4 dienaSu vyresnėliu planavome pasinaudoti romantiška galimybe: ryte pasitikti iš Rygos įlankos kilančią saulę, o vakare ją vėl palydėti į jūrą Ventspilyje. Deja, saulėtekį dar slepia debesys, bet netrukus išsigiedrina. Ir pusryčius gaminame bei pusryčiaujame ant jūros kranto. Tik vanduo ledinis - maudytis ryžtasi vos pusė šeimos, nors oras tikrai šiltas. Rygos įlankoje tokį ledinį vandenį vidurvasarį radome pirmąkart.
Pagal planą šiandien - švyturių diena, nes važiuosime jūros pakrante. Jau vakar vakare stebėjome mirksinčius Kolkos ir Mersrags švyturius. Ir šiandien pirmas sustojimas Kolkas rags - vietoje, kur susiduria Rygos įlankos ir atviros Baltijos (o tiksliau Irbės sąsiaurio) vandenys. Automobilių aikštelė prie rago mokama: 1val. - 1latas. Taupantieji gali iš kelių P131 ir P124 susidūrimo žiedo sukti ne link rago, o į Kolkas priežu dabas taks (Kolkos pušų gamtos takas). Takas su vėjo apipustytomis ir kitokiomis įdomiomis pušimis šiemet atnaujinamas, todėl neveikia (kaip, beje, ir kiti mus dominę Šliterės nacionalinio parko takai). Tačiau jo pradžioje esanti aikštelė apytuštė (poilsiauja keli kemperiai) ir nemokama. Tiek, kad iki rago truputį tolėliau paėjėti teks, betgi pajūriu tai vienas malonumas. Bet mes tą išsiaiškinome vėliau, o link rago ėjome nuo mokamos aikštelės. Tad pirmiausia paminklas "Paimtiems jūros". Žmonėms, laivams ir lyvių žemėms...:

O čia jau pats Kolkos ragas su švyturio griuvėsiais:

Kolkos ragas - ypatingas: pro šalį eina vienas judriausių laivybos kanalų, o Kolkos sekluma tęsiasi net 6 jūrmyles nuo kranto, todėl nepaisant to, kad švyturiai čia buvo naudojami nuo XIIIa., sekluma vistiek yra virtusi didžiausiomis Baltijoje laivų kapinėmis. O ir pats rago švyturys niekaip ilgiau neišstovėdavo - sugriaudavo arba karai, ar audros. Audru darbu šiemet įsitikiname savo akimis: rodos, dar visai neseniai laipiojome po kelių metrų aukščio griuvėsius, o dabar jie jau nedaug aukštesni už dviratį... Tad nuo XIXa. pab. švyturys stovi dirbtinėje, specialiai jam supiltoje saloje.
Kolkos rage maudytis draudžiama (norintiems kiek piečiau jo yra pliažas), bet pabraidymui beveik niekas neatsispiria. Šįkart, vėlgi priešingai negu įprastai, Rygos įlankos vanduo ne tik vėsesnis, bet ir gerokai švaresnis - jūros pakrantėje tiršta dumblių košė. Tad atsisakę minties ir apie maudynes jūroje, judam toliau.
Šone lieka Vaides, Košrags, Mazirbės ir kiti žvejų kaimeliai, kuriuose daug lyvių, fino-ugrų genties, giminingos estams, palikimo. Bet etnografija šįkart palikome nuošalyje, tad toliau turbūt mano kelionės objektas Nr.2 -
Šliterės švyturys:

Pats jis nėra aukštas, bet stovi ant aukštos kalvos ir net 5,3km nuo jūros pakrantės, todėl vaizdai nuo švyturio nepakartojami: neaprėpiami Šliterės nacionalinio parko pušynai, jūra, laivai. Plika akimi kuo puikiausiai matos Saaremos salos Sėrvės pusiasalio pakrantė, švyturys, vėjo malūnai (gaila, nuotraukos neperduoda tikrojo vaizdo), o per žiūronus įžiūrime ir mažesnius statinius - iki Saaremos viso labo 34 kilometrai. Virš pušynu matome Mikelbaka ir Irbės (jūroje) švyturius, Irbenės radiolokatorius. Pakeliui nuo Kolkos į švyturį palei pat kelią yra apžvalgos bokštelis, nuo kurio irgi matosi tie Latvijos švyturiai ir radiolokatorius (Saaremą užstoja medžiai), bet užlipus į švyturį to bokštelio vaizdai nublanksta.
Pilių ir dvarų gerbėjams iš Šliterės rekomenduočiau važiuoti į Dundagą, kur yra įspūdinga viduramžius menanti pilis-dvaras. O mes sukame atgal ir lygiagrečiai pakrantės važiuojame iki kitų švyturių.
Sukant į Mikeltornis kaimelį link Mikelbaka švyturio (abu pavadinimą gavę nuo Mikelio seklumos, ties kaimeliu plytinčios jūroje) pasipila lietus - vienintelis tądien, bet specialiai ten, kur neturime galimybės pasislėpti po stogu, nes į Mikelbaką lankytojai neįleidžiami. Nepaisydami lietaus pasivaikščiojame aplink aukščiausią Baltijos švyturį. Švyturys išties aukštas (62m) - gerų kadrų, sutalpinančių jį reikia ieškoti gerokai toliau:

Pagrindiniu plentu dar pavažiavę link Ventspilio nepilnus 10 kilometrų sukame į Irbenę - apleistą karinį miestelį (
miestą-vaiduoklį), garsėjantį milžiniškais sovietų šnipinėjimui naudotais ir vėliau paliktais radioteleskopais (mažąjį, kurį galėjo išmontuoti, išsivežė, o du didžiuosius paliko):

Mažesnysis yra tvarkomas ir skirtas grynai moksliniams tikslams, o didesniajame laisvu nuo tyrimų laiku
organizuojamos ekskursijos (ateityje ir jį planuojama palikti mokslininkams, tad, ką domina paskubėkit). Mums gi nepasiseka - vylėmės prisijungti prie kokios ekskursijos, kaip ir ankstesnį kartą, bet paaiškėja, kad tądien dėl techninių nesklandumų ekskursijos apskritai nevyksta. Žodžiu, pasiskambinti prieš vykstant tikrai būtina.
Beje, pirmąsyk Irbenėn pakliuvau keliaudama dviračiais praėjus vos kelioms dienoms po sovietų kareivių išėjimo iš šio miestelio. Va, tada tai tikrai pasijutau mieste vaiduoklyje: žemėlapyje jokio miesto nėra, tik miškas, o mums viduryje miško staiga atsiranda betoninis kelias, kažkokie milžiniški neaiškūs įrenginiai, paskui ir pastatai, net visas miestas. Bet visur tuščia, nors vidudienis, nei vieno žmogaus, net sargybos būdelės tuštutėlės. Nors ir labai nuvargę, bet pasijutome tiek nejaukiai, kad visu greičiu nėrėme iš ten nė nestabtelėdami. Ir tik po 10 metų pamačius bukletuką, kviečiantį į radioteleskopą, supratau, kur buvome papuolę

.
O tiems, ką domina kariniai dalykai, tai karinio palikimo Kurzemėje tikrai daug - galima atskirą kelionę vien šia tema organizuoti. Kurzemė - svarbi strateginė vieta, tad pradedant nuo Livonijos ordino laikų ir baigiant II pasauliniu karu čia vyko daug didelių mūšių, tarybiniai metais taip pat buvo ne vienas uždaras miestelis, kad ir tas pats Karosta Liepojoje. Zantėje (netoli Tukums) yra vienas įspūdingesnių iš mano matytų karinių muziejų. Bet čia jau ne šios kelionės tema.
Mes iš Irbenės vėl sukame į švyturį, šįsyk seniausią Latvijoje Oviši:

Priešingai nei į kitus švyturius, į Oviši rodyklės nuo pagrindinio kelio nėra. Reikia sukti į Oviši kaimelin vedantį žvyrkelį. O paskui jau nepasiklysit - švyturys beveik prie pat to kelio. Šį švyturį laikyčiau mūsų kelionės objektu Nr.3. Ir įspūdingas ne tiek pats švyturys ar vaizdai nuo jo, kiek įdomiai pasakojo po jį vedžiojanti gidė. Nors ir švyturys gana išskirtinis - dvigubas. Vidiniame bokšte laiptai, ant jo įtvirtintas žiburys, o išorinis, gaubiantis vidinį, yra apsauginis, nes švyturiai dažnai tapdavo strateginiais taikiniais. Va, čia tarpas tarp dvigubų švyturio sienų:

Ir švyturio muziejus vertas dėmesio (priekyje Irbės švyturio su malūnsparnių nusileidimo aikštelė ant stogo maketas, pats Irbės švyturys irgi matosi iš Oviši aikštelės, kaip, beje, ir Sėrvės švyturys Saaremoje):


Beje, Oviši švyturys dirba 10-18val., išskyrus pirmadienį. Kaina, berods, 0,5 lato suaugusiam, 0,2 lato moksleiviui.
Nakvynei stojame vaikų numylėtame Ventspilyje. Šią dieną jau visuose objektuose buvo akivaizdžiai daugiau žmonių, bet Ventspilis net šokiruoja žmonių ir automobilių kiekiu. Ką reiškia pajūrio kurortas vasarą... Net ir jūros pakrante turtingoje Latvijoje...