Taigi:
Gimdyt turėjau 2004 metų rugsėjo 17 dieną. Kadangi mano nėštumas buvo komplikuotas, 2 kartus gulėjau ligoninėje su gresiančiu priešlaikiniu gimdymu, o visą nėštumą pravaikščiojau su 1-1,5 cm prasivėrusiu, suminkštėjusiu sutrumpėjusiu ir visaip kitaip pasiruošusiu bet kada gimdyt kakleliu, tikėjau, kad gimdysiu ankščiau. Mano užduotis buvo išnešiot vaiką iki 38 savaičių.
Įtariu, kad Gynipral tabletikių pagalba, mano gimdos kaklelis užsiraukė ilgam. Nes nei 38 savaitę, nei 40, nei 41 nieko nevyko....vaikščiojau visa nėščia ir nelaiminga, maniau, kad niekad nepagimdysiu, o giminės, draugai ir artimieji mėgavosi mane kankindami vienu vienteliu klausimu: Ar jau?
Kadangi mano vaikelis visiškai nerodė noro gimt, paguldė mane į ligoninę, buvo nutarta, jog jei per savaitgalį nepagimdysiu skatins.
Gimdžiau Trakuose, gydytoja patarė man pasivaikščiot, gal būt išgert šlakelį konjako, kad atsipalaiduočiau. Aš aišku ne šlakelį įkaliau, o kokių 100gr, o vėliau su vyru bėgau ligoninėn, ne gimdyt, o tiesiog bėgau, nes norėjau gimdymą iššaukt, vaizdas geras buvo: visa bombardava visiškai nėščia moteris, lengvai įkalus, lekia ligoninės pusėn.
Bet nieko nei tą vakarą nei kitą neįvyko, toks pavydas ėmė, kai girdėjau gimdančias moteris, nu visai stogas pavažiavęs buvo.
Išaušo išganingas pirmadienis, rugsėjo 27-oji, pernešiojimas jau 10 dienų, tikiu, kad mane skatins, atvažiuoja vyras...tačiau atėjusi seselė tepasiūlo padaryt klizmą ir laukt natūralių sąrėmių. Aš supanikuoju ir klausiu ar ji iš manęs tyčiojasi ar rimtai kalba. Iš veido supratau, kad ji nejuokauja.
Juk esu girdėjus, kad gimdymas skatinamas ne klizmų, o į veną lašinamų vaistų pagalba. Pradedu bliaut, prašyt, kad ką nori tegu daro, bet aš šiandien turiu pagimdyt, nes pavargau būti nėščia.
Taigi, nužliumbus punktelį prisiminiau, kad senai buvau tūlike ant rimto reikalo, pakviečiu seselę, paprašau daryt tą nelemtą klizmą, bent jau išsikakinsiu kaip žmogus. Tai va, po klizmos, visa lengva ir vis dėlto nelaiminga, grįžtu palaton. Pusryčiu atsisakau, nes tikiu, kad išsireikalausiu skatinamųjų. Tačiau staiga pajuntu neaiškius spazminius skausmus pilvo apačioje, iškart suprantu, kad čia jie, tie mano lauktieji sąrėmiai, esu euforijoj, lekiu pranešt, kad aš jau jau. Seselė linksmai praneša, kad klizma, kaip natūralus skatinamasis - suveikė, jei gimdymas ant ribos, ji visad suveikia. Nu būč iš anksto žinojus šias stebuklingas klizmų savybes, būč nebliovus, o iškart sutikus ją darytis.
Visa sąrėmiuojanti su vyru lekiu į echo. Po echo susrenkam daiktus, persikraustom į pogimdyvinę palatą. Nuveda į gimdyklą, gydytoja dar ten kažką atsluoksniuoja, bėga vandenukai, skausmelis vis didėja...guliu ant lovos, skaičiuoju minutes, viskas labai greitai vyksta, ką tik sąrėmius jaučiau vos vos, dabar gi jie kartojasi kas 1-1,5 min ir tęsiasi gan ilgai. Krečia drebulys, už lango šviečia saulė, girdisi batelių kaukšėjimas, darbo dienos užesys...auksinis ruduo...
Staiga prisimenu, kad nenuėmiau nuo kortelės pinigų, gydytojams atsilygint, pakviečiu vyrą ir susakiusi PIN kodą nusiunčiu jį į šalia ligoninės esantį bankomatą. Sąrėmiuoju, guliu, gimdau. Atlekia vyras, visas pasimetęs ir šnibžda man, kad kortelė užblokuota, aš supanikuoju, gimdyt nebenoriu, pasiunčiu dar kartą į bankomatą, gal suklydo rinkdamas PINą, po kiek laiko brangusis grįžta, iš veido suprantu, kad nieko nepešė, nu jomajo!
Drebu, sąrėmiai nerealūs, paprašau epidūro, sėdžiu susilenkus, duria...mąstau, ką dabar daryt su ta banko kortele, juk ten mano visi dekretiniai...staiga prisimenu, kad piniginėje turiu 2 korteles, vieną galiojančia, kitą ne. Pasidalinu savo prisiminimais su vyru, anas vėl išlekia, grįžta, iš veido suprantu, kad viskas pavyko. Galiu gimdyt toliau.
Epidūro metu aparatas parodo, kad vaiko širdelės ritmas trinka, bet nepanikuoju, nors girdžiu kaip gydytoja skambina kažkur, liepia brigadai pasiruošt ir budėt. Padaro epidūrą, vis dar drebu, bet nebeskauda, viskas maloniai, šiltai nutirpsta, patikrina kaklelį, atsidarymas tik 4 cm, o aš maniau jau visi 8, nes skaudėjo nerealiai. Tačiau vaiko širdies ritmas labiau trinka, tai 140, tai 40 dūžių, kai nukrito iki 30 net nepajutau, kai mane užmetė ant stalo su ratukais ir žaibo greitumu nuvežė į operacinę. Greit paklausė kiek sveriu ir uždėjo kaukę.Taip 2004 metų rugsėjo 27 dieną gimė mano Vytukas. Tėtis viską stebėjo už operacinės lango.
Miegu. Sapnuoju kažkokius laidus....atgaunu sąmonę tada, kai iš gerklės traukia vamzdelius, noriu atsikrenkšt, bet negaliu.....aj galvoju, da pasnausiu... Kai tik pabudau po narkozės iškart atnešė man mano Vytuką, gražų, juodaplaukį, rudaakį, ružavom lupytėm. Tokį ramų tėtės kloną.
Vėliau gydytoja paaiškino, kad kaskart užėjus sąrėmiui virkštelė smaugdavo vaiką vis labiau, kadangi atsidarymas tebuvo 4 cm, natūraliai pagimdyt negalėjau, būtų uždusęs mano kleckas.
Mano istorijos moralė tokia, kad kitą kart tikėsiu stebuklinga klizmos galia
