.Pradžia lengva, kaip pirmojo nėštumo, su trupučiu pykinimo ir pietų miegu su vyresnėliu. Gaila, kad laikas lekia nepastebimai, nespėju džiaugtis didėjančiu pilvuku, o laikas tirpsta sukantis su sūneliu kasdienybėj.
Planuojama gimdymo data balandžio 27 diena, tą patvirtino 2 echoskopai, taip pat, kad laukiam broliuko. Tikėjausi, kad kaip ir su pirmagimiu, panešiosiu dienele ilgiau. Bet mažiukas neskubėjo. Vyresnėlis pas senelius pabūt kelias dienas išvažiavo, man nerimas kaip čia sūnelį išsiunčiau, o gimdyt nesiruošiu. Balandžio 28 naktį prasidėjo sąrėmiukai, nestiprūs, reguliarūs, bet greit ir praėjo, užmigau. Ryte nuvažiavau į VGN, vis tik po termino, norėjosi, kad toniukus paklausytų. Viskas gerai, gimdyt nesiruošiu, paruošiamieji...
Mažučiukai laukiam tavęs labai labai. Lovelė sutverta, namai sutvarkyti, mamytė pailsėjus ir kupina jėgų. Ateik...
Balandžio 30 vakarą jaučiu, kaip iš ilgesio vyresniąjam sūneliui ašaros pačios rieda, ryt juk motinos diena, o aš dar negimdau ir sūnaus šalia nėra, kokia čia šventė
. Balandis baigiasi, mažiuko mėnuo. Bet nuojauta kužda, kad gal vis tik rytoj laukia didelė staigmena...Išaušo gegužės 1-oji, tiksliau dar prietema, 4 ryto, nubudau nuo sąrėmio, visai nejuokingo, kaip prieš kelias naktis. Kartojasi kas 10 min, laukiu kol dažnės. Po pusvalandžio keliuosi, sunku išgulėti. Vaikštinėju žiūriu jau kas 5 min, ilgėja. Atsiklaupus iškentėt lengviausia. Svarstau žadint vyrą ar dar ne. Bandžiau dar aprašyt anūkėlio foto albumą, kurį sudėjau mamai motinos dienos proga. Įsijungiau internete sąrėmių skaičiuoklę, žiūriu vis dažniau lekiu atsiklaupti, nusigriebus sūnelio didįjį zuikį, įsikimbu, prakvėpuoju... Vis tik ta diena išaušo, jaučiu iki kaulų smegenų.
Apie 6 val. ryto žadinu vyrą, lendu į dušą. Padarau arbatos vyrui, sumuštinį, pačią jau pykina nuo skausmo, nieko nebesinori. Skubinu, nes negaliu susiruošt, sąrėmiai jau kas 4-3 min, ilgi ir skaudūs. Pamasažuoja nugarą, kažkiek padeda, skausmas lengviau ištveriamas. Atrodo pirmasis taip skaudžiai nebuvo, bet juk viskas taip greit pasimiršo.
Važiuojam į VGN, nebejuokinga, jaučiu kiekvieną nematomą duobelę kelyje. Įsikimbu kiek įmanoma, kvėpuoju, užsimerkiu, noriu greičiau nuvažiuoti. Gatvės tuščios, tylus ir ramus rytas. Mes skubam į pasimatymą...
Apie 7 val. ryto atvykstam į VGN, iš mano veido išraiškos turbūt aišku, kad jau nėr ko gaišti, nepildo nieko, nelaukiam apžiūros, veda į gimdyklą. 1 gimdykla, netokia graži, kaip gimdant pirmąjį sūnelį, bet koks skirtumas, juk mūsų stebuklas pakeliui, nusprendė padaryti staigmeną tėveliams tokią gražią dieną pasirinkęs.
Pajungia stebėti toniukus, oi kaip sunku gulėti, kvėpuoju, bandau atsipalaiduoti tarp sąrėmių. Apžiūri gydytoja 7 cm atsidarymas, kūdikėlis čia pat. Keičiasi gydytojų pamaina, išsiprašau, kad leistų atsikelti. Nueinu į wc, grįžtu, liepia gultis, nes per greitai įsistatinėja mažiukas. Apžiūri, kad jau jau greitai, nusprendžia nuleisti vandenis.
Viskas atrodo vyksta žaibišku greičiu. Kitas sąrėmis stumiam, stengiuosi klausyti ir nestumti kai negalima, bet nesuvaldoma jėga tarsi pati stumia kūdikėlį į šviesą. Truputį kerpa, senas randas ima plyšti, apsidraudžia. Antras sąrėmis, du stūmimai ir mažiukas gimsta- 8.34val. Palengvėjimas, neapsakomas džiaugsmas, gera...
Mūsų mažiukas atkeliavo, stebuklas...
Vyras nukerpa virkštelę, mažiuką padeda man ant krūtinės, pažindinamės. Alkanuolis susiranda krūtį, žinda, apsiusioja mamai pilvą, niekis juk tai puiku, organizmas funkcionuoja. 
Apžiūra, mažiukui kefalohematoma, dėl per greito gimimo ir blogo įsistatymo, laikys mus ilgiau ligoninėj, bet tai niekis svarbiausia mažiukui viskas gerai būtų. O gumbai vyrus puošia, sarbiausia stiprus ir tvirtas augtų. O gimė tikrai tvirtas mažiukas svoris 4130g, 55cm ūgis. Lengvesnis už broliuką 50g, o viskas taip panašu, net gimdymo pradžios laikas 4 ryto toks pat. Tik viskas dar greičiau. Pasirodo užfiksuotas atvykimo laikas dokumentuose 7.20 val. Neveltui vyras sakė bijojo, kad bevažiuojant gimdyt nepradėčiau.
Su nekantrumu laukiu susitikimo namučiuose su vyresniu sūneliu. Tikiu, kad mūsų laukia naujas įdomus gyvenimas jau keturiese, didelėj vyriškoj kompanijoj
Žinoma po kokių penkių metų reikės sesutės ieškotis, taip nusprendžiam su vyru dar gimdykloj, kol džiaugėmės buvimu trise.Pirmosios dienos namučiuose, ramu, gera, nėra panikos ir pasimetimo, kaip sulaukus pirmojo sūnelio. Atrodo viskas natūralu ir įprasta. Nuostabus laikas... Stengiuosi dažnesniu buvimu su vyresniuoju kompensuoti galimą jo nusivylimą, kad su broliuku dar negalima žaisti.
Esu laimingiausia turėdama tris vyrukus šalia
