O vis dar tokia dieviška žiema - princesių metas - Gimdymo istorijos

Priešpaskutinė sausio diena. Nežinia iš kur atslubėjusi šiluma be gailesčio nupuošia šerkšnotus medžius, tirpdo akį džiuginusias pusnis. Rodos, tarsi pakvimpa pavasariu. Stoviu prie atviro lango. Vakarėja. Mintyse sukasi: „Liko dvi savaitės, mano mažoji mergyte. Tik dvi savaitės...“ O širdyje tokia žodžiais nenusakoma ramybė, toks stiprus džiaugsmo pojūtis. Keista artėjančios gimties nuojauta.
Atsisėdu ant lovos, imu geltonąjį megztinuką ir skubu. Pati nežinau kodėl, lyg įsitraukusi į kažkokį paslaptingą lenktynių žaidimą, skubu baigti. Nejučia pagalvoju, kad, kai gims mano mergytė (numatyta vasario 16d.), turėtų dar būti žiema – balta, šerkšnota, šalta. Bet šiandien taip niūriai pilka, ant asfalto žiojėja tamsios purvo balos.
O po kelių valandų (18 valandą) mano būsimų dviejų savaičių tvarkaraštis sudryksta tarsi išretėjusio audinio skiautė. Nėra abejonių, kad mūsų princesė nebus proginis vaikelis. JI jau trokšta gimti. Mano žmogus puola skambinti gydytojai, kuri yra nustebusi ne mažiau nei mes patys, nes vos prieš valandą tuos keistus pojūčius buvom pavadinę netikru aliarmu. Aš krykštaudama renkuosi daiktus ir neskubėdama juos dedu į krepšius. Jaučiuosi toooookia laiminga. Juk taip ilgai lauktas, tūkstančius valandų kviestas stebuklas skuba susipažinti. Beliko tik pagimdyti...
Beliko... (Visa ši diena buvo smaigstyte susmaigstyta keistų nuojautų. Viskas vyko ne pagal planą...) Plačiai šypsodamasi skubu su savuoju žmogumi į mėlynąją gimdyklą, kur jau manęs laukia gydytoja. Pirmoji apžiūra....ir džiaugsmas ima blankti... Kyla abejonių, ar iš tiesų prasidėjo gimdymas ir nubėgo „tikrieji“ vandenys. Širdis net susigniaužia iš nevilties. Bet juk negalėjau taip kvailai apsirikti. Juk namuose telkšojo balos...
Po keletos minučių tarsi nusiraminu, vis tiktai gimdymas prasidėjo, nors kaklelis vos vos teatsidaręs. Ir pirmasis nelemties ženklas – šaižus nukritusių akušerinių įrankių garsas. Akušerė, susižvalgius su gydytoja, ištaria: „Baigsim operacinėj“. Gydytoja ją nepiktai sudraudžia. Nusprendžia leisti vaistelius į nugarą, kad tik greičiau atsidarytų kaklelis ir manoji mažylė tyliai priglustų prie šiltos mano krūtinės. Apie šią akimirką svajojau nuo pat pastojimo pradžios. Ne vieną kartą regėjau, kaip viskas vyks. Net fiziškai jaučiau būsimo vaikelio šilumą.
Deja, bloga lemianti nuojauta vėl aplanko po dar vieno ženklo – sudūžta nuo stalelio nukritusios epidūro ampulės. Kai pagaliau esu „sutvarkoma“, atgimsta viltis ramiai ir neskausmingai pagimdyti. Visus baimių vaiduoklius išbaidyti padeda ir manasis žmogus. Liekam „nakvoti“ gimdykloje. O mintyse tarsi kaleidoskope sukasi įvairiausi vaizdai: kaip gimdysiu, kaip išvysiu savo mažylę, pajusiu jos šilumą. Drauge su tėčiu net springstame emocijomis.
Dar viena apžiūra. Ir vėl neviltis suspaudžia širdį. Kaklelis nepajudėjo iš mirties taško. Sąrėmiai pagal aparato duomenis kuo puikiausi, gimdymo veikla vyksta, o kaklelis lyg užsiūtas. Vėl guluosi į lovą ir mintyse maldauju visų (protėvių, mirusių senelių, net pačio kaklelio) pagalbos...
Verčiasi para... Sausio 31 – oji. Paskutinė mėnesio diena, paženklinta nebyliu prašymu. Lyg to būtų negana, atėjusi gydytoja aptinka lėtus mūsų mažosios princesytės širdelės dūžius. Vietoj greito tarsi genio stuksenimo tuk tuk tuk, girdisi vangus ir lėtas TUK...TUK...TUK... Matau besiplečiančias gydytojos akis ir niekaip negaliu suvokti, kas atsitiko. Juk vos prieš dešimtį minučių džiaugsmingai tuksenusi širdutė sveikinosi su mumis. Nors guliu lovoje, pajaučiu, kaip žemė slysta iš po kojų. Įsikimbu į lovos kraštą. Desperatiškai prieblandoje ieškau savojo žmogaus akių, kurios galėtų paneigti į smegenis besismelkinatį košmarą. Tačiau jos pilnos ašarų... Tarsi kurtinantys varpo dūžiai aidi bėgančios koridoriumi gydytojos žingsniai.
Tarp mūsų įsivyrauja bežadė tyla. Paguodos, vilties žodžiai sustingsta gerklėje. Akimis karštligiškai įsikimbame vienas į kitą, kūną krečia vidinis drebulys, o mintys skuba: „Ne, Dieve, ne!!! Tu negali atimti iš mūsų to, ko taip ilgai ir atkakliai siekėme...“ Atskuba gydytoja ir akušerė, abi suklususios stebi aparato duomenis. Tęsiasi pačios ilgiausios 5 minutės mūsų gyvenime. O aš mintyse jau pradedu klykti: „Mažutėle mano, saulele, laikykis... Nagi, atsigauk...Tegul tavo širdelė suskumba plakti... Nepalik mūsų šioje kelio atkarpoje, nes daugiau nebeišdrįsim eiti“. Ir staiga vis greitėjantis širdelės ritmas nutraukia amžinybe virtusį košmarą. Galima lengviau atsipūsti...
Dar kartelį kreipiuosi į jo didenybę kaklelį, kuris nenori atsidaryti ir išleisti manąją mažulę. Deja, tai šauksmas tyruose. Vienintelis dalykas, ko labiausiai netroškau galvodama apie gimdymą – Cezario operacija – jau šiepia dantis. Tačiau dar ne viskas prarasta... dar laukia paskutinė apžiūra. Visos viltys gerte susigėrusios į šeštą valandą ryto. (Ir būtinai dar toks nelemtas valandos skaičius)
Laikrodžio rodyklė sustingsta ties šešta valanda ryto. Paskutinis šansas... Jis taip ir lieka šansu... Visos svajonės natūraliai pagimdyti nugarma į gyvenimo kanalizaciją. „Ruošiam operacinę“ – kodiniai žodžiai, iššaukiantys nesustabdomą raudojimą. Esu pernelyg fiziškai ir emociškai pavargusi, kad galėčiau valdytis. Apima paniška baimė, bet bijau kam nors prasitarti. Gal ir galėčiau pasakyti apie ją savo mylimam vyrui, tačiau aplink šmirinėja personalas.
Mane pradeda ruošti operacijai... Vis nepaliauju kartoti: „Viskas gerai...Taip ir turi būti...Viskas gerai“. O skruostais nesustabdomai srūva ašaros. Žinau, kad prarandu kai ką labai brangaus, galbūt vieną brangiausių gimdymo dalykų (išskyrus dukrytę) – galimybę pajusti gimstantį kūdikį, jo kūnelio šilumą.
Apie pusę devynių ryto keliauju nuo gimdymo stalo ant lovos su ratukais ir drebanti iš nuovargio ir baimės esu riedinama operacinės link, kur manęs laukia mano šaunuolė gydytoja ir visa pjauti bei bendrauti pasiruošusi komanda.
Praslinkus keturioms minutėms nuo operacijos pradžios išgirstu pirmąjį savo mažosios princesės klyksmą – tvirtą, skardų, neleidžiantį abejoti, jog pasaulį išvydo dar viena asmenybė. Nuo dešinės akies krašto skruostu žemyn rieda vieniša ašara, kurioje telpa viskas: džiaugsmas, neviltis, kartėlis, kaltė, pasididžiavimas ir palengvėjimas... Gimties stebuklo akivaizdoje išnyksta regimasis pasaulis, mane pasiekia tik atskiros frazių nuotrupos, iš kurių suprantu, jog apie gležną tavo kaklelį buvo apsivyniojusi virkštelė, jog riksmas kaip tikros mergaitės ir kad tau viskas gerai. O po kelių minučių įvyksta pirmoji mūsų pažintis, trukusi vos 10 sekundžių...
Po operacijos mane riedina į kažkokią patalpą, kur aš turiu atsigauti. Užsimerkiu akis ir regiu tamsius tavo plaukučius, užmerktas akytes ir nosytę. Esu laiminga, nes tu sveika. Tačiau širdyje auga vis stiprėjantis kaltės jausmas, atmieštas nuoskaudos ir kartėlio, kad nesugebėjau tavęs pati pagimdyti.
Tame pačiame pastate guli dvi vienišos mergaitės, beprotiškai besiilginčios viena kitos. Atleisk, mano simpatiškas groži, kad pirmosios tavo valandos nebuvo tokios, kokių tau linkėjau... Tavo gimimas tapo pirmąja pamoka, jog ne viskas gyvenime būna taip, kaip turėtų būti. Tikiuosi, kad mane tau atstojo šiltas tėčio balsas, rūpestingos ir mylinčios jo akys bei švelnios kaip niekad rankos.
Ir dabar, kai glaudžiu tavo pasišiaušusią tamsiaplaukę galvelę prie skruosto, jaučiuosi palaiminta, nes švelnesnės laimės gyvenime nesu pajutusi...

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis