QUOTE
Dabar išeitu,kad jam remisija ir kiekvieną mėnesį turim pasirodyti daktaram.Baisu,kaip aš visko pradėjau bijoti.Matyt pasilpo nervai.Nuvažiavom į tą pirmą apžiūrą, maniškis sėdi sau toks ramus ,o aš drebu kaip kokia drebulė ir nesulaikau ašarų...Kai stengiuos apie nieką negalvoti,atrodo viskas gerai,bet kai užvaldo mintys-tai atrodo,kad tikrai nebežinau,kaip toliau reikia gyventi...Vyrui šitiek reikia mano dėmesio:niekur manęs nepaleidžia,net į parduotuvę,dirbti negaliu,nes jis nebūna vienas namie.Nežinau ką daryti? ŠVIESELE,ar Jūs su savo vyru turėjot panašių problemų?
Mes irgi su panašiom problemom susidūrėm. Tik mane artimieji labai palaikė, o ne atvirkščiai. Neprisileidau ir neprisileidžiu sau juodų minčių. Pas mus irgi remsija, bet nervai vyro tai daug jautresni, irgi daug dėmesio nori. Kaip trečias vaikas
Nieko nepadarysi. Buvau suradus ir psichologą, bet, kad niekaip negalėjau pas jį nuvesti, atsisakė, nors mano nuomone, kartais specialistais padeda labiau. Jis pas mane labai uždaras, labai sunku, jei nenori, ką nors iš jo išpešti. Bet dabar pastebėjau, kad gal daugiau atsisuko į Dievą (anksčiau tai melstis nelabai rūpėdavo). Blogiausia, kad kartu abu sėdite namie užsidarę, kad niekur išeit nepaleidžia. Pas mus taip nebuvo... Laikykis Ramunike, stiprybės abiems. TURIT REMISIJĄ, tai svarbiausia. Kiek aplinkui tokių, kurie laukia šitos diagnozės