Pirmoji dukrytė gimė 38ą savaitę, tad ir šįkart tikėjaus ankstyvo gimdymo, o dar sesė atvažiavo į svečius, negalėjau užtrukti niekaip. Bet, praėjo 38 savaitė, man jau nerimas, o nieko. Išaušo gražus 39 savaitės rytas, labai labai ankstus rytas, noriu į wc, atsikeliu ir - šilta srovelė bėga, valio, prasidėjo! Esu labai labai laiminga, nebesimiega, einu sėdėt ant kamuolio. Mb ne toks laimingas, jo akyse matau nerimą, pirmojo gimdymo prisiminimus ir šiokį tokį pasimetimą.
Iki pietų vis spyruokliuoju ant kamuolio, sąrėmių rimtų nėra, tik lengvas maudimas. Pasiskambinu į ligonininę, atsiliepia labai miela akušerė, ji pasiūlo atvažiuot pasitikrinti, visgi antras gimdymas.
Ligoninėje stebuklingai patenku pas tą pačią akušerę, tokia laiminga, džiugi ji, kad abi juokiamės šnekamės, smagu. Iki tol buvę šiokie tokie sąrėmiai, žinoma, dingsta, bet to ir tikėjaus. Akušerė Genie labai džiaugias, kad mano leliukas very very happy
, džiaugiuos ir aš 
. Beje, laukiame siurprizo, nors per visus echo puikiai matės, kas gi ten gyvena, bet noriu patirti siurprizo gimimo jausmą. Patikrina kaklelį - jokio atsidarymo, kuo nusivyliu.. Klausia manęs, ką darysiu - lieku ligoninėje ar važiuosiu namo. Važiuoju namo, nes ligoninėje nemiela būti, be to, neturiu savo gimdymo tašytės. Užeinu į lietuviško maisto parduotuvę, nusiperku žurnalų ir visokių užkandžių. Jaučiu, kaip skausmas stiprėja, keista. Draugėms išsiunčiu žinutes, kad nieko nėra, iškart sulaukiu palaikančių sms.. Pereinu per Dublino centrą, laukiu savojo autobuso. Šmėsteli mintis, kad gal grįžti atgal į ligoninę, bet nuveju ją šalin. Bevažiuojant skausmas visai saldus jau, kvėpuoju kvėpuoju kvėpuoju. Pareinu namo, bandau sėst ant kamuolio, nebepatogu, į dušą nenoriu, tad einu sąrėmiauti į miegamąjį. O sąrėmiai vis stiprėja, įsikniaubiu į pagalvę, nes kitam kambaryje sesė su mano dvimete Urte, nenoriu gasdinti jų.. Bet skausmas vis aštrėja, ištrūksta ir garsios aimanos.. Atrodo, kad esu lyg kokiam transe, skausmo bangos eina viena po kitos, nespėju atsikvėpti, bet vis stengiuos kvėpuoti, įsikandu antklodę, kad nešaukčiau.. Kažkuriuo momentu tarsi prabundu, esu visa šlapia, net ir plaukai, tuomet pajuntu, kaip gimdymo takais slenka mano leliukas. Staiga grįžta mano loginis mąstymas - Mb darbe (1.5val kelio), kitam kambaryje sesė, jau matau vaizdus, kaip gimsta leliukas namuose, svarbiausia mintis - negaliu išgasdinti savo dukrytės bei sesės.. Taigi, skambinu į greitukę, operatorius klausia ar jau jaučiu galvytę, hm, nežinau ir nelabai noriu žinot, tuomet prašo - please dont go to toilet now (prašau neiti į wc) 
. Dar po kelių minučių išgirstu greitukės sirenas, sesė jau išsigandus atveda du vyrukus. Vienas jų pažiūri, kad galvytės dar nesimato, vadinas važiuojam į ligoninę; kitas aprengia švaria pižama, nes man pajudėti sunku, kaip surakinta esu.. Sąrėmiai jau kas 2min, abu vyrukai susižvalgo. Atsiprašau, kad negaliu paeiti, jie nuneša į greitukę. Bevažiuojant išgirstu dar vienas sirenas, mano palydovai su džiaugsmu praneša - turim policijos palydą . Bet man jau taip saldu, kad sugebu išspausti tik kreivą šypseną ir vėl įsikandu i užklotą, nes gi rėkti kažkaip nepatogu 
. Dar kelios minutės ir esam ligoninėj, bėgte į emergency, ten pasitinka vėl ta pati akušerė Genie, ji žiūri su nuostaba, nes praėjo tik maždaug trys valandos nuo mano apsilankymo. Matyt mano veidas labai iškalbingas buvo, nes ji staigiai maunas pirštines, gimdom čia! Greitai patikrina - pilnas 10cm atsidarymas, man šokas. Negaliu patikėt, jau?taip greitai?! O skausmas jau diiidelis, bet mano geroji Genie žiūri man į akis ir kalba - kvėpuojam kvėpuojam, galvok apie savo leliuką, vėl tampu stipri, susikaupiu, nusiraminu. Akušerė staiga sako - man atrodo spėsim į gimdymo skyrių, taigi vėl bėgte esu vežama. Ten pasitinka akušeris, Genie jam parodo mano gimdymo planą, abu perskaito visus punktus. Palinki man sėkmės, apkabina, pabučiuoja. Naujasis akušeris neskubėdamas užsimauna pirštines, klausia ar noriu kokio nuskausminimo. Tiesiog iš inercijos sakau taip, padeda šalia dujų vamzdelį, jo net nepaimu. Dairaus po gimdymo kambarį, saulė šviečia, negaliu patikėti, kad tokią gražią dieną jau gimdau.. Akušeris sako stumk, kai tik norėsi stumti. Man visdar keista, negaliu patikėti, klausiu - tikrai, jau dabar? Pajaučiu ateinantį sąrėmį, prasideda stūmimas. Vėl įsikandu antklodę, taip jėgos lieka su manimi ir pati galiu susikaupti. Tarpvietėje jaučiu tooookį spaudimą, deginimą, karštį, kad oioioi.. Dar vienas ilgas ilgas sąrėmis, jaučiu, kaip kažkas didelio didelio veržiasi ir staiga didžiulis palengvėjimas, viskas, galvytė užgimė.. Skausmas dingo, dar lengvas sąrėmis ir mano leliukas čia.. O koks fantastiškas išstūmimo jausmas, įsčių kvapas!.. gal, kad pirmąkart to nepatyriau, man būtent toji patirtis yra kažkas sunkiai nusakomo žodžiais - stiprybė, moters kūno galia, vienybė.. Ir negaliu patikėti, žiūriu, matau, esu tokia laiminga.. Klausiu kas, mergytė
. Mergytė, valio!!!! Slapčia tikėjausi mergytės, todėl esu kaip devintam danguje 
. Mažoji iškart verkia garsiai garsiai, gaunu ją į rankas, glaudžiu, raminu, bučiuoju, glostau.. Dar po kažkiek minučių užgimsta placenta, man ją parodo, kokia ji maža, graži, tikras gyvybės medis.. Akušeris apžiūri mane, tik keli maži įbrėžimai, man vėl sunku patikėti, kad būna taip . Beje, nuo atvažiavimo į ligoninę buvo praėję tik 15-20min! Tuomet mus palieka vienas (toks noras buvo mano gimdymo plane - žindymas iškart po gimimo, visi svėrimai po to). Džiaugiuos savo lėlyte nežinau, kiek ilgai, ateina seselė, paklausia gal noriu į dušą. Tuomet suprantu, kad nežinau, kur mano daiktai, hm. Matyt, liko emergency priėmime, kartu su telefonu. Ir pasidaro gaila, kad niekas nežino, jog jau gimė kūdikėlis, ir tuo pačiu smagu, tai tarsi mano paslaptis . Seselė duoda ligoninės vienkartinį chalatą, patikina, kad pasaugos mano mažylę. Einu savom kojom į dušą ir esu tokia tokia laiminga - ką tik pagimdžiau, neplyšau, einu pati, nieko neskauda, fantastika.. Būdama duše išgirstu balsus mano gimdymo kambaryje, skubu atgalios. Matau stovi labai labai pasimetęs Mb, žiauriai pasimetęs, nieko nesuprantančiom akim žiūri į mane, į mergytę . O buvo taip - atvažiavo jis į ligoninę, sako mano žmona gimdo, patikrina, sako negimdo, jau pagimdė. Mb sako - negali būti, ji turi gimdyti ilgai 
. Tada jį nuveda į gimdymo skyrių, sako - congratulations, you have baby girl (sveikinam, jums gimė mergytė)! Mb - čia ne mano mergytė, mano žmona negalėjo taip greitai pagimdyti . Bet, kai pamato mane, matau kapsinčias ašaras iš jo akių, ima kūdikėli ant rankų ir vis kalba man - kaip tu čia taip greitai, nesuprantu, kaip tu taip galėjai greitai, jau gimė, viskas, turim mergytę? Tuomet jau seselė paklausia ar gali pasverti bei apžiūrėti mažylę, 3750g, dičkė mergytė . Atveža arbatos, skrudintos duonos su uogiene, mažoji žinda, saulė šviečia, mes vieni.. Mb iškart sako - turim išrinkti vardą, tegul būna Barbora (šį vardą siūliau visąlaik, bet Mb vis prieš buvo, ne toks kažkoks jam atrodė), dabar jau reikalauja tiesiog - tegul būna Barbora. Dar kalbinu - gal palaukiam, gal koks kitas vardas ateis, bet ne, mūsų mergytė gauna Barborytės vardą 
. Po beveik 1.5val vienumos, ateina akušeris paklausti ar jau galim eiti į pogimdyvinę palatą. Man iki šiol nuostaba, nes juk pas mus toks konvejeris gimdymo namuose, matyt pasisekė man gimdyti tokią dieną, kuri virto viena gražiausių mano gyvenime.. Seselės vis juokės iš Mb tą dieną - sako savo vaikelio ir nepažinai , vis kartojo jam jo žodžius - its not my baby 
. Štai tokia paprasta mano gimdymo istorija, bet man ta diena buvo labai ypatinga, šviesi emocijomis, iki šiol kaip užtaisą laikau savyje patirtas nuotaikas, jausmus. Patyriau tokį gimdymą, apie kokį visąlaik svajojau ir tai užgydė likusias pirmojo gimdymo nuoskaudas, mintis. Išeidama iš ligoninės palikau atviruką akušerei Genie, kuri tikrai padėjo man, tarsi suteikė džiugų atspalvį visai gimdymo patirčiai.
Ir labai tikiuos, kad dar bent kartą patirsiu gimdymo džiaugsmą..
