Nes laikas juk bėga...Pirmas tris dienas verkiau kaip niekad gyvenime. Buvo baisu, vadinau save kvaile ir neatsakinga, į galvą plūdo pačios baisiausios mintys... Vyras, atvikščiai, neišpasakytai džiaugėsi galbūt tai padėjo man vėl atrasti pusiausvyrą.
Nėštumas praėjo lengvai nepaisant nedidelių negalavimų ir įprastinių nusiskundimų, kaip galvos skausmas, tinstančios kojos ir strijos, jaučiausi puikiai. Net nugarą nustojo skaudėti
Bet gi negali viskas taip gerai būti, ar ne?... 35 nėštumo savaitę akušerė pranešė gąsdinančią naujieną vaikutis sėdi. Visą nėštumą, per visus patikrinimus, ulragarso tyrimus buvo įsitaisęs galvyte žemyn, o čia ėmė ir apsisuko! Iš pradžių nesupratau situacijos rimtumo, bet kai po įvairių pratimų keturiomis, ropinėjimų, siūbavimų, kinų medicinos stebuklų ir net apvertimo procedūros vaikis tvirtai laikėsi savo pozicijos, buvo paskelbtas nuosprendis: cezaris. Vėl ašaros, nepilnavertiškumo jausmas, naujos baimės ir nerimas... Sunku buvo susitaikyti su mintimi, kad nuplaukė svajotas natūralus gimdymas vandenyje, be streso ir panikos, o laukia pilna operacinė žmonių, vaistai, adatos ir peiliai...
Operacija numatyta birželio 6 dieną, pirmadienį per vyro gimimo dieną
Dar pasigąsdinusi prietarais, kad pirmadieniais gimę vaikai būna tinginiai ir nevykėliai, su nerimu laukiau didžiojo įvykio. Šeštadienį su vyru nuvažiavome prie jūros paskutinį kartą pasimėgauti buvimu dviese ir pažymėti gimdymo dienos, sekmadienį su tėvais sutarėme diena anksčiau atšvęsti vyro gimtadienį. Sekmadienį ryte besitvarkydama namus pajutau, kad kažkas tarp kojų bėga... Įprastinė reakcija nu velnias, dar ir apsisiusiojau! Pasilenkiu ir vėl! Bėgte į wc, bet nespėjau. Kelnės šlapios, gėda gerai, kad nekas nematė... Besėdint wc dzingtelėjo mintis o gal vandenys? Net širdis suvirpėjo. Bet lyg nieko nevyksta... Dėl visa ko įsidėjau paketą, kad netyčia vėl nelikčiau šlapiom kelnėm. Atvažiavo tėvai, sode pasistatėm kepsininę, kepėm dešreles. O kaip nugarą skauda... Jau buvau pamiršusi tą jausmą, beveik aštuonis mėnesius neskaudėjo... Po kelių valandų suvokiau, kad tas nugaros skausmas ne šiaip koks vis ateina ir praeina. Keista. Nieko blogo nemanydama, kertu dešreles valgyt žvėriškai norisi. Skausmas stiprėja. Jau neramu darosi. Pasidalinu naujienomis su merginomis supermamose, tos džiaugiasi ir parnašauja gimdymą. Baigiam valgyti dešreles, dar desertui sukertu gerą gabalą pyrago. Tėvai atsisveikina, nori duoti mums dar keletą valandų pabūti dviese. O skausmas stiprėja, jau ridinėjuosi ant kamuolio ir nežinau, ką daryti. Sugalvoju paskaičiuoti sąrėmių (nesiverčia kažkodėl liežuvis juos taip vadinti) dažnumą 3 minutės, 5, 12, 6, 7... Balaganas kažkoks, bet kaip dažnai... Ir ilgėja.
Galų gale vyras pasisūlo paskambinti į ligoninę ir paklausti, ką daryti (baisiai nemėgstu skambinti). O kiek klausimų, galų gale pati paimu ragelį, papasakoju, kas vyksta. Šiaip nesukčiau tiek galvos, bet juk mažylis ne ta puse atsisukęs, negaliu gimdyti. Akušerė kitame laido gale sutinka ir pataria atvažiuoti į ligoninę pasirodyti. Na ką... Važiuojam.
Ligoninė sekmadienio vakarą atrodo net kiek bauginančiai tuščia, visos kavinukės ir žurnalų parduotuvėlės uždarytos, žmonių nėra. Atvažiuojam, prisistatom, nuveda mus į priešgimdyvinę palatą ir pajungia aparatus reikia mažiuko paklausyti. Sėdžiu, apklijuota laidais, skausmai vis užeina, bet juokingi tokie, dar vyras pafotografuoja. Gydytojai atėję išklausinėja mano istorijos, kada valgiau, nutaria patikrinti, ar tikrai gimdau, gal dar išlauksiu to savo planinio cezario. Patikrina omama! atsidarymas 3 cm! Kaip čia taip? Namo jau nebeišleidžia.
Operacinės kol kas užimtos, tenka laukti. Ateina seselė įstatyi į ranką kaniulės, ar kaip ji ten vadinasi toks baisus vamzdelis į veną. Didelį stato, iš primo karto nepataiko, o kaip skauda...
Pusė vienuolikos. Nuo skausmo truputį raukausi, todėl seselė pasiūlo dujų. Sutinku pamenu jas dar nuo praeito karto, kai bandėm vaikiuką apsukti visai linksma buvo. Kol perkelia į palatą su dujomis, linksmumas po truputį garuoja... Prisikvėpavusi prisimenu, kad tėvams pažadėjau paskambinti, jei važiuosim į ligoninę. Skambinu ir galvoju, kad tik sugebėčiau sakinį suregzti, nes sėdžiu kaip žolės apsirūkiusi
Nuraminu tėvus, dar paspėliojam, ar šiandien, ar rytoj gims, juk kiek čia iki to vidurnakčio beliko. Vos spėju padėti telefoną ir dar gerai trūktelti dujų, įeina chirurgas sako, viskas paruošta, važiuojam. Jaučiuosi kaip morkų lysvėj pagautas triušis... Su visa lova mane išveža į operacinę, o vyras lieka, nes jam dar reikia persirengti. Po truputį imu suvokti, kas vyksta, ir taip baisu pasidaro, imu drebėti...Pusė dvylikos. Klausiu, ar šiandien dar spės? Nors ir nesvarbu, matyt, jau klausimas vardan klausimo. Mažylis pats nusprendė, kada jam ateiti. Operacinėje anesteziologas pasodina ant stalo ir ruošiasi suleisti nejautrą, o mane tokia isterija apima, kad imu verkti, ir niekaip negaliu sustoti... Ateina vyras su juokingais mėlynais drabužiais (per maži, o jis toks aukštas) ir rožiniais kroksais. Šiaip būčiau pasijuokusi, bet tik įsikabinu į ranką ir drebu, o jis man glosto galvą. Jaučiu, kaip leidžia vaistus inkščiu, atrodo, kad kiaurai per stuburą perdurs... Tada paguldo, prijungia savo aparatus, pastato širmą, begėdiškai išrengia ir dar nuskuta! Pykstu ant savęs, kad nesusitvarkiau prieš važiuodama nei nusiskutau, nei galvos išsiploviau... nemaniau, kad liksim. Ima veikti nejautra, kojos apsunksta. Anesteziologas prašo pajudinti pasijaučiu kaip Uma Thurman iš filmo Kill Bill (wiggle your big toe
). Stengiuosi iš visų jėgų jaučiu kojas, kaip jas kilnoja, liečia, o pajudinti negaliu... Jausmas išplinta po kūną, kol viską žemiau krūtinės užplūsta šiluma ir keistas dilgčiojimas. Anesteziologas klausia ar jauti ką nors? Sakau, spaudžiat man pilvą, o jis tik nusijuokia ir pasiūlo vyrui pažiūrėti žnaibo mane! Dar papurškia kažkokiu šaltu skysčiu, kad įsitikintų, jog vaistai veikia. Prasideda operacija. Guliu ir jaučiuosi tokia bejėgė visą kūną purto drebulys (sako, kad nuo vaistų), ašaros kaip pupos rieda, pulkas vyrų mato mano nuogybę, nieko nematau, tik jaučiu, kaip pilvą liečia, tempia, stumia... Vyras laiko ranką, o aš stengiuosi apie nieką negalvoti...23:39 Veeeee... Dar vienas veee... Tik po antrojo suprantu, kad tai JIS gimė mano sūnus! Oho, koks didelis, sako chirurgas. Laužau kaklą, bandydama bent akies krašteliu jį pamatyti neiškelia man jo parodyti, kaip filmuose, iš karto paduoda akušerei, kuri nusineša jį ant stalo ir trina rankšluosčiu. O jis vis verkia, verkia, man širdis dreba... Pakviečia vyrą (vėliau sužinojau, kad jis ir virkštelę nukirpo... na, patrumpino), suvynioja mano mažulį ir paduoda jam į rankas. Paskui atneša man. Žiūriu į jį ir taip keista atrodo, pažįstu šitą žmogutį taip seniai, juk jis manyje gyveno, klausėsi mano balso, stumdė mano skrandį, bet kartu jis man ir visai svetimas naujas veidas, naujas balsas, naujas kvapas... Bandau įsiminti visus veidelio bruožus mažą riestą nosytę su keistais baltais spuogeliais, suspaustas akytes, tris plonas blakstienas, prilipusias prie vokų, keistą mėlynę ant kaktos, mažą burnelę, iš visų jėgų protestuojančią prieš tokią neteisybę... Taip norėjau jį nuraminti, paguosti, pasakyti, kad dabar jau viskas gerai, kad neleisiu niekam jo skriausti, o jis tik verkė ir verkė... Chirurgai sau pasišnekučiuodami apie savo socialinio gyvenimo peripetijas siuvo mano pilvą. Laikiau savo kūdikį ir žiūrėjau į akytes sutinusiais vokais, kurios vis bandė atsimerkti norėjau būti pirmas žmogus, kurį jis pamatys atsimerkęs. Ta laimė teko vyrui, kol mane nuo operacinio stalo kėlė į lovą. Tuščiais koridoriais mus nuvežė į pogimdyvinę palatą. Mažyliui suleido vitamino K, tada paguldė ant svarstyklių, o jis vargšas vėl verkė, verkė... 4552 gramai. Iš kur gi toks užaugo, juk nestoras atrodo? Tada jau padavė mažylį man, glaudžiau prie krūtinės, jis truputį pavalgė ir užmigo pirmuoju savo miegeliu. O aš laikiau jį prie savęs, žiūrėjau ir negalėjau patikėti, kad tai įvyko. Kad turiu sūnų. Kad šitokie stebuklai pasaulyje vyksta: iš nieko atsiranda žmogus jaučiantis, kvėpuojantis, augantis. Kad kada nors galėjau jo nenorėti...
