Pati pradžių pradžia ir pirmas gimdymas yra čia : http://www.supermama...howtopic=497174
... Taigi sulig pirmo vaiko gimimu noras turėti antrą tik sustiprėjo... Tačiau nebuvo kaip nei mąstyti apie tai daugiau, nei atsigauti, mat dukrytė dar gimdymo namuose užsikrėtė hospitaline infekcija. Auksinis stafilokokas, ir su juo sekusios bėdos kėlė paniką, nors kitiems būna ir dar blogiau... Nesibaigiantis kasymasis, nemigo naktys, dusimas, mėlynavimas, chroniška sloga, bėrimai, stipri mažakraujystė, apatiškumas, viduriavimas vandeniu po kelioliką kartų per parą, krūpčiojimas nuo parketo trakštelėjimo, motorinės raidos atsilikimas, nuolatinė 37,6 temperatūra.... ir tai ne viską išvardinau. Štai tokie buvo pirmieji pirmojo vaikelio mėnesiai. Ligoninėse visi tik juokėsi iš mūsų, kai pasakiau savo įtarimus dėl auksinio stafilokoko (aš tą jaučiau nuo pat pirmos savaitės, kai pradėjo viduriuoti dukrytė ir siauibingai berti).
Tačiau gydytojai "susiprotėjo" tik po pusmečio, kai jau savo iniciatyva buvau padariusi begales tyrimų. Vienas iš dvipraspiškiausių- auksinis stafilokokas ne tik vaiko žarnyne, nosiaryklėje, ant odos, bet ir...mano piene...
Vieni sakė, kad nutraukčiau žindymą. Kiti patarė iš paskutiniųjų stengtis kuo ilgiau maitinti, nes alergiškas, su nusilpusiu imunitetu vaikas tiesiog privalo gauti motinos pieno, net ir tokį, kokį turėjau. Dar kiti gydytojai teigė, kad rezultatai išsikreipė dėl ne sterilaus atlikimo (pienelio teko lašinti po lašą, nes beveik jau nebeturėjau), ir kad tokiu atveju aš jau seniai turėčiau kraujo užkrėtimą.
Dėl savo taip ilgai laukto "neįmanomo" vaikelio dariau viską. Praėjus 1,5 mėn po gimdymo, man buvo paskirta griežta hipoalerginė dieta (beje, galiausiai tyrimai parodė, kad vaikeliui nėra alergijos maistui...). Galėjau valgyti tik ruginę savo keptą duoną, kalakutieną, cukinijas, moliūgus (gerai, kad rudenį daug užsišaldėm...), bulves ir... berods avižinę košę. Viskas. Jokio sviesto, grietinės, tuo labiau miltinių produktų, net balto sūrio.
Taip pamažu ėmė kristi svoris, kuris pasiekė 46 kg. Buvau nusilpusi, naktį miegas trukdavo 5-15 min, tada prabundu, laikau besiblaškančio ir norinčio pasikasyti vaikelio rankas apsikabinusi, nuolat maitinu...
Kažkur giliai širdy pradėjo kirbėti nerimas: o kas, jei tai vienintelis vaikelis? Juk svajojam bent apie tris... Gydytojai vyrui patarė nelaukti per ilgai su antru, nes nežinia, kaip gali viskas pasikeisti... Be to, buvau skaičiusi, kad po gimdymo yra gerokai lengviau pastoti per pirmuosius metus, nei kad vėliau. O kas, jei maitinsiu iki dvejų metukų ir ciklas taip ir neatsinaujins...?
Man besukant galvą, kaip prisikviesti antrąjį mažylį nenuskriaudžiant pirmosios dukrytės, pastebėjau, kad situacija gerėja. Truputį įgavau pasitikėjimo savimi kaip Motina, kuri nemažai išgyveno, bet vis dėlto gan puikiai su viskuo tvarkosi...
..... Vieną vakarą, besisupdama ant kelių tavo sesutė, pradėjo tiesti rankytes į šalia manęs esančią tuščią erdvę. Ak, ne, ji nebuvo tuščia- ten buvai TU. Sesė juokėsi, krykštavo, akimis sekiojo Tave po kambarį, ir tą akimirką supratau, kad Tu jau pasiruošęs... Tu jau žinai, kad Tavęs laukiam.
Mintyse sukosi proto abejonės: "Bet juk maitinu kas 15-45 min ištisą parą, dar neturėjau mėnesinių ir neaišku, kada jos ateis.."; " O kaip mano nusilpimas? Juk svoris nukritęs, pervargus, o čia pametinukai...";" O kaip dėl auksinio stafilokoko, kurį neva rado mano piene? Kaip aš maitinsiu antrąjį??"; " Kaip auginti pametinukus, kai vienas iš jų net invalidumą turi ir neduok Die antras bus sergantis??" " Ir apskritai, juk jei pavyko vieną kartą, dar nereiškia, kad pavyks antrą ir tuo labiau taip greitai...". Tačiau tai tik baimė. Baimė dėl nežinomybės, tam tikri stereotipai, tam tikros statistinės patirtys, kurios nebūtinai turi tikti ir man!
Netrukus, labai labai greitai, sulaukiau savo pirmųjų mėnesinių. Kaip išprotėjusi skaičiau forumo temas apie pametinukus, ir kuo toliau, tuo labiau man patiko tas scenarijus. Lyg iš pačio dangaus pradėjo eiti ženklai, kuriuos tikrai anksčiau būčiau pastebėjusi, bet jie atsirado tik dabar: per savaitę is trijų skirtingų vietų pirkti kiaušiniai tris kartus pasitaikė dvigubi. MAN. Pradėjau svajoti apie dvynukus...
Noras greitai pradėti planuoti antrąjį mažylį tik stiprėjo, tačiau ovuliacijos laukti teko visas 30 dienų. Idomu tai, kad atėjo labai stiprus žinojimas (ne noras ir ne tikėjimas), kad antras mažylis užkibs labai lengvai, nėštumas bus itin lengvas, gimdymas taip pat, ir auginimas- idealus. Priešingai nei su pirmu vaikeliu...
.... Ar Tu matai, sūnau, kaip Tave kviečia sesutė? Žiūri į lubas virš lovos, ir staiga kad nusikvatos! Ir atkakliai- kasdien, bent po porą minučių, visą mėnesį... Žinau, kad ateisi. Tu jau atėjai, Tau tereikia tapti kūnu.. Dar vasario mėnesį su Tavo Tėveliu planavom, kad švęsim ne Valentiną, o lietuvišką meilės šventę- Mildos dieną. Ir gegužės 13 dieną, Meilės dieną, įvyko dar vienas stebuklas. Tu išgirdai mano tylų "Ateik"...
Abu mažyliai buvo pradėti labai sąmoningai, su tam tikra meditacija. Ir kas pasakė, kad reikia laukti bent 7 dienas, kol nėštumo testas parodys II ? Mes žinojom iškart. Taip, su abiem mažyliais- iškart...
Kitą dieną dukrytė pradėjo įtartinai atsisakinėti gerti mano pienelį. Stūmėsi ir viskas. Tačiau iš paskutiniųjų stengiausi, kad ji nors kiek jo gautų, kad ne taip sparčiai mažėtų. Juk tai- geriausia, ką galiu duoti savo sergančiam kūdikiui.
Štai ir lauktas testų "gadinimo metas". Vyras nieko neįžiūri, aš- tik vaizduotėje. Bet kai žinai, kad ta antroji juostelė yra, tik dar per mažai nėštumo hormono, kad ji išryškėtų, tai gali palaukti ir iki kitos dienos ryto...
8-ta diena. Tu atrodai maždaug taip:
http://img96.imagesh...6/img61291j.jpg
Abejonių nelieka... Juostelė įžiūrima tik man, sunaudojusiai 200 testų
Spėju pasigirti bent dviems draugėms. Sulaukiam aikčiojimų ir sveikinimų.9-ta diena. Testas išgąsdina- jis neryškėja. Kitą dieną skubu pasidaryti HCG tyrimo, ir gaunu atsakymą: 10 mIU/l . Štai jums ir jautriausi testai, kurių jautrumas 25 mIU/l. Man gi parodė dieną prieš tai, kai skaičiukas buvo 10! Po poros dienų skaičiukas šoktelėjo iki 58, ir tai man leido daryti labai rimtą prielaidą, kad laukiuosi berniuko. Juk tokiu atveju nėštumo hornomas HCG būna kiek mažesnis (atitinkamai iš čia turbūt ir mitas, kad su berniukais nepykina: juk kuo daugiau šio hormono, tuo labiau pykina...). Tuo labiau, kad pirmo nėštumo metu, 12 dieną po ovuliacijos rezultatas buvo 148 mIU/l. Skirtumas akivaizdus.
Stebėtinai gerai pradėjo jaustis mano dukrytė. Pradėjau valgyti kiek įvairesnį maistą, todėl dar per pirmą savaitę priaugau 2 kg. Vis tiek dar trūko keturių iki mano normalaus svorio... Džiaugsmas begalinis- pykinimas buvo minimalus, nėra net ką lyginti su pirmu nėštumu...Pavydėjau pati sau, išdidžiai nešiojau ant rankų pirmagimę ir visiems rodydavau pilvuką. Nesvarbu, kad jie tikriausiai manė, jog dar neatgavau formų po pirmo gimdymo... Viskas, apie ką svajojau, tapo realybe. Pirmieji trys mėnesiai nebuvo lengvi nebent tuo, kad dukrytė tuo laikotarpiu nemokėjo nei šliaužti, nei ropoti, tik sėdėti. Tad tekdavo nuolat lankstytis ir ją kilnoti iš vienos vietos į kitą. Kai jai suėjo 11 mėnesių, pasibaigė pirmasis trimestras, kurį lydėjo nemažai pokyčių.
Pirmiausia, mažylė išmoko ir vaikščioti pati, ir šliaužti, ir ropoti- visko tą pačią dieną! Man tapo sąlyginai lengviau, kai ji mobili, kai galėjo pasiekti žaislą ir pati. Ta proga visiškai atsisakėm sauskelnių, ir segdavau medžiagines tik miego metu. Prasidėjo lakstymai su puoduku iš paskos, tačiau jaučiausi gerai, tad tai priėmiau kaip natūralų, normalų gyvenimo būdą savęs nenuskriaudžiant. Kitas, labai reikšmingas dalykas, kuris sutapo su pirmojo trimestro pabaiga, tas, kad pienuko mažėjo po truputį, kol galiausiai dukrytė visiškai nebežiūrėjo į tą pusę. Atkrito vienas skausmingesnių klausimų "Kaip reikės atpratinti pirmagimį nuo krūties, kada tą padaryti, o gal maitinti abu?"
...Iki 7 nėštumo savaitės nebuvau tikra, ar laukiuosi berniuko, ar mergytės. Labai aiškiai jutau, kad Tu pats tarsi nesi apsisprendęs dėl savo lyties. Lyg dar galėtum rinktis... Tačiau echoskopu pamačius tavo širdelę, nuojauta stiprėjo, ir dar paauglystėje mūsų su tėveliu sugalvotas Tavo vardas vis labiau Tau tiko...
Atšventėm dukrytės pirmąjį gimtadienį. Ji buvo tokia didelė...Užsisėdusi man ant pilvo, ji man priminė, kaip greitai prabėgo metai. Išgyvenau pirmąjį gimdymą iš naujo, su džiaugsmo ašarom akyse, ir mąsčiau, kad esu nepaprastai laiminga, jog jau visai greit aš patirsiu tai DAR kartą... "Nupirkom" dukrytei pačią geriausią dovaną...tik niekam dar negalėjom jos parodyti, mat "kurjeris" gandras nesinaudoja transporto priemonėm ir žadėjo pristatyti tik žiemą....
Besilaukdama pirmo vaikelio svajojau gimdyti natūralioje aplinkoje, tačiau buvau garantuota, kad vis dėlto gimdysiu gimdymo namuose. Šįkart užplūdo nenumaldomas noras įgyvendinti savo svajonę jau vien dėl to, kad jaučiau, jog tik taip turėtų gimti mano vaikelis... Ligoninės sienos man atrodė duodančios daugiau žalos nei padedančios gimdyvei atsipalaiduoti... Skaičiau daug literatūros, ir verkiau, nes mačiau savo/gydytojų klaidas pirmo gimdymo metu, ir dabar norėjosi kaip tik įmanoma jų išvengti. Turėjau planą gimdyti namuose su gydytoja, ir du atsarginius planus. Vienas jų- jei nėštumo pabaiga komplikuota ir man reikėtų iš anksto gultis į ligoninę; bei tarpinį variantą: jei gimdymas prasideda pats, aš kiek įmanoma laiko tempiu namie, guliu vonioje, ir vykstu į gimdymo namus tik prieš pat pabaigą, o gimdau į vandenį. Labai pagelbėjo "youtube" vaizdo klipai, kuriuose pasakojama, kokie fiziniai bei emociniai ženklai rodo tokį ar kitokį gimdos kaklelio atsidarymą. Įsitikinau, prisiminusi pirmąjį gimdymą, tad pasitikėjimas savimi kaip moterimi, galinčia jausti savo kūną, kasdien vis didėjo. Vyras mokėsi masažo technikos, kad galėtų sumažinti skausmus (pirmo gimdymo metu kažkodėl nesuveikė nei epidūras, nei tuo labiau vyro masažas).
... Laukdama Tavęs, dažnai meditavau, galvojau, kaip Tu ateisi. Viduje tiesiog buvau garantuota, kad gimsi labai lengvai ir greitai. Žinojau, ir tiek. Gal todėl buvo tiek ryžto gimdyti namuose, saugioje Tau aplinkoje. Mano sukurtas ketureilis sukosi ir sukosi kaip sugedusi plokštelė: "Ačiū ačiū tau, Dievuli, už sveikatą ir mažulį, kad gimdau natūraliai, saugiai, greitai ir lengvai!"....
Kiek juokinga buvo echoskopija nėštumo viduryje. Matavo, žiūrėjo, ar viskas mažyliui gerai, o aš užklausiau, ar tikrai berniukas. Gydytoja parodė per pusė ekrano lyties įrodymus, o aš, užuot apsimetusi, kad nežinojau, ko laukiuosi, sušukau: "Tokie dideli????" Absoliučiai visi sveikino, kad laukiuosi berniuko. Neva "geriau ir būti negali, juk porytė". Tačiau nuoširdžiai sakau: mums nebuvo svarbu susilaukti būtent berniuko, kadangi žinojom- turėsim dar daugiau vaikų.
Netrukus vyras apsilankė pas savo gydytoją kasmetiniams tyrimams. Šis buvo priblokštas, kad "neįmanomas stebuklas" įvyko antrą kartą, kad jis įvyko natūraliai, be medikų įsikišimo ir niekaip negalėjo patikėti, kad iš pirmo ciklo! "Tai ir su trečiu nelaukit"- sušnibždėjo. "Būtinai"- atsakė vyras.
Mažylio laukiau, atrodo nepastebimai: juk auginau dar vieną kūdikį- dukrytę. Gražiai didėjantis pilvukas manęs nevargino, tačiau, nusilpus organizmui, pradėjo grįžti visą gyvenimą nepaliekantis manęs atopinis dermatitas. Tik spėjau pasidžiaugti, kad dukrytė išsikapstė ir bėrimų ir kasymųsi,- tas vargelis užpuolė mane... Vienintelis dalykas, kuris nors iš dalies pagelbėdavo- hormoniniai tepalai... tačiau net ir jie buvo bejėgiai, o dar stipresnių "vaistų", be kraujo perpylimo, nėra. Tuo labiau nėštumo metu... (Pagimdžiusi pasidariau kraujo tyrimus, kurie patvirtina dar seniai nustatytą didelę alergiją visiems maisto produktams, o ypač kviečiams, pomidorams, bananams... nusilpus organizmui, alergija sustiprėja žaibiškai).
Suėjus 33-čiai nėštumo savaitei, paruošiamuosius sąrėmius skaičiuodavau kasdien, maždaug po pusdienį. Jų dažnumas būdavo gan reguliarus, maždaug kas 20-30 min, tačiau būdavo, kad keletą valandų gimda kietėdavo ir kas 5 min. Tačiau buvau rami. Užsigrūdinau pirmo nėštumo metu, ir žinojau, kad tokie sąrėmiai, paprastai reiškiantys priešlaikinį gimdymą, man yra tam tikra norma. Artėjant paskutiniam nėštumo mėnesiui, sąrėmiai darėsi nebemalonūs, itin dažni. Tuo pačiu artėjo ir mano gimtadienis vasarį. Kadangi žinojau tikslią pastojimo dieną, terminas buvo aiškus: vasario 5-oji. Vis spėliojau, jei dukrytė gražią datą pasirinko gimti, gal ir sūnus ateis, pvz 2011 02 02 ar panašiai. Tačiau priešingai nei pirmą kartą, šis vaikelis man taip ir nepasakė savo gimimo datos...
Suėjus 37 savaitėms, gydytoja nusprendė mane dar kartą apžiūrėti ir pamatuoti vaikelį. Visą nėštumą sekusios prognozės apie didelį kūdikį pasitvirtino: galvytė vis dar buvo didesnė net trimis savaitėmis. Ir nors svoris nebuvo milžiniškas, tačiau būdama smulkaus sudėjimo, ir vos pagimdžiusi 3,5 kg pirmagimę (stūmimas vyko dvi valandas), išsigandau nejuokais. Staiga išgaravo pasitikėjimas gimdyti namuose, nes nebesuvaldžiau baimės: o kas, jei vėl komplikuotas stūmimas? O jei šįkart pati nepagimdysiu, vien dėl per didelės galvytės?". Juk pirmą kartą net simfizitą turėjau, visko galėjo ir dabar būti... Ne naujiena buvo ir tai, kad gimdos kaklelis atsidaręs 2 cm. Aš juk įpratusi, čia dar mažiau nei pirmą nėštumą tokiu metu. Kirba mintis, nejaugi pernešiosiu? Ne....noriu, kad gimtum pats, ir be jokių įsikišimų...Pradėjau gerti homeopatinius žirniukus gimdymui skatinti. Nieko ypatinga, tačiau kadangi mūsų šeima beveik vien tik homeopatiniais vaistais gydosi, neturėjau ko prarasti.
Lygiai 38-ių savaičių Tu mane išgąsdinai... Užėjus eiliniams paruošiamiesiems sąrėmiams, Tu pradėjai be perstojo vartytis, spardytis, muistytis, ir nesitvėrei kailyje visą pusdienį. Jau buvau besiruošianti važiuoti klausytis Tavo širdelės, kol pagaliau nurimai. Nurimau ir aš. Bet kodėl Tu gerokai mažiau spardaisi likusį laiką?
Kadangi buvo savaitgalis, labai nesinorėjo veltui važiuoti į gimdymo namus, o dar ir mano gydytojos nebuvo tuo metu. Nusprendžiau palaukti pirmadienio. Vyras nuvežti galėjo tik anksti iš ryto, o tąkart per stebuklą tiek dukrytė, tiek aš miegojom labai gerai, ir, švelniai tariant, negalėjau prisiversti lipti iš lovos ir budinti mažiukę. Ak, tas saldus paskutinės dienelės miegas... Vyrui dar leptelėjau: "Pakentėk dar vieną dieną darbe, paskui galėsi atsipūsti". "Ne ne, tik negimdyk antradienį, man svarbi diena darbe"- pusiau juokais prašo vyras. Paskambinusi mamai ir papasakojusi savo situaciją, išgirstu beveik anekdotą: "Gali gimdyt, bet tik ne antradienį, nes būtinai turėsiu vesti paskaitas, tad negalėsiu pažiūrėti dukrytės".
Nusprendžiau antradienį iš ryto jau tikrai važiuoti, kad apžiūrėtų gydytoja, nors nieko blogo nejutau, išskyrus kiek suretėjusius spyrius ir judesius.
Vakaras buvo visai įprastas: televizorius, muzika, šokanti dukrytė. Girdžiu jos mėgstamiausią Shakiros dainą, ir kažkodėl labai įstringa viena dainos frazė : "Today is your day, I feel it". Visą likusį vakarą ji tiesiog skamba galvoje...
Atėjo metas išbandyti akupresūrą, atrodo, tokį absoliučiai juokingą "masažą"- kojų taškus spausti pirštais. "Kaip kvaila, bet turėtų suveikti. Nesvarbu, kad sako, jog tik suėjus terminui rekomenduojama. Aš juk gimdau savaitėmis...". Porą minučių spaudimo, ir, nieko ypatingo nepajutusi, nusijuokiau ir ėjau toliau skaičiuoti eilinių sąrėmių, kurie kartojosi kas 10-15 minučių. Jokio skausmo, jokio stiprėjimo, vadinasi- paruošiamieji.
Laikrodžio rodyklės persirito į 2011 01 25. Telefone fiksuoju sąrėmių dažnumą, bet šįkart nesmalsauju ir specialiai nežiūriu, koks laiko intervalas. Stengiuosi snausti, vis tiek nieko įdomaus turbūt nevyksta.... Bet po kurio laiko žvilgteliu sąrėmiai kas 7 min, ir labai reguliarūs. " Na, būdavo man ir kas 3-5 min, bet pratempiau dar tris savaites". Bet pamažu jaučiu, kad sulig dažnais sąrėmiukais atsiranda ir nemalonus jausmas, kuris nedingsta, o kaskart vis ir tęsiasi.
.... Buvo gal 4 valanda ryto, kai giliai širdyje suvokiau, kad tai įvyks šiandien. Tu buvai šaunuolis, per daug manęs neišgąsdinai ir nenuvarginai- naktis yra puikus metas apmastymams, pasiruošimui, susivokimui, kas įvyks išaušus...
Apie 6 val ryte su džiugesiu ir susijaudinimu drąsiai žadinu vyrą, kuris per miegus ne iki galo išgirsta mano paprastą mintį "gimdau", mat aš norėjau kiek ypatingiau tą pasakyti, o tai į vieną sakinį tiesiog netilpo... Kartoju antrą kartą, ir vėl nepavyksta pralaužti kietai miegančio brangiojo. Galiausiai papurtau ir mandagiai pasakau, kad nors šiandien į darbą ir nebereikės, vis tiek jau metas keltis...
Skausmas malonus. Ne, tai ne malonumas, bet kažkoks ypatingas skausmas. Manau, kad tai priklauso nuo tam tikros patirties bei psichologinio pasiruošimo... Vis kartoju savo ketureilį ir po truputį planuoju, kaip paliksiu mamai dukrytę, ką suruošti turėsiu, ką dar įsimesti į krepšį...Gerai, kad mažoji dar miega.... Paskambinu mamai ir pasakau, kad turi keletą valandų pasirūpinti studentais- surasti, kas ją pavaduos. Liepiu apie 9 val būti pas mus, nes tokiu laiku keliasi dukrytė, ir noriu, kad ji gautų pakankamai dėmesio.
...Ramiai prisileidžiu vonią vandens ir panirusi klausau povandeninio vandens burbuliavimo. Kažką panašaus ir Tu dabar girdi, mažyli. Ar neskauda Tau? Tu neskubėk, daryk viską, ką gali geriausia...mes abu- komanda. Aš padėsiu Tau gimti...
Namų aplinka padeda man maksimaliai atsipalaiduoti. Esu savimi, esu sąmoninga, esu viską kontroliuojanti. Gulėjimas vonioje sąrėmius kiek numalšina, ir aš lendu lauk, kad tik jie nenusloptų. Žinau, kad tada laukia sunkesnis ir ilgesnis kelias. Širdis spėja, kad atsidarymas apie 3cm, todėl niekur neskubu. Youtube pamokėlės dar kartą kartoja: "esi pirmoje stadijoje, ramiai, niekur važiuoti nereikia". Prisiminus pirmą gimdymą, ima atrodyti, kad pagimdysiu tik vėlai vakare... Tačiau atvažiavus mamai, pasidaro smalsu, kiek gi tas atsidarymas, kai sąrėmiai kas 5 min, ir apie 10 val išvažiuojam į gimdymo namus. Nebuvau susitarusi su gydytoja, tačiau darbo dienomis ji ten visada būna, tad aš visiškai rami. Belaukiant gydytojos, aparatas brėžia sąrėmių kreives, panašias į išsiveržiančius ugnikalnius: kyla kyla kyla ir...įtampa pamažu atslūgsta... Gulėti labai skauda ir po kelių sąrėmių pareiškiu, kad viskas gerai, ačiū, nebematuokit... Atėjusi gydytoja paskutinį kartą padaro echoskopiją, kad įsitikinčiau, jog galiu pagimdyti pati, mat kiek nerimavau dėl trimis savaitėmis didesnės vaikelio galvytės. Viskas gerai, proporcijos susilygino. Na, o atsidarymas 4 cm. Gydytoja patikina, kad šiandien tikrai pagimdysiu, ir leidžia rinktis: važiuoti namo, bet apie 2 valandą atvykti vėl pasitikrinti, arba likti ankštoje gimdykloje ir ten skaičiuoti minutes. Nebekartoju pirmo gimdymo klaidų, ir drąsiai renkuosi važiuoti namo, tuo labiau, kad jaučiu, kaip vėl slopsta ir retėja sąrėmiai nuo nesavų sienų...
Namuose meldžiuosi, kad gydytoja nebūtų "paskatinusi" per apžiūrą tiek, kad nubėgtų vandenys. Visą laiką svajojau gimdyti be skatinamųjų, be jokių įsikišimų ir kad vandenys nubėgtų tik prieš stūmimą. Tiek buvau į tai susikoncentravusi, kad neabejojau, jog bus būtent taip! Vyras nusprendžia, kad puikiai laikausi ir jis dar gali spėti nuvažiuoti 25 km iki darbo, duoti paskutinius nurodymus bendradarbiams, ir grįžti namo. Taigi nuo 11:30 iki 13 val teko laukti su mama ir dukryte. Nuolat skaičiavom sąrėmius, šokom su mažąja, tiesiogine ta žoždio prasme mėgavausi gimdymu. Per skausmus, bet su dideliu dvasiniu malonumu. Juk dabar žinojau, kur visa tai veda, žinojau, koks atsidarymas, maždaug jaučiau, kiek laiko dar galima laukti namuose. Gimnastinis kamuolys čia pasitarnavo iš visos "širdies": Atsiklaupusi virš jo, iškvėpuodavau sąrėmį, nors kai mama stovėdavo ir žiūrėdavo, man buvo kiek juokinga, o juoktis darydavosi vis sunkiau. Youtube filmukai su instrukcija "koks atsidarymas, kai vyksta tas ar anas" buvo mano "gydytoja", kuria pasitikėjau, nes viskas vyko taip, kaip ir buvo prognozuojama. Atėjo metas, kai kvėpavimas skausmo nebenumalšino, todėl teko juokinti mamą šliaužiojant "varlyte": rankomis atsiremiu į grindis, kojas sukryžiuoju kaip meditacijos metu, ir šliaužioju per visą sąrėmi po kambarį atbulomis. Šliaužiojimas į priekį paprasčiausiai nepadėdavo
Kaip ten bebūtų, sąrėmių metu iš skausmo norėjosi labiau juoktis, o ne verkti, mat dažnai atsitrenkdavau tai į sieną, tai į spintą: pakankamai erdviame miegamajame vietos mano pilveliui vis tiek trūko. Mama juokdamasi filmuoja, dukrytė šliaužioja kartu, o aš vos galiu kvėpuoti besijuokdama ir sąrėmiaudama. Pagaliau grįžta vyras. Liepiu spausti strėnas pagal Youtube instrukcijas. Ir priduriu: "šį kartą geriau jau suveiktų...". Suveikė. "Varlytė" + strėnų spaudimas padėjo nuostabiai, jaučiau, kad GALIU.Tačiau mano mamai (aš ir brolis gimėm Cezario pjūvio operacijos metu) juokas staiga išgaravo, kai ji suprato, kad sąrėmiai kas 2 minutes ir kad mane jau stiprokai pykina. Taip, anot Youtube "pamokėlių", kuriose taip ramiai ir užtikrintai kalba moteriškė, pykinti pradeda ties 7-8 cm atsidarymu. Pagalvoju, kad dar galiu ir ilgai užtrukti, nes pirmą gimdymą pykino iki vėmimo sulig kiekvienu sąrėmiu, nors atsidarymas buvo vos 3 cm ir vaikelis gimė tik po dar 5 valandų... Vis dėlto vyras įkalba jau važiuoti, kai pamato, kad stovėti, gulėti, sėdėti ir vaikščioti per sąrėmį aš jau nebegaliu, padeda tik šliaužiojimas. Pasidžiaugiu, kad gimdymo namuose viso to nebūčiau turėjusi ir kad veikla būtų buvusi gerokai lėtesnė, ir nereikia jokių tyrimų ir įrodymų...
...Aš esu geriausias įrodymas sau, kad gimdanti moteris turi jaustis SAUGI. Kad ir kur ji tą saugumą jaustų. Aš jį jaučiau mūsų namuose... ar Tu, mažyli, jau pasiruošęs gimti?...
Mašinoje įsitaisau gale keturiomis ir liepiu vyrui per sąrėmį "skubėti lėtai", nekratyti per duobes ir nedaryti JOKIŲ posūkių. Žinoma, šita sąlyga nebuvo iki galo išpildyta, todėl bekratant sąrėmiai padažnėjo akimirksniu iki 1-1,5 min. "Ačiū ačiū tau, Dievuli, už sveikatą ir mažulį, kad gimdau natūraliai, saugiai, greitai ir lengvai"- tespėju pasakyti, o čia ir kitas sąrėmis... "Dabar tegul atsiranda laisva mašinos stovėjimo vieta tiesiai priešais gimdymo namų duris" dar spėdavau kelis kartus pagalvoti...ir ta vieta stebuklingai atsirado.
Gimdymo namuose mus pasitinka jau gerai pažįstama jauna akušerė, kuri pasiūlo pasimatuoti tonus. Atsisakau, nes gulėti negaliu (neįsivaizduoju, kaip kitoms moterims liepia beveik visą sąrėmiavimo laikotarpį pragulėti, o dar lašinant skatinamuosius...juk judėti vis tiek turėtų leisti??). Atskuba gydytoja, ir pasidžiaugusi, kad kaip tik atvažiavom 14 valandai, liepia kuo skubiau bėgti į priimamąjį. Bėgam ir juokaujam, kad tuoj stosim...Ir vėl bėgam. Akušerė liepia persivilkti gimdymo marškinius- "Kai tik galėsit". Tas užtrunka.... nes tarp sąrėmių apsivilkti nespėju. Atsiranda nedidelė baimė kad nualpsiu (ot tie gimdymo namai, vis tiek stresą kelia, kad ir stengiesi negalvoti apie tai). Pykina iki sąmonės temimo, galva sukasi, skauda iki negalėjimo, bet aš žinau, kad GALIU. Labiausiai bijau, kad kaskart temstant akims ir dingstant garsui ausyse, nenualpčiau...juk turiu padaryti didelį darbą kartu su vaikeliu- turiu gimti pati ir padėti gimti JAM... Gydytoja prašo lipti ant "lėktuvo", kad galėtų patikrinti. Žinau, kad reikia, todėl pasistengiu ir prašau tik- kuo trumpiau, nes gulėti skauda iki negalėjimo. Gydytoja klausia, kiek norėčiau, kad būtų atsidarymas. Atsakau, kad esu įsitikinusi, jog pasiekiau bent 7 cm. "DEVYNI"- išgirstu. " Jūs meluojat, kad tik mažiau nervinčiausi ir norit taip mane padrąsinti!!!". Matau gydytojos šypseną bei paaiškinimą vyrui, kad ji nemeluojanti ir mum reikia ruošti gimdyklą. Suprantu, kad reikėtų nueiti į tualetą, ir beeidama džiaugiuosi dėl didelių pasiekimų, kurie be abejonės pagreitino atsidarymą: kad namuose galėjau gerti ir valgyti kiek noriu (ne taip, kaip pirmą gimdymą), negavau net fiziologinio tirpalo lašalinės (vadinasi, galėsiu stumti normaliai įsirėmusi rankomis, netrukdys skausmingas kateteris), kad vandenys dar nenubėgo ir būtent dėl to skausmas yra mažesnis, kad nejausdama nuolatinio troškulio šį kartą galėjau kas 30 min gerti homeopatinius žirniukus gimdymui lengvinti ir kad tai akivaizdziai padeda... džiaugiausi dėl visko, nes tokia buvo mano svajonių gimdymo pradžia ir eiga. Buvau laiminga.
...Gimdykloje man iškart parūpino tokį patį gimnastinį kamuolį, kaip turėjau namie, čiužinių atsiklaupti. Uždegėm bičių vaško žvakę ir gimdykla pakvipo vasariškom pievom... Vyras stipriai rėmėsi į strėnas, visą savo jėgą perduodamas mums su vaikeliu, o aš atsirėmusi, užsigulusi ant kamuolio kvepavau medumi kvepiančius sąrėmius.
Akušerė neliepė gultis ant stalo, kad pamatuotų vaiko tonus- ji įrodė, kad tą galima padaryti tiesiog atsitūpus šalia ir prie pilvo pridėjus daviklius. Ačiū jai už tokį mano pasirinkimo gerbimą (aš jos to net neprašiau, matyt, paprašė gydytoja, kurią dar iš anksčiau buvau įspėjusi apie savo "netradicinį" gimdymo pasirinkimą). Gydytoja, kuri visą tą laiką sėdėjo gimdykloje, labai ramiu balsu klausinėjo: "Tai 38 sav 3 dienos, taip? Atvykai su 9 cm?". Pajutau, kad esu netoli "anapus" ribos, ir paprašiau, kad pažiūrėtų, ar jau pilnas atsidarymas. Buvo gal po 15 valandos. Akušerė ir vėl apsiėjo be guldymo ant stalo, ir patikrinusi konstatavo: "Taip, pilnas atsidarymas". "Vaikutis dar neįsistatė iki galo"- kažką panašaus sušnibždėjo gydytojai, ir aš dėl to nejuokais pyktelėjau, kodėl reikia nuo manęs tą slėpti... iki šiol puikiai valdžiau situaciją, kaip nors reikės suvaldyti ir toliau... Prašau mažylio, kad greičiau įsistatytų, nes jaučiu artėjantį norą stumti. Man leidžiama, nepersistengiant, pabandyti. Stumiu sėdėdama ant kėdutės, bet taip nėra labai patogu, tad pasikabinu vyrui ant kaklo. Tačiau tokiu būdu jis negali man spausti strėnų ir skausmas darosi vos pakeliamas. Atsigeriu vandens, nes nuo homeopatinių žirniukų apsąla burna. Dieve, kaip gera, kad galiu gerti ir niekas nieko nebesako! Išnyra pirmo gimdymo prisiminimai, ir mėgaujuosi kiekvienu gurkšniu. Lengvai stumiu, nes tai man pavyksta daryti instinktyviai. Kitaip kvėpuoti neišeina, tiesiog kvėpuodama jaučiu, kaip stumiu. Gydytoja nieko nesako.
...Ačiū ačiū tau, Dievuli, už sveikatą ir mažulį, kad gimdau natūraliai, saugiai, greitai ir lengvai!
"Oho, galėtum būti puikus teigiamo nusiteikimo pavyzdys gimdyvėms"- pagiria gydytoja ir nustemba, kad pati sumąsčiau tokį "šedevrą". Čia labai juokingai įsiterpia akušerė: "Pas mus čia anais metais gimdė viena ir tik tik pagimdžiusi dzūkiškas lopšines ėmė dainuoti". "Tai čia ta pati"- atsakė gydytoja ir visi skaniai pasijuokėm.
Akušerė pasilenkusi pamatuoja vaikiuko tonus ir prašo trumpam atsigulti ant stalo, kad patikrintų ar jau tinkamai įsistatė. Praneša, kad viskas gerai, tik jau reikėtų nuleisti vandenis, kad vaikelis gimdamas neišplėštų placentos. Gydytoja leidžia spręsti man. Žinau, kad reikia. Bet tai reikalauja itin didelių pastangų ir beprotiško skausmo, kurio gulėdama jau nebegalėsiu kontroliuoti...ir staiga girdžiu: "Greitai, greitai, jau, ruoškitės!". Matau, kaip iš kažkur atsiranda nelabai tam pasiruošęs personalas, kviečiama neonatologė ir gimdykloje vyksta sujudimas. Manęs niekas nieko neprašo ir nenurodinėja... Sulig sąrėmiu aš stumiu, ir, priešingai nei pirmo gimdymo metu, kai stumti teko visas dvi valandas, jaučiu, kad su mažyliu esame stipri komanda. Jis pats stumiasi. Dar vienas sąrėmis, ir gydytoja pasiūlo paliesti vos išlindusį pakaušį. "Aaaaaaa!"- surinku, pati nustebusi, ko išsigandau. O išsigąstu galvytės formos- ji labai siaura ir suspausta kaip mažas kiaušinis... Ir dar vienas sąrėmis. "Plyštu!" tiesiog išrėkiau, nes pajutau peilio aštrumo veriantį skausmą..."Nebestumk"- nebespėja iki galo ištarti gydytoja, kai mažylis tiesiog pats gimsta vienu kartu.
...Ir 15:44 Tu pasakei "veeeeeee".... Tu atėjai, mažuti, saugiai, greitai ir lengvai...
Nepraėjus nei 10 sekundžių, sušukau: "Duokit man vaiką!!!!!". Vyras paskui pasakojo, kad gydytojai visą laiką šypsojosi nuo tokio motiniško instinkto ir , kaip man atrodė, labai natūralaus prašymo. Spėjo neonatologė per tas kelias sekundes įvertinti sūnų: 9 balai.
http://img837.images...2562/igp9579.jp
...Priglaudžiau savo švelnų, medumi kvepiantį kūdikį prie širdies. Mes patyrėm nuostabų įvykį, padėjom vienas kitam, pasitikėjom vienas kitu besąlygiškai ir mums puikiai pavyko. Tėtis visą laiką buvo šalia ir gimdykloje tvyrojo šeimos, namų šiluma.
Nustojus pulsuoti virkštelei, vyras ją nukirpo ir tuojau pat gimė placenta. Matau, kad gydytoja su personalu kažką diskutuoja ir vis kraipo galvas. "Pirmą kartą taip",- išgirstu. Pasirodo, įvyko retas atvejis, ir plyšo lytinė lūpa.....susidarė hematoma, todėl gydytoja, norėdama ją pašąlinti, dar įkirpo.... Laukė siuvimas, tačiau tai nebuvo taip baisu kaip pirmo gimdymo metu, kadangi plyšimas beveik išorinis.
Iš karto pareiškiu, kad, kaip ir pirmojo vaiko, neskiepysim, ir kad šįkart kuo skubiau mus paleistų namo. Neonatologei paaiškinau hospitalinės infekcijos padarinius ir ji puikiai suprato bei palaikė mano norą vykti namo, kai tik bus saugu. Tačiau tik ryte buvo galima sulaukti atsakymo, ar vaikelio kraujo grupė Rh teigiama. Tai reiškia, kad tik ryte man galės, jei reikės, suleisti imunoglobulino. Važinėti pirmyn atgal nemačiau reikalo, tad sutikom likti per naktį. Tuo labiau, kad palatoje, kaip ir aną kartą, liksim visi trys, be pašalinių.
Praėjo pora valandų. Sudainavau daug lopšinių. Žindžiau daug kartu. Glosčiau visus pirštukus...Jie tokie susiraukšlėję.... Tu toks kitoks, nei sesutė... ta pati vieta, ta pati gimdykla, bet tu toks KITOKS.... praėjo 1 m ir 4 mėn, bet kai kas liko tas pat: tas neapsakomas artumo jausmas...
Dar liko pasverti ir aprengti mažylį. Iš namų atsivežti rūbeliai pukiai tiko 3536 g ir 50 cm berniukui. Svoris vos vos didesnis nei sesės. O juk gimė 2 sav anksčiau
Į palatą, kaip ir pirmą kartą, teko kopti pačiai. Ji- antrame aukšte. Galva sukasi, bet jau sykį užlipau laiptais, pavyks ir dabar. Palatoje gaunu daug ledo...kad sumažėtų tinimas. Neskauda. Man Neskauda! Iškart einu į dušą, ir užuosdama to paties vaikiško muiliuko kvapą negaliu atsidžiaugti: viskas taip, kaip svajojau, kaip ruošiausi. Ne namie, bet beveik namie... Vandenis išsaugojau beveik iki pat paskutinės minutės... skausmą kontroliavau be jokių vaistų, stūmimas truko labai trumpai...tiesiog negaliu patikėti, kad tai realybė. Ryte atėjo atsakymas, kad mažylio kraujo grupė RH teigiama, todėl suleido imunoglobulino, ir, po 18 valandų gimdymo namuose, išvažiavome namo.
-----------******-----------******-----------*******----------------
Jei palyginčiau pirmą ir antrą gimdymus, tai pirmuoju atveju neturėjau patirties, visiškai turėjau pasitikėti medikais, neturėjau savo nuomonės dėl to, kokios procedūros gimdymo metu būtinos, o kurios- tik gydytojų darbui palengvinti. Tad visas procesas buvo panašus į situaciją, kai tave nepažįstamas vyriškis pirmą kartą gyvenime užsodina ant motociklo, užriša tau akis, liepia laikytis už jo ir visu greičiu veža tave nežinia kur sakydamas, kad viskas bus gerai! Tas pojūtis toks panašus dar ir dėl to, kad pirmą kartą gimdydama aš nebuvau tikra, kas vyks toliau, nežinojau, kaip kontroliuoti sąrėmius, kur visa tai veda, ir apskritai, ar galiu kaip nors padėti sau. Šį kartą- aš jau nesijaučiau sėdinti motociklo gale užrištomis akimis- aš buvau vairuotoja, pati pilnai kontroliavau situaciją, ne žinojau, kur mane nuveš motociklas, bet pati jį vairavau ten, kur reikia...Matydama, suvokdama, išgyvendama situaciją aš galėjau išlikti maksimaliai rami, pasitikinti, drąsi, kantri. Tai buvo didžiausia mano gimdymo paslaptis ir sėkmės garantas.
Dar ilgai užuodžiau medaus kvapą. Net ir dabar, skaitydama, rašydama, prisimindama tą dvasinę patirtį jį užuodžiu...
P.S. trečioji istorija bus dar šiais metais...
