Nežinau kodėl, bet besiruošdama šiam žingsniui ilgai galvojau, kokio vaikelio norėčiau, kada jis turėtų gimti. Gal būt jums pasirodys keista, bet vaikučio gimimas buvo planuotas. Tas planavimas buvo iš mano pusės. Aš labai norėjau, kad vaikutis gimtų arba po liūto ženklu, kaip vyras, arba vandenio, kaip aš. Aišku tai buvo tik mano fantazijos, nes žinojau ir iš draugių, ir iš pažįstamų, kad yra labai sunku būtent taip suplanuoti vaikučio gimimą.
Bet mums pavyko. Aš buvau devintame danguje, kai pasidarius antrą kartą nėštumo testą supratau, kad laukiuosi. Jau kitą dieną lėkiau pas ginekologę, kuri stebėjo mane visą nėštumą. Pirmi mėnesiai buvo sunkūs, teko pagulėti ligoninėje dėl gresiančio persileidimo. Žinojau, kad visos moterys nėštumo metu būna jautrios, bet aš sakyčiau pasidariau ypatingai jautri. Verkdavau beveik kasdien, kai tik prisimindavau savo mamą, kurios jau neturėjau 7 metus. Man labai jos trūko. Man trūko jos patarimų, jos švelnumo, dėmesio. Net ir dabar labai susigraudinau vėl prisiminus ją.
Gimdymo data buvo nustatyta liepos 25d. Viliaus, kad gal pratempsiu iki rugpjūčio 5d. ir padovanosiu vyrui jubiliejaus proga mažą angeliuką. Paskutinis mėnuo tiesiog sustojo. Kas ryta ir kas vakarą vis galvodavau kada gi ateis ta diena, gal jau šiandien. Gimdymui daiktai ir drabužiai buvo jau suruošti nuo 7 mėn., nes buvau pasiruošus važiuoti jei reiks ir anksčiau, bet ačiū Dievuliui neprireikė. Liepos 25d. vyras nuvežė mane į Antakalnio gimdymo namus. Atsivežiau ir visus reikalingus daiktus, nes maniau, kad jau guldys. Jokių ypatingų požymių, pranešančių apie gimdymą nejaučiau. Apžiūrėjus gydytoja nusprendė, kad dar anksti ir dar reiks kokią savaitę palaukti. Kaip ir man taip ir vyrui pabodo tas laukimas, tai vyras gydytojai pajuokaudamas šyptelėjo sakydamas: Gal galiu aš ją šiandien jums palikt, o jūs pagreitinkit visą procesą.
Ir dar buvo vienas įdomus dalykas, kai nustatinėjo vaisiaus lytį, du kartus gydytoja nustatė, kad bus lyg ir dukrytė, tai mes ir vardą rinkt pradėjom ir keletą drabužėlių rožinės spalvos įsigijom, bet kai apsilankėm paskutinį kartą po ultragarsinio tyrimo, gydytoja pasakė, kad vis dėl to bus sūnelis. Vyras ilgai manim netikėjo, nes galvojo, kad aš jį noriu apgaut.Iš tikrųjų tai ir nežinojome, kas bus ir mums tai nerūpėjo. Svarbiausia norėjome, kad vaikutis būtų sveikas.
Pačio gimdymo kažkodėl nebijojau, sakiau visos gimdė ir aš pagimdysiu, bijojau to, kas laukia manęs po gimdymo. Man rūpėjo tokie klausimai kaip: kokia aš busiu mama? ar sugebėsiu pati susitvarkyti su kūdikiu?
Atėjo liepos 28d. Vakaras. Jaučiu, kaip pradeda raižyti pilvą. Nerimauju. Pamaniau gal čia nuo per didelio svorio, nes ankščiau kažkas panašaus pasitaikydavo. Kuo toliau tuo labiau nerandu sau vietos. Raižymas vis dažnėjo.Vyrui sakau: man atrodo jau. Laikrodis rodo 22val. Kai supratau, kad nebegaliu kentėti tokių skausmų, skambinu gydytojai, kuri liepia važiuoti į ligoninę. 24val. daromos visos nemalonios procedūros. Skausmas nepakeliamas, prašau epidūro. Po jo pasidaro daug geriau, o dar vyras šalia, tai dar lengviau.3val. nakties pradedu karščiuoti ir visas kūnas dreba. Nesuprantu kas darosi. Gydytoja sako, kad infekcija. Suleidžia man vaistų. Po geros valandos viskas aprimsta. Vos neužmiegu. 5 val. ryto gydytoja pasako, kad tuoj pradėsim gimdyt. Pagalvoju , kad tik viskas būtų gerai. Kaip viskas vyko mažai pamenu. Tai buvo kaip sapnas. Pamenu tik, kad vyras laikė deguonies kaukę ir karts nuo karto ją man uždėdavo. Gimdymas buvo komplikuotas. Vaikutis buvo didelis dėl to viską ir sunkino. Reikėjo kirpt tarpvietę. Bet palengvėjimas apėmė mane tik pasirodžius vaikeliui. Išgirdau: Jūs pagimdėt sūnų. Apie skausmą jau pamiršau. Tik džiaugsmo ašaros riedėjo upeliais.
6:45-laikas, kurio nepamiršiu visą gyvenimą. Būtent tada išvydo pasaulį mano saulės spindulėlis. Ilgai negalėjau patikėt tuo, kas įvyko. Nors buvau nemiegojusi daugiau kaip parą ir skaudėjo visą kūną, laukiau nesulaukiau kada pamatysiu savo sūnelį. Praėjus porai valandų po to kai mane perkėlė į palatą, taip norėjau pamatyti tą stebuklą, kurį sukūrėme su vyru. Niekaip nesulaukusi kol atneš mano angeliuką, atsikėliau ir nuėjau į naujagimių skyrių pažiūrėt kaip jis atrodo, ar jam viskas gerai. Po kurio laiko paaiškėjo, kad gimdant jam lūžo raktikaulis, o ir pati neturėjau galimybės maitinti. Tokios bėdos mane labai slėgė tuo metu. Dabar, kai jau visos bėdos praėjo ir sūnelis paaugo į viską žiūriu kitaip. Ir labai džiaugiuosi, kad dabar viskas mums gerai.
Esu be galo dėkinga už palaikymą ir pagalbą savo vyrui, gydytojai E. Čerškuvienei, kuri visą nėštumą mane stebėjo ir padėjo gimti mano angeliukui. Ilgai niekaip negalėjau patikėti, kad atvažiavau į ligoninę viena, o grįžtam dviese. Tai didžiausias stebuklas koks galėjo įvykti mano gyvenime.
Dėkoju visiems kas skaitys šią mano istoriją.
