojo miego pauzę išnaudojam stoties suradimui. Neįtikėtina, bet mums išėjo tai į naudą, išgirstam rekomendaciją bilietą nusipirkti kiek ankstėliau. Rekomendacijos tikrove įsitikinam už keletos valandų - prieš reisą jokių šansų įsygyti bilietų, juo labiau kad vien mūsų pulkas - šešios sėdimos vietos traukinyje ir dar lelius ant rankų. Pasitinkame traukinį:


Galime patvirtinti daug kartų girdėtą tiesą - tikrai taip - Venspilis laukia šeimų su vaikais. Mūsų trys nakvynės čia neprailgo, bet laikomės savo kelionės plano ir judame tolyn, tęsdami savo kelionę.

Taigi mūsų kelias suka nuo Ventspilio link Gaujos nacionalinio parko, o dar tiksliau Siguldos. Ventspilio kempingą paliekame tiksliai laiku - 12:00, dar neišvažiavę iš miesto sustojame papildyti maisto ir kuro atsargas. Svarbiausias pirkinys - tortas ir šešios žvakutės - po tris kiekvienam iš mūsų dvynių. Dar Ventspilio kempinge apsirūpinome turistine informacija ir žemėlapiais, tai tikrai palengvina kelią. Kadangi sekmadienis, drąsiai pasirinkome kelią per Rygą, bet ten tenka orientuotis daugiau pagal vidinį kompasą, nes paimtuose žemėlapiuose daugiau informacijos apie kempingus, nei apie kelio numerius, o juo labiau miesto planus. O ir kelio ženklų nepasirodė jog yra labai daug. Bet čia gal iš patirties su navigacija, ten ties kiekviena sankryža žinai kur sukti..
Kirtę Rygą važiuojame link Siguldos. Ir kagi, dar valandėlė ir mes jau ten. Siguldos kempingas prie Gaujos upės ir visai šalia keltuvo, didžiausio nuotykio parko baltijos šalyse "Tarzans".
Vaizdas į Gaujos upės slėnį, apačioje nuo keltuvo į kairę vos 100m iki kempingo:


Tas pats keltuvas tarnauja ir "tarzanams":


Trumpai apie kempingą. Po Venstilio kempingo šis kempingas tooooks mažiukas. Kempinge lietuvių be mūsų dar viena šeimyna, kiti - užsieniečiai, daugiausiai atvykę motociklais ir miegantys palapinėse. Kempingo wc, virtuvėlė atrodo kukliai. Tačiau tas mažumas tikrai patraukliai atrodo.
Atvykimo vakarą atšvenčiame dvigubą gimtadienį ir saldžiai užmiegame.
Prasideda nauja diena. Na kagi - Sigulda girdėta ir mano močiutės pasakojime dėl savo keltuvo per slėnį. Išbandome ir mes jį:




Smalsučiai:


Ir Gaujos slėnis, taip kaip jį mato žvirbliai (ereliai skraido aukščiau):




Papildyta:
Persikėlus į kitą pusę, nutariame pasivaikščioti. Pirmiausia aplankome dvarą, jo aplinka tikrai verta keltuvo kainos. Net nesimokius latvių kalbos, lentelės su aprašymu prie pastatų išduoda jų istoriją.




Tarpukaryje Latvijai tapus nepriklausomai, dvaro komplekso pastatai pradėjo tarnauti medicinai. Čia buvo gydomi džiovininkai. O ir dabar ten rebilitacijos centras.
Tuo pačiu keltuvu per Gaujos slėnį grįžtame atgal į Siguldą. Vaikų pramogos:


Aplamai Sigulda tikrai daug turi pasiūlymų aktyvaus poilsio gerbėjams - vandens turizmas, bobslėjaus trąsa, tos pačios slėnio įkalnės dviratininkams ir anksčiau paminėti dalykai.
Kempingo gyventojas:


Ir pakrantė:


Vakarėjant žvilgsniai į žemėlapius. Beje, labai geros informacijos atradome šiame kempinge paimtuose lankstinukuose. Vieni iš idomesniu - "Keliaujantiesm šeimyniškai per kempingus po šiaurės latviją, Estija ir gabalėlį Rusijos iki ladogos ežero" ir "Šiaurės Latvijos, pietų Estijos žemėlapis dviratininkams". Ramus vakaras ir mintys apie rytojaus pervažiavimą iš Siguldos į Estiją.

Kažkaip pirmą kartą užklydau į reportažų temą ir patraukė šį tema dėl vieno miesto LV laukiu tęsinio ir daug nuotraukų

Taigi. Keliaujame toliau. Mūsų kelias dabar vingiuoja link Estijos. Tikslas - Kolkja kaimas, įsikūręs ant Peipaus (Čiūdų) ežero kranto. Truputį pavingiavę Gaujos nacionalinio parko teritorija, vėliau važiuojame jau magistraliniu Latvijos keliu, kuriuo keliaujama link Sankt Peterburgo. Latvijos-Estijos sieną kertame mieste, per kurio centrą ir eina valstybių siena. Tokių miestų pasaulyje yra tik keletas. Latviai šį miestą vadina Valka, estai - Valga. Ir kas įdomiausia, vos įvažiavę į Estiją suvokiame, kad jokių iškabų, užrašų, reklamų jau nebeišeis taip lengvai suprasti, kaip tai buvo Latvijoje. Tikrai - kalba visiškai kitokia. O va ir kuras baigiasi.. Tenka turimuose žemėlapiuose, kuriais apsirūpinome kempingų stenduose ieškoti degalinių. Dėl traukiamo karavano sunku suvokti kiek galima nuvažiuoti degant kuro bako lemputei. Kažkada be karavano nuvažiavau visą 100km, tai su karavanu orientuojuosi geriausiu atveju ~50. Galų galiausiai reikalavimas degalinei - atsiskaitymas banko kortele. O artimiausias miestas Tartu.. Tiesa yra kaimelių ir prieš jį, bet kelis pravažiavus degalinių neužmatėme . Kuo toliau - tuo labiau vaizdas panašėja į dykumą, tu nori gerti, o nėra kur. Tiesa blogiausias variantas gal lengvai išsprendžiamas - daug sunkvežimių, tarp kurių labai dažna ir mūsų tautiečių. Bet gi va, išganingas degalinės ženklas ir netgi priima kroteles. Į mašinos baką telpa visais 5ltr daugiau nei deklaruoja knygelėje automobilio gamintojas. Turbūt dėl kuro siurblio gero veikimo dar ir bakas susitraukė į vidų. Na bet ką.. užtad dabar gerai riedam Estijos keliais.. Ir kitas užsipylimas dabar jau tikrai ne ryt, ne poryt. Važiuojam Tartu aplinkeliu, kuris dar tik įrenginėjamas, todėl tenka gana lėtai judėti.. Po kurio laiko pasiekiame ir kelionės tisklą. Su kempingo savininku buvome susitarę, jog apsistosim pas jį. Galų galiausiai tai pirmas kempingas jei važiuojama Peipu ežero pakrante nuo apačios. Nors ir vėjuota, be saulės, tačiau šilta. Nuo kempingo iki ežero apie 500m. Ir nuolatinis užesys. Ne tai ne medžiai.. Migdant vaiką išsiaiškinu, jog tai ežeras:

Visuomet žavėjo ežerai, kurių kitas krantas nematomas.Susipažįstame su aplinka. Didžioji dalis pakrantės kaimų gyvena rusų sentikiai. Netgi kavinėje teko matyti apsirengusius žmones lyg Ivanušką iš rusų pasakos. Barzdos vyrų irgi "starovieriškos"
Kita diena išaušta dar netgi su silpnu lietumi. Bandome automobiliu apsukti ežero pakrantėje įsikūrusius kaimus, tačiau tuom labai nesusižavime. Vėjuota, netgi šalta. Net įdomu kaip vietiniai, kurių sodybos ant ežero kranto saugosi nuo vėjo. Todėl ilgai nesvarstę nutariame grįžti šiek tiek atgalios į Tartu miestą.
Tai antras pagal dydį Estijos miestas, bet aura kitokia nei Kaune. Nors gal taip pasirodo, nes ten esame tik lankytojai. O iš kitos pusės architektūra tikrai kokybiška, tiek senoji, tiek naujoji. Estų architektai visuomet buvo priekyje. Nemažą tartu senamiesčio dalį užima Universiteto pastatų ansablis. Net paminklas yra įsimylėjusiems studentams:


Beklaidžiojant po senamiesčio gatveles:


Vaikų džiaugsmui:




Tame pačiame mieste anžviežinam maisto atsargas ir grįžtame į kempingą. Vakarėjant užsakome pirtelę. Belaukiant kol ji išils prie kempingo tvoros užmatome besiblaškančius prancūzus. Padedame jiems ir šeimininkui susikalbėti versdami iš prancūzų į rusų kalbas. Tikrai smagu sutikti keliautojus, o dar keliaujančius po Baltijos šalis. Mūsų šeimynėle pasišildo pirtelėje, suguldomi vaikai ir savo įspudžių svetainei (www.campingcar.lt) einame rinkti gyvos informacijos apie kitataučių įspudžius mūsų kraštuose. Kad lengviau bendrautume pasiimame ir butelį lietuviško (!) vyno - Vyšnynė Voruta. Taigi mūsų pašnekovai prieš porą savaičių paliko Viduržemio jūros pakrantės šilumą ir atvyko į tokią šiaurę.. Jei dar antra tiek, gali jau ir atsidurti arti poliarinio rato. Kodėl Baltijos šalys, kodėl Estija - anot jų jie girdėjo jog Estijoje žmonės daug dainuoja ir tai buvo priežastis kodėl jie savo atostogas pasirinko tokias. Laikas nuo laiko paskaitome pracūziškus campingcar'istų forumus, deja tikrai nėra daug, kurie ryžtasi keliauti į šį europos kampą. Šauniai pravakarojame prie laužo šviesos, mus pavaišina folijoje keptais bananais su šokoladu. Mmmm tikrai skanu ir paprasta. Ir dar net išsiaiškiname kad mūsų maršrutas daugiau mažiau panašus, tik jie juda kitokiu tempu nei mes. Na ka gi, gal dar susitiksime.
Išaušta saulėtas rytojus.Galų galiausiai jau tikrai įsijautėme į atostogas, nes nebesuvokėme kada mes išvažiavome, tik į laikrodį pažvelgę sužinome kelinta savaitės diena ir dar negalvojame apie atostogų pabaigą. Geriausias jausmas
Keliaujame Peipu ežero pakrante:

Na žinokit puiki kelionė, ir dar su tokia krūva vaikiukų Šaunuoliai

Šios dienos tikslas pasiekti Taliną. Tikrai taip, tikslas važiuoti ten, pakeliui užsukant į Lahemaa nacionalinį parką. Kažkodėl Lahemos nacionaliniame parke užkliūva už akių Vergi kaimelio pavadinimas, o juo labiau, pagal turimą informaciją pro jį vingiuoja dėmesio vertas maršrutas. Taigi Vergi sadam arba Vergi uostelis:


Puiki vieta atsipūsti. Dar ir sms parašom vakarykščiams prancūzams apie mūsų susižavėjimą šia vieta. Tikrai.. Jei mūsų baltijos pajūris yra beveik tiesus kaip styga, tai Suomijos įlankos pakrantė žavios įlankėlės, kuriose prisiglaudžia keliautojų jachtos. Tokiems vabzdžiams, perskridus jūrą nebesvarbu kur leistis:


Taigi, iki Talino dar 100km... o mes tenuvažiuojame 10km ir užtinkame kempingą, kurio čia neturėtų būti. Bent jau taip atrašė mums anstesni kempingo savininkai. O realybėje pasirodo, akd naujieji savininkai tęsia kempingo veiklą, tačiau į jokius kemperistų žemėlapius jie dar neįtraukti. O tai yra pats didžiausias Estijos ir ko gero visų Baltijos šalių kempingas, pagal kemperių talpumą. Tiesa namelių čia nėra. Dėl informacijos trūkumo ir keliautojų čia tik kokie 10, nors kempingas deklaruoja galintis priimti 200 kemperių ar karavanų. Nutariame nebevažiuoti į Taliną, o dar vėliau nutariame jį visai aplenkti ir pasimėgauti saulėtomis dienomis mums neįprastoje Baltijos jūros pakrantėje. Kiekvienas čia gali išsirinkti savo salą:


Gelbėtojų komanda visada pasiruošusi:


Ir tai yra atostogos!


Viena iš kempingo aikštelių:


Va taip jau mums ir gavosi, planavom Taliną, sustojom 100km likus iki jo ir nė trupučio nepasigailėjom, ir nė trupučio nesigailim

[Gelbėtojų komanda visada pasiruošusi:
...
Ir tai yra atostogos!
...
Va taip jau mums ir gavosi, planavom Taliną, sustojom 100km likus iki jo ir nė trupučio nepasigailėjom, ir nė trupučio nesigailim
[/quote]


Skaitau ir negaliu atsidžiaugti tokia puikia šeimynėle
esate super tėveliai

nors keliauti visuomet norisi ten, kur šilčiau, tačiau paskaičius Jūsų reportažą pradedu patikėti, kad tai irgi labai geras pasirinkimas ypač su vaikais

laukiame kas bus toliau