Apsilankiau sausio 3 dieną pas savo gydytoją. Kaklelis atsivėręs 2 cm. Sako "gal ir nesulauksite sausio 10, pagimdyti galite ir anksčiau". Labai susijaudinau, kad kaklelis atsivėręs jau 2 cm, mat bijau skausmingų ativėrinėjimų ir gimdyti. Pasakau vyrui, kad jau 2 cm. Vyras sako "matai, visai neskaudėjo, kaip ir mes planavome", sako "žiūrėk taip versis versis ir pagimdysi"
Sausio 10d. Aš vis dar negimdau.
Sausio 11d. nueinu pas savo gydytoją. Klausia kur gimdysiu? Mintyse galvoju "namuose", pasakau "Vilniaus gimdymo namuose". Sako: "kaip gerai, kad jus atkalbėjau nuo gimdymo namuose. Duosiu jums gydytojos telefoną, paskambinkite jai, nuvažiuokite ir, jeigu nepagimdysite iki sausio 13 d. gulkite skatinimui, nelaukite. Geriau anksčiau, negu vėliau". Sakau: "žinau", o mintyse taip nenoriu jokiu skatinimų, įsikišimų...
Paskambinu aš tai gydytojai sausio 13d. Sako: "atvažiuokit, apžiūrėsiu jus".
Atvažiuoju. Pažiūri vaikučio tonus - geri. Išklauso mūsų su vyru norus: kuo mažiau kištis į gimdymą ir leidžia laukti iki sausio 17d. Jeigu iki tol nepagimdysiu, sausio 18 d krautis mantą ir anksti ryte atvažiuoti skatinimui.
Aišku, aš nepagimdau iki sausio 17d. Jau man atrodo, kad išvis negimdysiu. Tai kažkaip tampa savaime aišku.
Sausio 18d. su manta (gavosi daug - tašė, maišiukas ir kuprinė) važiuojam į VGN.
Gydytoja kažkodėl nustemba mus pamačiusi (gal pamiršo?). Sako: "eikit tonų paklausyti". Mes nueinam. Paklauso - geri. Sako: "dar galim tempti!? Atvažiuokit sausio 20d. Tai galutinė data".
Jaučiuosi truputį depresyviai, kad jau tuo momentu atrodo sutikčiau su skatinimu. Noriu gi pagaliau pagimdyti vaikutį kiek gi galima...
Dėl to stipraus noro ko tik nedarau, ir pritūpimus, ir mylėjimąsi, ir spenelių dirginimą, ir klizmutę (forume perskaičiau, kad kažkam padėjo)
... Užsirašau nusipirkti aviečių lapų arbatos - perskaitau, kad suminkština gimdos kaklelį (bet jos taip ir nespėsiu nusipirkt).Prisivalgom su vyru sausio 18d. vakare sumuštinių su česnaku (kaip ir aštrus maistas, o aštrus maistas irgi dirgina). Dar pasiskundžiu supermamoje, kad man jau 41 savaitė ir 1 diena, o kūnas net nesiruošia gimdymui ir nueinu miegoti.
2 val. nakties. prabundu nuo kažko neįprasto. O dieve (!), pilvas keistai spazmuoja. Susijaudinu. Turbūt čia tas gimdymas. Tyliai išeinu iš miegamojo ir ant lapuko rašausi kas kiek laiko tie susitraukimai.
Susitraukia, laukiu kito, praeina porą minučių ir man atrodo, kad gal čia paruošiamieji. Vėl susitraukia, susijaudinu - o visgi gal gimdau. Susitraukimas kas 5-7 minutes. Prasėdžiu taip valandą, kad įsitikinti, kad gimdau, ir čia jokie ne parošiamieji.
3 val. nakties. Einu kelti vyro. Sakau "man atrodo, kad prasidėjo gimdymas". Abu pradedam sekti kas kiek laiko sąrėmiai. Sąrėmiai tokie nereguliarūs - tai kas 4, tai kas 5, tai kas 6-7 minutes. Ir tokie gana nemalonūs. Gydytojai nesinori dar skambinti, juk dar naktis. Vyras glosto man pečius ir ranką. Bandau atsipalaiduoti. Nepatogu sėdėti, bandau ir taip ir taip atsisėsti. Sakau: "einu pavaikščiosiu po butą, kad greičiau kaklelis atsivėrinėtų". Tai ir vaikštau pirmyn atgal, pirmyn atgal. Šiaip ne taip stumiam laiką.
Apie 11 valanda ryto, paskambinam gydytojai. Sako: "važiuokit".
Visą kelią kol važiuojam, kažkaip dingsta sąrėmiai. Aš labai bijau gydytojų ir visokių ligoninių.. matyt čia jau psichologija suveikia ir paveikia sąrėmius.
Atvažiuojam, visgi pajaučiu sąrėmį, ir jie vėl kartojasi.
Susiduriam priimamajame su nemalonia akušere ar kas ji ten tokia, tokia nelabai patenkinta. Liepia pildyti lapus, matuoja spaudimą. Duoda termometrą. Temperatūra 37. Sako, kad gimdančioms taip būna.
Tada mane pasikviečia maloni seselė, nusiveda į kambarėlį, duoda rūbus dvejus marškinius truputį aukščiau kelių.
Akušerė patikrina mano kaklelį - 5cm. Pamatuoja pilvą: oi, koks mažiukas bus jūsų vaikutis (kai gims visiems atvirkščiai pasirodys
).Viskas, einam gimdyti. Užlipam į antrą aukštą. Įeinant į gimdyklą vyras paklausia ar man nedingo sąrėmiai, nes nesimato, kad aš kaip sustočiau. Sakau, yra. Per tą jaudinimąsi net nelabai kreipiu tuo metu į sąrėmius dėmesį.
Gimdykla su vonia. Kaip ir norėjome. Nes aš jau seniai sakiau "gimdysiu vandenyje ir tik vandenyje!".
Paguldo mane į lovą, klauso vaikučio širdutės, manau dar ir sąrėmius fiksuoja. Gulint sąrėmiai man skausmingesni, noriu keltis ir judėt, arba į vonią. Sąrėmius iškęsti padeda kvėpavimas, vyro rankos laikymas, vyro glostymas man rankos, pečių.
Taip ir slenka laikas - vonia, gulėjimas, ėjimas į tualetą.
Gydytoja ir akušerė tik porą kartų ateina, pažiūri ir išeina - mums tai labai patinka - būnam sau vieni. Tarp sąrėmių šnekamės, vyras truputį filmuoja. Kartais pajuokaujam. Geriu savo atsivežtą fantą (negaliu gyvent be fantos- vyras sakė vaikas oranžinis gims
.Nusipirkau jau seniai vieną buteliuką specialiai gimdymui, sakau, bus "gimdymo fanta" ). Akušerė pasako, kad nelabai gerai gazuoti gėrimai. Toliau geriu. Man juk jėgų reikia Ateina gydytoja ir akušerė. Patikrina kaklelį - 8cm. Sako: "vandens maišelis jau savo darbą atliko, padėjo atsivėrinėti kakleliui, dabar jis jau trukdo, reik pradurti". Aš guliu. Išbėga šiltas skystis ir jo gan daug (būdama nėščia galvojau kad niekaip nesuprasiu, jei vandenys nubėgs ar tai bus vandenys ar išskyros - suprantu, kad kai nubėga, tikrai pajuntama, kad nubėgo vandenys).
Po poros minučių prasideda nežmoniški sąrėmiai. Vaikučio galva spaudžiasi į kaklelį ir jis taip greičiau atsivėrinėja, bet labai jau skausmingai.
Pagalvoju, kaip gerai, kad man kuo vėliau praplėšė tą vandenmaišį. Skausmas nepakeliamas, jau nebegaliu atsipalaiduoti. Sąrėmiai dažnesni, atrodo, vienas paskui kitą iškart.
Akušerė pasiūlo kažkokių vaistų, kad kaklelis atsipalaiduotų ir tie du cm iškart atsidarytų. Sako vaikučiui nepakenks. Atsisakau.
Akušerė dar pasako "tai nueikite dar į tualetą ir tada jau į vonią". Jėzus marija, man taip skauda, kojos gulint linksta, o ji dar pasiūlo į tualetą, į koridoriaus galą pėdint. Nu ką - laikau vyro ranką ir einu į tualetą. Vyrą pasikviečiu kartu į tualetą, kad nenukrisčiau iš skausmo.
Grįžtam ir iškart į vonią. Kenčiu. Vyras matydamas mane tokią, pamindamas mūsų požiūrį į vaistus (mes prieš vaistus ir skatinimą) jau siūlo vaistus, kad tik neskaudėtų man. Sakau griežtą "ne". Ateina akušerė, o man kaip tik baigiasi baisus sąrėmis, ir aš dėl vaistų apsigalvoju. Dar pasitikslinu ar tikrai vaikučiui nieko nebus. Sako - ne. Suleidžia. O tada sako "gali truputi tave pykinti, atsirasti širdies permušimas". Nu jėga pagalvoju - laiku pasakė. Ji apsisuka eit iš gimdyklos, o man toks noras stumt ateina. Sakau "aš stumiu". O ji "kas leido!" Pribėga, apžiūri, apčiupinėja. Sako - gerai. Prakvėpuok dar vieną sąrėmį. O viešpatie, kūnas nori stumti, o aš turiu kvėpuot ir neleist sau pačiai stumti. Tai labai sunku. Dabar 17.00h.
Ateina gydytoja. O man norisi tuo metu tik vandens, ir kad vonioje būtų kuo šalčiau. Vandens atneša, vonios neatšaldo
.Taip prasideda "stumk...šį prakvėpuok... stumk.. šį prakvėpuok..." Jaudinančios akimirkos. Beveik visada būnu užsimerkus, kad susikaupt. Per stūmimą sąmonė pajuoduoja iš skausmo. Atrodo nebėra jėgų. Per vieną sąrėmį reik padaryt tris stūmimus, o aš po pirmo stūmimo netenku jėgų. Vyras drėkina su vandeniu veidą, kvėpuoja kartu su manimi. Gydytoja karts nuo karto paklausia kaip jaučiuos, ar ne silpna, ar girdžiu ją... ragina, sako, kad turiu jėgų. Aš nepasiduodu, stumiu iš visų jėgų kiek galiu. Reikia įkvėpt, stumt, tada greit iškvėpt - įkvėpt, stumt, tada vėl įkvėpt ir stumt . Ir taip per vieną sąrėmį. Nespėju iškvėpt, tik įkvėpiu, stumiu, vėl greit įkvėpiu bandau stumt, truputį įkvėpiu ir nebegaliu. Per paskutinius sąrėmius stūmiau kiek tik jėgos leidžia. Jau jaučiu kaip ateina noras stumt ir stumiu stipriai stipriai.
Kai baigiasi sąrėmis, kvėpuoju ir jaučiu kaip vaiko galvutė žemai ir man viską spaudžia, toks tempimas jaučiasi apačioje. Vaikutis jau tuoj išlys, o man liepia prakvėpuoti ateinančią stangą, vėl stumt...
Nuostabiausia akimirka, kai po tokių 6-7 stūmimų išstumiu savo vaikutį - toks palengvėjimas, ją iškart duoda man. Aš atsimerkiu. Ji pažiūri į mane, o tada pradeda knirkti. Pasidedu sau ant krutinės. O dieve! - vis kartoju "o dieve mano!". Emocijos man ir vyrui veržiasi pro kraštus. Dar spėju pasakyt, kad netrauktų placentos už virkštelės, ir kad kai nustos virkštelė pulsuot, leist ją nukirpt vyrui. Klausiu kelintą valandą!
17.15 gimė mūsų mergytė.
Kai vyras nukerpa virkštelę, akušerė paima vaikutį iš manęs, vyras ir gydytoja, ir dar neaišku kiek žmonių atsiradusių, padeda man išlipt ir gultis. Kai atsistoju iš vandens, pradeda krėst toks drebulys, man šalta, silpna. Kraujas bėga upeliu.
Paguldo mane ant stalo. Apkloja, apžiūri. Sako sius dvejose vietose. Suleidžia vaistų, bet aš viską jaučiu - kiekvieną dygsnį. Labai skauda. Atsiranda pašonėje kažkokia nepažįstama gydytoja, ir dar ciniškai pasiūlo pilną nuskausminimą, sako "pamiegosi". "O aš vaiką gi maitint turiu" - atsakau nesusipratėlei
Mūsų mergytė visą laiką knirkia ant staliuko
. Ją pasveria, pamatuoja. Svoris 3980kg tai juk 4 kg, visi stebisi kokia didelė. Ūgis 51cm. O sakė smulkutis vaikas bus 
-----------------------------------------------------------------------------------------------
Gimdymas truko iš viso 15 valandų, iš jų 10 valandų namuose, 5 valandos Vilniaus Gimdymo Namuose.
