Sveikos visos mamytės...Buvo laikas kai net nenorėjau prisiminti šios istorijos, nes vien nemalonūs prisiminimai iškyla...Bet kai namuose tas mažas stebuklas rytas tave žadina, ar atbėga šaukdamas mymyte, kai tu grįžti pavargus po darbo, atperka visas patirtas kančias... Prasidėjo viskas labai gražiai, po dviejų vedybų metų mes su vyru nusprendėm , kad jau laikas ir apie šeimos padidėjimą pamastyti, kaip tarėm taip ir padarėm...po kurio laiko pagaliau tapau nėščia, kaip ir daugelis pradėjau lankytis reguliariai pas gydytojus, tiek savo poliklinikos, tiek privačiai. Nėštumas buvo lengvas ir be komplikacijų. Gydytojai visą laiką tvirtino, kad viskas tvarkoj, kad pati lengvai pagimdysiu, kad vaikelis sveikas ir mums bus viskas gerai...Apie gimdymą susitariau iš anksto, su gydytoja kontaktavau bet kuriuo paros metu, tikėjau, kad viskas bus gerai. Aišku buvo gydytojai pasakyta, kad bus atsilyginta ir t.t...Ir štai atėjo laikas gimdyt, pradėjau kas dieną lankytis pas gydytoją, kad tikrintų tonusus, bet vaikelis visai neskubėjo ateiti... Daktarė pasakė, kad jei per 10 dienų po nustatyto termino nieko nebus, gimdymą teks išaukt... O kol kas dar galima laukti, nes aš jaučiausi gerai, vaikeliui viskas irgi buvo gerai...lygiai 10 diena pajutau, kad jau prasidėjo, neskubėdami susiruošėm , nuvažiavom į ligoninę, buvo vėlyvas vakaras...Mane paliko, kadangi man viskas ėjosi sklandžiai vyras dar sugrįžo namo surinkti daiktų, viską susitvarkyt... Ir tikrai beveik iki paryčių jaučiau sąrėmius, viskas vyko sklandžiai, paryčiais paskambinau savo gydytojai, iškvietėm ją...Atrodė jau tuoj turi pilnai atsiverti...pradžioj visi sakė, kad viskas gerai...Paskui mane apžiurejo dar karta, ir pamačiau gydytojos veide susirūpinimą, paskui atejo dar viena viena gydytoja, paskui dar paskui atėjo ir skyriaus vedejas...Pradejo sakyti , kad vaikelis neteisingai statosi...Tada visi bande taisyklingai įstatyt, skausmai buvo nežemiški, vos galejau kentet, atrode, tuoj bus man paskutinioji...Kai mane ten visi makalavo, galvojau tikrai, kad numirsiu, jau tada supratau, kad kazkas turi įvykti...Paskui pradejau maldauti , kad vaikeliui nieko neatsitiktu...O jie vis dar tikejo, kad pagimdysiu pati...Paskui staiga pasake, kad darys cezari...Supratau blogai... Vezant i operacine , kiek pamenu vyrtui pasake atsisveikint...Gavau pilna narkozę...Atsibudau šnekędama kazkokias nesamonias, ir vos pramerkus akis, vos suvokdama kas atsitiko, paklausiau ar vaikeliui viskas gerai, ir ka turim...Vyras pasake, kad gime sunus, kad viskas gerai...Tik kazkodel jo niekas neatnese...as pagimdziau ryte apie 9.30, o net ir vakarop man jo neatnese...Paskui vakarop atejo gydytoja, ir pasake, kad vaikutis buvo gaivintas ir prijungtas prie aparatu....tada as supanikavau...Tada man pradejo po truputi aiskinti, kad buvo siokiu tokiu komplikaciju, kad jam dabar sunku kvepuoti, bet jis sveikas...Kadangi buvau netekus daug kraujo, buvau labai issekus, man norejo daryti kraujo perpylima, bet dar susilaike...Daktarei buvo atsilyginta, nesvarbu, kad gimdymas buvo komplikuotas, bet mes atidavem, o ji be jokios sazines grauzaties paeme...is ryto man vis dar niekas neatnese vaikelio , man vis buvo neramu, bet mane visi ramino... kad vaikeliui kartais sunkiau kvepuoti, kad jam karts nuo karto prijungia prie aparatų...negalejau susilaikyt, siaip ne taip atsikeliau ir visi sviduliuodama ir prilaikoma nuejau pas ji...Pamaciau daktere budinti sunerimus, niekas nesuprato kaodel jis pats kartais uzmirsta kvepuot...Negalejau ramiai ziuret i ji...supratau kazkas bus, reikia kazko imtis...Skambutis pazistamo draugui, jis savo teveukui, ir buvo sujudinti aukštai stovintys daktarai, ir kiti... Zodziu vaikeli isveze i reanimacija, o ligoninej t.y. raudonajam kryžiuij neikas taip ir nesuprato kas atsitiko, vaikas gime sveikas, lyg ir aisku buvo priduses, bet viskas daugiau tvarkoj, o kodel jis nekvepavo kartais niekas negalejo pasakyt.... Kadangi mano sunelio jau lauke pasiruosus visa gydytoju brigada , jam is karto buvo suteikta pirmoji pagalba, t.y. atstatytas isnires kaklo slankstelis, ko ten .t.y Raudonajam kryžiui nenustate, nors teige, kad dare nuotraukas ir viskas tvarkoj, o ten tik padare nuotraukas iš kart pasake kas yra...Zodziu dar po 3 savaiciu gulejimo ligonije, tiesa jau Santariskiu mes grizom atrodo sveiki namo...Augom, visko buvo ...3 men. pastebejau, kad labai jau rankyte kumstuke laiko...ir siaip vaikas labai isitempes...Pradejom masazus...daktarai viens po kito...Nepasakosiu visko...Zodziu diagnoze: lengvas cerebrinis desines puses paralyzius...
ir dar galiu pasakyt:
ranku nenuleidau netaupiau ir netaupau saves, nei pinigu, dariau ka tik imanoma, dabar vos vos mums zymu, siek rankyte maziau desine naudojama, bet manau, kad kaip nors ir tai atstatysim...
dar... mus paliko vyras....isikyrem...
Pikta ant daktaru...
Bet galiu pasakyti, mums dabar labai linksma ir gera, atsigavau...Aciu mamai uz pagalba...Sunelio tik motorine raida siek tiek veluoja, o daugiau viskas gerai, vaikutis protingas mielas ir guvus...
nepasiduokit...Juk keli sūnelio istarti žodziai apvercia visa pasauli...Vien del to verta buvo kenteti...
Aukit sveikučiai, ir tikrai liūdna, kad taip gydytojai aplaidžiai žiūri.
Bimse, laikykis, saunuole tu ir saunus tavo vaikelis, manau isspresit visas problemas. Oj, kaip panasus man tavo gimdymas i manaji, brrr, dar dabar bijau apie antra vaika net pagalvoti 
Jau kartais tie daktarai tokie
Jau kartais tie daktarai tokie
Aš tavo vietoj paskelbčiau tų "profesorių" pavardes 
Ne ant daktaru reiketu pykti, o ant vyro.Tizenos jie visi.Visada sau primenu, kad gydytojas ne Dievas, visko numatyti jis negali, deje 
Daug jums abiems sveikatytes
Daug jums abiems sveikatytes
daug stiprybės ir laimės jums abiems, esate to verti. Tikiuosi, kad toliau vyskas klostysis tik gerai ir abu su vaikeliu būsite labai labai laimingi.
Labai liūdna istorija 
Bet Tu pati tai šaunuolė, kad tiki, rūpinies, džiaugies ir netgi, skyrybos su vyru Tavęs nepalaužė 
Stiprybės ir sveikatatėlės Tau ir Tavo berniukui 
Tikiu, kad keli žodžiai šypsena atperka visą patirtą skausmą. Būkit laimingi
Bet Tu pati tai šaunuolė, kad tiki, rūpinies, džiaugies ir netgi, skyrybos su vyru Tavęs nepalaužė Stiprybės ir sveikatatėlės Tau ir Tavo berniukui Tikiu, kad keli žodžiai šypsena atperka visą patirtą skausmą. Būkit laimingi
Stiprybės mamyei,sveikatytės sūneliui.O dėl vyrų...Ne karo metas,jei reiks ir bus,bet kam jie reikalingi?Kad bėdai atsitikus į krūmus dėtų?Cfu juos. 
Sėkmės
Sėkmės
Stiprybes jums abiems. Tikiuos, kad iki galo pavyks isspresti visas jus problemeles. As pati turiu pazystama, kuriai gime sunus su silpnu abieju kojyciu cerebriniu paralyzium. Tik grynai atkaklios mamos deka pavyko masazais istaisyti visas mediku klaidas. Dabar vizualiai ziurint i ta berniuka, net neitartum, kad jam buvo diagnozuotas cerebrinis paralyzius. Aukite sveiki ir grazus 
Bimse tu tikra supermama Šaunuolė,kad nepalūžai ir kad viena augini tą mažą stebuklą. Aukit sveiki ir laimingi
O gydytojų tarpe,kaip ir vyrų nedaug yra gerų žmonių
Šaunuolė,kad nepalūžai ir kad viena augini tą mažą stebuklą. Aukit sveiki ir laimingi O gydytojų tarpe,kaip ir vyrų nedaug yra gerų žmonių
