Įkraunama...
Įkraunama...

Ir taip šį pasaulį išvydo Dovydas...

O viskas prasidėjo taip…išvydusi išsvajotąsiąs dvi rožines juosteles nežinojau ar tai tikra, ar džiaugtis, ar verkti…Užplūdo jausmų lavina…Tuo metu būsimo tėvelio nebuvo šalia, tad pirmoji šią naujieną išgirdo būsima močiūtė. Buvo puiki proga ją pradžiuginti, kadangi ji buvo po sunkios operacijos. Išėjome į parką pasišildyti saulytėje ir pasakiau jai, kad ji turi būti tvirta ir sveikti, nes jos būsimas anūkėlis norės su ja dar daug ką nuveikti…Sėdėjome abi,ir skruostais riedėjo ašaros..kaip ir dabar, atsiminus tą akimirką.
Vėliau mūsų laukė 40 savaičių, kaip tada atrodė labai ilgas, laukimo periodas. Tu mamytės pilvelyje buvai labai geras vaikas. Nekėlei man jokių nepatogumų, gyvenom abu labai draugiškai. Pirmi tavo bumsiukai atrodė kaip stebuklas..Norėjau,kad ir tėtis juos pajaustų, bet tu buvai drovus..ir parodydavai ką moki tik mamai. Bumsiukai vis stiprėjo, mano pilvelis vis didėjo…ir vis laukėm didžiosios dienos. Vasario 3 – tavo atėjimo į ši margą pasaulėlį dienos…
Sausio pradžia…apžiūra pas daktaryte…ir jos išsakyta nuomonė, kad vasario nebesulauksim. Tėtis nusipirko bilietus grįžti pas mus sausio 29 dieną. Kas vakarą prašiau, kad dar pabūtum šiltai pilvelyje ir palaktum tėčio. Juk jam akimirką kai tu ateisi tokia pat svarbi, kaip ir mums abiems…
Sausio 23…Sekmadienio naktis…4.10 val….pabundu,nes jaučiu jog šlapia. Nesupratusi kas vyksta pusiau snausdama nueinu iki tualeto…ir ten paima keistas jausmas…ar tai jaudulys, ar tai džiaugsmas, ar tai baimė…Bėga vandenys. Susirenku daiktus, pažadinu būsimą močiūtę ir abi važiuojam į ligoninę…Tėčio juk nesulaukėm…Pati ramiai nuvairuoju iki ligoninės. Nieko nejaučiu, apart to,kad vis bėga vandenys.
Laukiam daktarų sprendimo, ką darysim toliau…atsidarymas 2cm, sąrėmiai neprasideda. Tad 8val. ryto atėjusi mūsų daktarytė nusprendžia..reikia leisti skatinamuosius. Guliu su prijungta lašeline, ant pilviuko matuoja tavo širdelės dūžius…Gimdykloje esam tik dviese, gal šiek tiek liūdna, bet žinau,kad mes abu viską įveiksim. 12 val. apžiūra…tik 4cm…suleidžia mažą dozę nuskausminamųjų. Šiek tiek pasnaudžiau…sekanti apžiūra 14 val…dar tik 5cm. Prasidėjo kalba apie galimą cezarip pjūvį, kadangi po kelių valandų tu jau visas 12val. būsi be vandenukų…Emocijos jau tada veržėsi per kraštus…sąrėmiavau ir verkiau, verkiau pati nežinodama dėl ko. Prašiau tavęs, kad greičiau ateitum, kad noriu tave apkabinti, išbučiuoti, išmyluoti. Pažadėjau tau, kad stengsiuos būti geriausia mama, kad tik tu greičiau pasirodytum… 15.45 pajuntu jog tu nori ateiti..Kviečiu daktarę, ji atbėga žaibo greitumu…Pilnas atsidarymas…išgirstu žodzius GIMDYSIM…užplūsta energijos banga. Pažiūriu į laikrodį… 15.57…vienas, antras, trečias stumimas…ir 16.10 išgirstu tavo švelnų balsą. Balsą, kuris atrodo gražiausias pasaulyje. Verki nesmarkiai…kaip visada esi drovus. Padeda tave ant mano krutinės…mano skruostais rieda ašaros…tu toks gražus, toks mažas, toks tyras ir toks laukiamas…Gal šiek tiek liūdna, kad tėčio nėra šalia, bet… esame dviese ir mūsų širdys plaka vienu ritmu…jos plaka viena dėl kitos. Daktarė pagyrė, jog esu šaunuolė, nes puikiai viską atlikau, bet…didžiausias šaunuolis šioje istorijoje esi tu – mūsų Dovydas.
Ačiū tau, kad atėjai…nelengva buvo tavęs laukti tas paskutinias 12val., bet buvo verta. Supratau tai iškart, kai paėmiau tave ant rankų. Dabar saldžiai miegi lopšelyje,o aš rašydama žiūriu ir galvoju, kad dabar širdyje turiu dvi didžiąsiąs gyvenimo meiles – tave ir tavo tėti. Ačiū jums abiems už tai, kad esate..
Ir pabaigai…radau žodžius, kurie pasako viską apie būseną, kurią jaučiu dabar…
Kol dar nebuvau mama, darydavau ir valgydavau karštą maistą, mano rūbai nebuvo dėmėti, telefonu kalbėdavau ramiai. Kol dar nebuvau mama, miegodavau tiek, kiek norėdavau ir niekada nesijaudindavau dėl to, kad vėlai ėjau gulti, šukuodavausi ir valydavausi dantis kasdien.Kol dar nebuvau mama,tvarkydavau namus kasdien ir niekada nesuklupdavau ant žaislų ir nepamiršdavau lopšinės žodžių.
Kol dar nebuvau mama,net nesusimąstydavau, ar kambarinės gėlės nenuodingos ir niekada negalvodavau apie skiepus.Kol dar nebuvau mama,niekada neverkiau matydama ašaras,niekada nesikraustydavau iš proto iš laimės vien dėl paprasčiausios šypsenos.Niekada nesėdėdavau naktį žiūrėdama į miegantį vaiką.
Kol dar nebuvau mama, niekada nelaikydavau rankose miegančio vaiko,nes tiesiog gaila padėti.
Niekada mano širdis nesubyrėdavo į tūkstančius dalelių,kad kažkam negalėjau palengvinti skausmo.
Niekada nemaniau, kad kažkas toks mažas gali pakeisti mano gyvenimą taip stipriai.
Aš nežinojau, kad galiu kažką taip stipriai mylėti ir nežinojau, kad man patiks būti mama.
Kol dar nebuvau mama,nežinojau ką reiškia jausti, tarsi širdis būtų išlipusi iš kūno.Ir nežinojau, koks ypatingas jausmas yra pamaitinti alkaną kūdikį. Nežinojau, kad vaiką ir mamą sieja tiek daug.
Nežinojau, kad kažkas toks mažas galėtų paversti mane tokia svarbia.
Kol dar nebuvau mama,aš niekada neatsikeldavau kas 10 minučių tiesiog įsitikinti, kad viskas tvarkoje…
Ir niekada nejutau tos šilumos,džiaugsmo,meilės,stebuklo,pasitenkinimo būti mama.
Aš nežinojau, kad galiu jausti tiek daug, kol dar nebuvau mama... wub.gif
Atsakyti
grazi ir jaudinanti istorija.aukit diduciai ir bukit sveikuciai 4u.gif 4u.gif 4u.gif
Atsakyti
labai grazi istorija Audrutyte wub.gif Sveikinu Jusu seima 4u.gif
Atsakyti
Saunuole Audrut ir saunuolis jusu Dovydukas, aukit stiprus ir sveiki 4u.gif wub.gif
Atsakyti
laabai grazu wub.gif
Atsakyti
wub.gif wub.gif sekmes jusu seimai!
Atsakyti
Labai grazi istorija,aukit diduciai ir sveikuciai 4u.gif 4u.gif
Atsakyti
Wow, kaip grazu wub.gif kokie saunuoliai wub.gif
Atsakyti
wub.gif lauksim susitikimo su nauja mamyte ir Dovyduku 4u.gif
Atsakyti
4u.gif 4u.gif 4u.gif 4u.gif 4u.gif
Atsakyti
Nuostabi istorija! wub.gif
Atsakyti
labai labai grazu 4u.gif
Atsakyti