Palaipsniui nei iš šio, nei iš to apima jausmas, kad be proto noriu apkabinti sūnelį. Apsikabinti, susilieti, bučiuoti, nepaleisti. Tas jausmas net pirštų galiukus nutirpdo. Pasiduodu jam ir verkiu iš laimės, iš jausmų gilumo myluodama vaiką. Pajuntu, kad su kiekviena diena vis jautrėju ir glėbis gniaužiantis Mikelį vis spaudžiasi. Dėl visa ko pasidarau testą neigiamas. Lyg ir savotiškai nudžiungu. Nelabai suprantu kas su manimi darosi. Noriu dar vieno vaikelio, visuomet norėjau, bet labai baugina ta viduje netelpanti ir pro kraštus besiveržianti meilė pirmagimiui. Kadangi testas neigiamas, nurimstam, laukiam ciklo kuris po gimdymo dar vis neatsiradęs, žindau, glaudžiu ir skęstu artume kasdieną. Nebeuždavinėju klausimų kas darosi. Mėgaujuosi tuo, nardau toj jausmų jūroj ir atrodo net nebeišneriu įkvėpti.
Mano švelnumo euforiją nutraukia MB liga. Buitis užgula mano pečius visu sunkumu. Su nerimu, baime ir didžiuliu nuovargiu. Sukuos, bėgu, slaugau, auginu, bet šypsaus jiem abiem ir sau. Praslenka mėnuo ir tik pasirodžius šviesai ji vėl užgęsta. Šį kartą suserga Mikelis. Tas klastingas pavasaris, ritasi visos ligelės viena po kitos. Vakare griūnu į lovą išsibaigus, net pykina. Nurašau nuovargiui ir pergyvenimui. Šypsausi jau tik savo ligoniams, sau šypsotis jėgų neturiu...
Ateina Gegužis su savo žiedais, šiluma ir dangaus mėlyne. Mylimieji sveiksta, stiprėja, audros rimsta. Labai lėtai, po truputį ir atsargiai gyvenimas pradeda tekėti įprasta vaga. Atsiranda laiko pabūt su savo mintim. Keistai prisimenu, kad labai jau jautri uoslė ir senai jau. Pora perdėtai jautrių reakcijų, kurios šiaip nėra būdingos, į tarsi ir eilines gyvenimiškas situacijas priverčia dar labaiu susimąstyti. Sustojus pagalvoju, kad gi normalūs žmonės taip nesielgia. Su šia mintim ateina ir žinojimas. Nusišypsau. Ryt MB gimtadienis. Iš vakaro nusinešu į vonią spalvotą vokelį. Ryte vokutin pasislepia ir juostelė su dviem neįtikėtinai ryškiais brūkšniukais.
Laimė, džiaugsmas ir ramybė. Gera....... ojėj kaip gera mažyti, kad tu ateini... Netilpdama savy paskambinu savo gydytojai, pasidžiaugiam, paplepam ir nutariam jog gi pati pradžia nėr ko skubėt, sutariam susitikt po 2 savaičių. Tylim, džiaugiamės, auginam, laukiam...
Uždėjus ranką ant pilvo gydytoja tik ištaria o jūs dideli jau , spėju tik pagalvot kokie jau čia dideli galim būt tą 5 ar 6 savaitę. Ir gerai, kad gulėjau, nes jos žodžiai 16 savaičių ir 2 dienos būtų išmušę pagrindą iš po kojų. Gimdymo data Lapkričio 23, pasakau , kad tai Mikelio gimtadienis. Abi viena kitai nusišypsom, taip .... jie geriau už mus žino kada.
Atėjus vakarui ir aprimus aistrom grįžtu mintim atgal. Štai iš kur meilės vandenynas. Tai tu mažyti ta beribė jausmų gelmė. Verkiu iš laimės, meldžiuosi ir dėkoju Dievui už viską. Kad mažytis ateina, kad tyliai išlaukė kol turėsiu jėgų sužinoti, kad padovanojo tėtei pačia grąžiausią gimtadienio dovaną. 1000 kartų atsiprašinėju mažylio už savo pavasarines mintis, kad kaip gerai kad nesilaukiu, kad nesupratau, kad tylėjau, kad neišgirdau jo tylaus šnibždėjimo. Po savaitės pajuntu judesius. Juokinga, dar truputis ir galėjau smarkiai išsigąsti. Su mintim apie nėštumą po truputį apsiprantu. Kartais pykteliu kad kaip čia man, kuri su didžiausiu malonumu nešiotų vaikelį kaip dramblio patelė 24 mėnesius va taip gavos. Praradau 4 mėnesius euforijos. Nu bet ką padarysi, mažytis turi savo kelią. Nutariu kad už tai likę 6 mėnesėliai turi būti nuostabūs...
Vasara karštoji teka tingiai. Gulinėjam po pušim pajury, po obelim sodyboj ir stebm plaukiančius debesis. Kaip gera mažyti, kad ateini.....
Atslinkus rudeniui pajuntu ir sunkumą. Kol aprengiu Mikelį nuvargstu ir niekur nebenoriu eiti. Ilsiuosi, gaudau orą, keista save tokią matyti. Baseinas gelbėja, panyru ir jaučiu kaip vanduo mus glosto. Mažyti.... gera.....Lėtėju aš lėtėja ir gamta aplinkui. Tyliai klausau vidaus, klausau vaikelio. Linguojam kartu, lopšines dainuoju jau dviem vaikučiam. Tik tas keistas jausmas. Iš pradžių tik silpnas ilgesys. Pasiilgstu Miko net per tas 2 valandas, kai miega pietų miegelio. Paskui negaliu nustot bučiavus jam nubudus. Pradeda jo trūkti vos tik jam išbėgus iš kambario. Toks drąskantis ir kartu svaiginantis ilgesys net laikant apsikabinus. Nesuprantu....
Mikelis užgimė 2 savaitėm anksčiau. Todėl šį kartą apdairiai viską nutariu nuveikti gerokai prieš terminą. Kad likus mėnesiui galėčiau jau tik laukti, tik dainuoti, tik mylėti. Jausmai vėl įsisiūbuoja, vėl iš meilės Mikeliui tirpsta pirštai. Vėliau ir visas kūnas. Per tuos planus pasilikti laisvą mėnesį į vieną savaitę prisigrūda krūva reikalų. Tvarkausi , lėtai sukuosi ir grįžus niekaip negaliu nustot bučiavus vaiko. Tai svaigina ir tuo pačiu gązdina. Nesuprantu kas darosi. Tik išėjus iš namų jaučiu, kad iš ilgesio pradeda linkti kojos. Iš noro apkabinti ima trūkti oro. Ketvirtadienį nueinam į operą. Gražu, švelnu, plaukiu su garsais. Ašaroju nuo siužeto ir nuo savo vidinės būsenos. Ramu, tik noriu pas vaikutį. Ir kaip tyčia antram veiksme scenoje atsiranda lėlė, trimėčio vaiko lėlė, tiesianti rankytes į mamą.... besidžiaugianti, rankutėm apsikabinanti kaklą... nieko nebematau. Jaučiu tik kaip veržiasi vandenynas. Raudu, nebevaldau. Tarsi kas degintu viduje. Jaučiu kad už viską labiau norėčiau bėgti prie savo vaikelio. Apsikabinti ir nepaleisti, laikyti, laikyti tą visą likusį mėnesį. Be reikalų, be trukdymų. Mudu. Kol galim...
Bijau kas ir kaip bus gimus mažyliui, kaip reikės myluot abu iškarto? Bijau galvot. Todėl tiesiog sėdžiu su Mikiu, žiūrim viens į kitą ir šypsomės. Apsikabinam. Ilgesys smaugia net būnant šalia. Nesuprantu.....Svaigina, gera, kažkas mane neša. Dar mėnesis. Paguldau, pabučiuoju, pagalvoju kaip mėnesį lauksim mažyčio kartu.
Tą vakarą vandenynas buvo nurimęs.....
II GIMTIS
Šeštadienis 02:15. Nubundu. Žinau kas tai -teka vandenys. Tegaliu tyliai išlementi ...ne, ne...Ne. Dieve, anksti dar, Mažyti, kur gi tu skubi. Nedabar.... Bet vanduo bėga ir bėga ..... Dabar.
Stoviu vidury vonios, nežinau ką daryti, jaučiu, kad gyvenime nebuvau taip pasimetus ir taip netikėtai užklupta. Gyvenime nebuvau taip nepasiruošus. Galvoje minčių chaosas. Kaip mažas vaikas tyliai ištariu tai ką dabar daryti?? Gydytojos nėra Lietuvoje, Kaunas be 37 savaičių nepriima. Dieve, net nebuvau pagalvojus apie tokią situaciją. Taip puikiai žinojau kur su kuo ir kaip noriu pasitikti mažyti. O dabar.....
Pasižadinu tėvelį supratus, kad negaliu susidoroti su pasimetimu. Jis prie reikalo prieina vyriškai.
-daktarės nėra?
-nėra
-kur nori važiuoti?
-į Kauną
- kas trugdo?
- man regis nepriims su 36 savaitėm
- skambinai?
- ne
- tai paskambink, paklausk.
Skambinu, nupasakoju kas ir kaip, pasišnekam apie pirmą gimdymą apie abu nėštumus ir , o džiaugsme, mane priima. Tik padėjus ragelį ir po truputį rimstant suprantu, kaip stipriai nenorėjau važiuot į jokius konvejerinius gimdymo namus. Sąrėmių nėra, lėtai kraunuos tašę, lėtai geriam arbatą. MB išvažiuoja močiutės, aš griūnu pasnausti. Ankstus šeštadienio rytas, autostrada tuštutėlė. Pakikenam, kad vieną kart jau taip buvo, ramiai, be skubėjimo, važiuojm sau į gimtadienį. Bangelės ridinėjasi silpnutės, apsiprantam su mintim, kad šiandien. KGN pasiekiam 7:30, gera čia, tuščia ramu ir gera. Nesuprantu kas mane ten traukia, kai įžengi pro duris užplūsta jausmas tarsi grįžus namo po ilgos kelionės. Geras jausmas. MB sako kad čia todėl , kad aš pati ten gimiau..... gal...
Diena slenka lėtai snaudžiant. Visi suprantam, kad laikas mūsų sąjungininkas, todėl tiesiog laukiam. Gulint bangelės visai nurimsta, pajudėjus atsiranda. Hm, paruošiamieji. Šneku su mažyčiu, ilsiuosi ir mėginu pamiegot.
Po vandenų nutekėjimo praeina 12 valandų , pakalbam jog kokiam Antakalny jau būtume seniai pagimdę. Ir tada pati nusigąstu tos savo minties. Tiksliau išsigąstu, kad čia nieks nesugalvotų skatinti. Susirandu akušere užpilu klausimais, ji užtikrina, kad jei esam nusiteikę laukt lauks ir jos, o be to vaikelis per mažytis oksitocinui. Jėėėėėėėėėėėėėė................ laukiam.
Trepsiu po palatą, po koridorių, lendu po dušu, vėl trepsiu, lėtai šoku. Bangelės nestiprėja. Laukiam. Drasinu mažyti, meldžiuos ir toliau linguoju. Temsta. Randu laiptus koridoriaus gale. Patrepsiu jais. Jaučiu kaip šiluma užlieja nugarą, lėtai, po truputį. O taip, štai ir prasideda. Mažyti, nebijok tik...
Apžiūra 4 cm, kaklelis kietas, pasiruošęs dar mėnesiuką neatsiverinėti. Apsikabinu kamuolį, užsimerkiu, vakarėja. Supuos, šypsaus. Prasideda. Po geros valandos paleidžiu kamuolį apsikabinu vyrą. Greitai čia viskas šį kartą. Nyru į vonią. Šilta ir gera. Sąrėmiai stiprėja neįtikėtinu greičiu. Nelabai spėju prisitaikyti. Noriu atitrūkti ir pasinerti užsimerkus į lėtas skausmo bangas. Atrodo taip lengviau, bet nespėju, per greitai.
Sąrėmis. Akušerė sunerimsta ir sušunka gimdom. Dar pagalvoju kas gimdo?. Žiojuos jai, betraukiančiai mane iš vonios sakyt, bet žodžius nusineša sąrėmis. Atbėga gydytoja, sąrėmis ir negimdom. 5 cm tik. Cha. Žiojaus vėl kažką jiem pasakyt, bet ir šį kartą viską nusineša banga.
Vanduo. Noriu tylos, jaučiu kaip noriu pasilikti tyloje su mažyliu. Jis veržiasi, taip stipriai veržiasi mažutis, o vartai kaip sulėtintam kine. Jaučiu kaip kažkas artinas, noriu į tai panirti.
Tuo metu akušerė pradeda įkalbinėti nošpai. Sako padės kakleliui vertis ir t.t. ir pan.
Dieve mano, nekalbinkit manęs, nežadinkit, noriu tylos...
O ji vis tarška. Nutirpusia burna tyliai ištariu taip. Ji nutyla. Bet vis tiek jaučiuos kaip pažadinta prieš pat užmingant.
Kėdė. Ta siaubingai nepatogi kėdė. Sąrėmis. Nugirstu 10 cm. Taip jaučiu, kad jau..Mažyti jau dabar greitai. Stanga.... ir .... sustojęs laikas. Tas baisus nestumk dabar truko tiek , kad spėjau pagalvot , o kas jei čia ta 1 valandos pauzė prieš stangas? Mano mintis nubloškia stanga. Štai jis. Skubėtojas, su du kart apsivijusiu šalikėliu. Mažytis....
III TIKĖJIMAS
Vaikelio nepadėjo ant krūtinės nei akimirkai, tik susisupo į kaldrytę ir iškart į inkubatorių , po dviejų valandų dar man tebegulint gimdykloje, dėl kvėpavimo nepakankamumo buvo iškviestas reanimobilis iš Kauno klinikų. Nuo tos minutės viską pamenu lyg per rūką. Siaubinga naktis vienoje ligoninėje, žinant kad vaikelis kažkur kitam miesto gale reanimacijoj. Rytas atnešęs skaidresnių nuotaikų ir supratimą , kad esu pilna jėgų kraustytis į klinikas arčiau vaikelio , taip atsisakant bet kokios slaugos pačiai sau. Grynam ore užplūdęs silpnumas ir ramus gumulėlis stikliniam namelyje. Padrasinantys daktarų žodžiai , susitvarkę plaučiukai, puikūs tyrimų rezultatai. Tik akyse mažėjantis pienelio kiekis. Naktis vėl maldoje ir net nesudrėkę stimuliuojami speneliai. Klaikus tuštumos jausmas.. kai šalia nėra vaiko su kuriuo pastaruosius 2 metus buvau 24val per parą, kai nebėra spurdančio ir tiek šypsenų kėlusio pilvelio ir kai nėra ir kūdikėlio. Tai net ne vienatvė, tai TUŠTUMA, be galo ir be krašto ir atrodo niekada nesibaigsianti. Niekada nemaniau kad ta plona stiklo siena gali būti tokia neįveikiama. Kad vaikelis gali atrodyti tarsi kažkieno kito. Nuo siaubo pagalvojus ką turėjo jausti mažylis net silpna darydavosi. Dorai net nepamenu kiek tas vakumas tesėsi. Bet mylinčių žmonių mintys ir žodžiai, nenutrūkstama malda ir tikėjimas vieną dieną sustabdė tą besisukantį pilką ratą iš kurio atrodė nu niekad neištrūksiu. Po lašelį po lašelį pradėjau nešti vaikeliui savo pienuką, jo pradėjo daugėti su kievienu maitinimu. iš pradžių 1ml, paskui 3ml, paskui 5ml kurie man tuo momentu atrodė kaip sklidinas kibiras
Mažyčiui nustojo duoti mišinį, kurį jis visą išvemdavo net ir po 3 val. Maitinom tik tais keliais mililitrais kuriuos turėjau ir gliukozės lašeline. Kitą rytą pasiprašiau kengūros. Nenoriai ir su abejone bet davė. Ir nieks nesitikėjo, manė, neišnešiotukas gulės sau ramiai tik prisiglaudęs, o jis pipiras tvirtai rankutėm pasirėmęs vienu šuoliu tiesiu taikymu ir pražiota plačiai burnyte ant krūties tą naktį verkiau verkiau nesustodama, bet jau iš laimės.Ir miegot negalėjau nei nuo emocijų, nei nuo sprogstančių nuo pieno krutų skausmo. Po 12dienų mes gryžom namo. Jaučiu kad reikės nemaža laiko mintim susidėlioti. Vaikelio atneštą informaciją suprasti ir priimti. Tikiu kad visa Dievas mum duoda neveltui. Tikiu ...
