Daiktai į ligoninę buvo sukrauti jau vasario pradžioje, bet tada dar nežinojau, kad jie taip ir gulės beveik mėnesį. Artėjant lemtingajai dienai, nejutau nei menkiausio požymio, kad prasideda gimdymas. Buvo žymiai sunkiau nei per pirmąjį nėštumą, nes pilvas daug didesnis, laisvų poilsio minučių mažiau, nes reikėjo rūpintis sūnumi. Kaip dabar pamenu, kokios šaltos, niūrios ir vėjuotos buvo dienos, o mes lauke rypuojam apledėtais takeliais, aš visa įsitempusi, žiūriu, kad vaikas neparvirstų ir pati pusiausvyrą stengiuosi išlaikyti. SMo vasarinukių gimdymo maratonas jau ėjo į pabaigą, o man mano pilvas rodėsi amžinai ir liks toks.
Termino dieną pradėjau po truputį sąrėmiauti ir jau nudžiugusi susimečiau paskutinius daiktus į ligoninę, bet sąrėmiai kaip staiga atsirado, taip ir nurimo. Tai tęsėsi beveik dvi savaites, tad įpratau nebekreipti dėmesio. Per reguliarų apsilankymą pas gydytoją, buvo nuspręsta siųsti mane į ligoninę ir paguldyti stebėjimui, o prireikus gimdymą skatinti, nes jau buvo praėjus gera savaitė kaip turėjau sūpuoti kūdikėlį.
Apie ligoninę tiesiog svajojau, nes norėjau pailsėti, sukaupti jėgų gimdymui bet ten buvo dar sunkiau tiesiog gulėti lovoj ir laukti. Per kelias dienas perskaičiau gal tris knygas, bet daugumą laiko galvodavau, kaip neteisinga, kad turiu du vaikus, bet nei su vienu negaliu matytis ir glausti prie savęs sūnelis namie, o mažylė (kad būtent mažylė tvirtai sužinojau būtent ligoninėje) užsispyrusi plūduriuoja pilvelyje ir nė nemano pasirodyti. Kadangi artėjo savaitgalis, buvo nuspręsta palaukti pirmadienio ir iki to laiko neprasidėjus gimdymui, jį skatinti. Glosčiau pilvelį ir mintyse prašiau dukrytės pačiai panorėti ateiti į susitikimą su manimi.
Turėjau dvi palatos likimo drauges, su kuriomis ir leidome ilgas laukimo valandas. Juokais pavydėdavome kitoms nėštukėms, kurias paguldydavo į laisvą lovą mūsų palatoje ir kurios po kelių valandų išeidavo gimdyti. MB vis pajuokaudavo, kad gal ir man reiktų atsigulti į tą lovą, gal padėtų
Šeštadienio popietę su MB sutarėm, kad rytoj jis atveš man pasimatyti sūnelį, nes abu buvom vienas kito nežmoniškai pasiilgę. Tačiau į pavakarę pajutau sąrėmius tiesa, kurį laiką galvojau, kad tai vis tie patys paruošiamieji signalai, tad nekreipiau dėmesio. Skausmui stiprėjant, pradėjau skaičiuoti intervalus ir pamačiau, kad sąrėmiai reguliarūs. Kantriai siūbavau klubais atsirėmusi į palangę, su palatos draugėmis atokvėpio minutėmis vis pajuokaudama, kas nukreipdavo mintis nuo skausmo. Jos mane ragino kreiptis į akušerę, bet aš vis delsiau, nes žinojau, kaip nesaldu kentėti pririštai prie aparatų, pripumpuotai skatinamųjų vaistų - tą patyriau per pirmąjį gimdymą.
Vakarinės apžiūros metu jau pasisakiau gydytojui, kad sąrėmiauju. Greitai buvau pasodinta ant kėdės, reziumė 4 cm, keliaujam į gimdyklą. Dar išsiprašiau keliolikos minučių nueiti į dušą, nes žinojau, kaip sunku po gimdymo savimi pasirūpinti. Paskambinau MB, nusiprausiau, susirinkau daiktus, atsisveikinau su savo likimo draugėmis ir nusileidau keliais aukštais žemiau, į gimdyklą.
Laikas bėgo labai greitai, o užsiėmusi skausmo beveik nejaučiau. Gimdykloje buvau 9 val. vakaro, tyliai sau linkėdama pagimdyti iki 3 val., kiekvienam likusiam centimetrui prisikirdama po valandą. Tačiau budinti gydytoja dar kartą mane apžiūrėjusi ir nuleidusi vandenis, pasakė, kad iki vidurnakčio supsiu savo vaikelį ant rankų. Patikėjau jos žodžiais ir buvau devintam danguj, nes mano nusistatytas gimdymo laikas sutrumpėjo perpus!
Netrukus pasirodė ir MB, tad likusios valandos pralėkė dar greičiau. Visai kitas skausmas, kai jauti natūralius sąrėmius, kai visą laiką judi, gali nukreipti savo mintis ir galvoti apie kitus dalykus, o ne apie tai, kaip tau skauda. Pajutau norą stangintis, akušerė pasakė, kad liko apie pusę centimetro ir pasiūlė dar nueiti iki tualeto. Negalėjau patikėti savo ausimis, bet paklusau ir MB lydima iš lėto nuėjau ir parėjau, vieną nemalonaus kvapo sąrėmį ištvėrusi ir atsirėmusi į tualeto duris
Grįžusi į gimdyklą keliavau ant gimdymo stalo ir praktiškai iškart turėjau stumti. Buvo be ketvirčio dvylika, tad akušerė ir MB ėmė lažintis, ar turėsim vaiką dar šiandien, ar tik rytoj. Kadangi nespėjau tinkamai susikaupti ir nusiteikti, pirmą sąrėmį, kaip ir per pirmą gimdymą, paleidau vėjais išpučiau viską per žandus ir vaikas nei kiek nepasistūmėjo į priekį. Pabarta akušerės, susitelkiau sunkiam darbui ir dar po trijų keturių sąrėmių išgirdau ir pamačiau savo mažytę dukrytę.
Elzytė, kaip meškutė pažadinta po žiemos snaudulio, atėjo į šį pasaulį 0.02 val., paskutinę žiemos dieną. Lengvai ir greitai, po ilgo laukimo nespėjus nė susivokti.
Kadangi kaip ir per pirmą gimdymą, placenta neatsidalijo, tik trumpai su ja pasisveikinau, išgirdau 3,8 kg ir 54 cm ir panirau į miego būseną, nes gavau narkozę. Pabudusi apsidairiau ir pamačiau, kad gimdykloje be personalo yra tik MB, o dukrytės nėra. Ji buvo išnešta, nes per apžiūrą pediatras pastebėjo kvėpavimo sutrikimų. Labai išsigandau, nors gydytojai ir ramino, kad greičiausiai nieko rimto, bet jei menkiausias įtarimas, kūdikis turi būti stebimas, tokia tvarka. Pediatras patarė ilsėtis ir jo nelaukti, nes jei ateis, vadinas, naujienos nekokios. Štai tau ir nuraminimas šviežiai gimdyvei
Palatoje, nors ir buvau išvargusi, niekaip negalėjau užmigti. Visą naktį kitos gimdyvės kūdikis rėkė, aš bandžiau jai padėti, bet iškart sunerimdavau išgirdusi bent menkiausią garsą už durų, galiausiai paryčiais trumpam užsnūdau.
Ryte mano dukrytė jau buvo su manim kvėpavimo sutrikimai nepasikartojo, greičiausiai keliaudama gimdymo takais įkvėpė ko nors iš nešvarios aplinkos, nes gimdoje turiu žaizdelę, o žvakutes prieš gimdymą buvau vartojus jau gan seniai prieš teorinę gimdymo datą. Dar kelias dienas buvo stebima ligoninėje ir galiausiai iškeliavome namo, kur verkiau iš laimės, glausdama prie savęs išsiilgusį sūnelį ir mažąją dukrytę. Aš jau dviejų vaikų mama!
Šiandien mano Elzytei metukai. Ji auga guvi, graži ir gera mergytė. Nuo pat gimimo nepaliauja šypsotis, gerai miega, puikiai valgo, mažai ožiuojasi, kasdien vis labiau bičiuliaujasi su broliuku. Kasdien žiūriu į abu savo stebuklus ir neatsistebiu, kaip man pasisekė, kad juos abu turiu, kiek daug iš jų gaunu, išmokstu ir kaip labai abu myliu.
