Pro šerkšno rūbą - Gimdymo istorijos

Jau trečia diena Klaipėdą dabina šerkšnas. Negaliu į jį žvelgdama neprisiminti poros metų senumo įvykių, susisupusių mano atmintyje į dar nuostabesnio šerkšno rūbą... Tad kol pagrindinis tų įvykių kaltininkas su broliais ramiai miega bandysiu jums viską papasakoti.

Visada svajojau apie pametinukus, tad gimus pirmajam "netyčiukui" jam broliuką ar sesutę jau planavome. Bet bėgo mėnesiai, o gandrai vis skrido pro šalį... Nesulaukę mažiuko daugiau nei metus kreipėmės į medikus. Aš nusiteikiau ilgiems tyrimams ir gydymui (dar iki pirmo gimdymo turėjau pastojimą apsunkinančių problemų), todėl grįžau prie laikinai atidėtų darbų, ėmiau judinti karjeros reikalus.

Gražų ir ilgą gegužės savaitgalį, kai Lietuvoje vyko referendumas dėl stojimo į ES, vyro bendradarbiai suorganizavo 3 dienų pikniką nuošalioje poilsiavietėje prie Nemuno. Per rūpesčius kažkaip buvo užmiršta nusipirkti geriamo vandens, tad turimus 10l skyrėme vaikams, o patys tris dienas visą maistą užgerinėjome vynu, šampanu, brendžiu, degtine... Kai grįžus ėmė pykinti, labai nenustebau - neesu iš tų, kurie pakelia didelius alkoholio kiekius. Bet kai pykinimo nepavyko sustabdyti 3 paras, susimąsčiau, kad jis man kažką primena. Ir kitą rytą rankose laikiau teigiamą nėštumo testą. Nebežinojau, ar čia džiaugtis, nes vėl teko perplanuoti tik ką suplanuotus artimiausius metus, stabdyti nė dorai įsibėgėti nespėjusius darbus... Pasiskaičiavusi gimdymo datą nudžiugau - mažylis turėjo gimti kaip tik per mano 30-mečio jubiliejų. Vyrui gimtadienio proga padovanojusi pirmagimį sūnų net nesuabejojau, kad savo gimtadieniui turiu gauti dukrelę.

Nėštumo pradžia buvo komplikuota, grėsė persileidimas. Bet aš negalėjau gulinėti lovoje, tad vėžlio žingsniuku judėjau tvarkydama savo darbinius reikaliukus. Praėjus persileidimo grėsmei mėgavausi puikiomis vasaros atostogomis: su dvimečiu sūneliu kopėme į aukščiausias Žemaitijos kalvas, automobiliu išmaišėme kaimyninę Kurzemę. Energija per kraštus liejosi ir rudenį. Kelis kartus per savaitę lepinausi baseine, darbo reikalais ir savo malonumui kasdien pražingsniuodavau apie 10km, o tikrų atostogų išėjau jau po Naujųjų, iki gimdymo likus vos kelioms savaitėms.

Į echoskopiją nėštumo viduryje ėjome trise. Vyras,nei karto nematęs vyresnėlio echoskopijos (vis darbai trukdė), šįkart nusprendė sudalyvauti, tad teko vestis ir 2m.4mėn. sūnelį, kurio tiesiog nebuvo kur palikti. Simonas jau kokią savaitę buvo pripažinęs lėliuką pilve, tai tik papasakojau, kad tą lėliuką rodys per tokį televizorių ir kad mamai neskaudės. Pradžioj Simukas buvo tylus, bet kai gydytoja parodė lėliuko veiduką, akytes, tai Simonas ėmė traukti iš kišenių ir rodyti lėliukui savo mašinėles, o poto: "Čia tėvelis, čia mama, čia Simas." Žodžiu, gali susipažinti. Na, o pabaigoj lauke didžiausias įspūdis: lėliukas iškėlė rankytę ir išskleidė pirštukus - "Pamojavo!", kaip ilgai visiems pasakojo Simonas. Aš, žinoma, pasmalsavau dėl lyties ir gydytoja, nors ir netvirtai, pažadėjo dukrytę. Tiesa, Simonas nuo pat tos akimirkos ėmė protestuoti - aiškinti, kad bus brolis. Nors pats dar skirtumo tarp brolio ir sesutės nelabai suprato. Po kelis mėnesius trūkusio mūsų įtikinėjimo, kad gali būti ir sesutė, vaikinas būdamas geros nuotaikos nusileisdavo: "Gerai, bus brolis IR sesutė".

Nors paskutinius porą nėštumo mėnesių manę gasdino priešlaikiniu gimdymu, sūnelis gimė pernešiotas.Dabar juokaujame, kad vargšeliui labai sunku buvo mudviejų su vyru prašymus suderinti renkantis gimimo dieną: gražus snieguotas savaitgalis (bet prieš tai ir aš norėjau žiemiškais orais pasidžiaugti), pageidautina ne sekmadienio rytas (baseino laikas!), gerai būtų leisti mamai 30-ąjį gimtadienį namie atšvęsti, na, ir iki sausio 25-osios vakaro suspėti, nes tą vakarą vyras savaitėlei į komandiruotę turėjo išvykti. Aš, tiesa, dar norėjau, kad gimtų ne naktį, bet, matyt, šis noras jau nebebuvo suderinamas su kitais...

Taigi vyrutis į pasaulį ėmė belstis sausio 23-osios vakarą man bebaigiant puošti savo gimtadienio tortą. Teko prašyti mažylio, kad dar porą dienelių palūkėtų, nes 24-osios vakarą laukiau svečių ir torto su visais norėjau ragauti namuose. Mažylis klusniai išklausė šį prašymą, o aš paskutiniąją naktelę puikiai išmiegojau.

Sausio 24-oji išaušo speiguota. Šaltis spustelėjo gerokai žemiau -10 laipsnių. O medžius, krūmus, iš po sniego kyšančius žolių stiebus ir net elektros laidus bei automobilių antenas padabino kelių centimetrų storio šerkšnas. Tokio šerkšno aš dar gyvenime nebuvau mačius! Už lango ošiantys parko medžiai atrodė lyg iš sapno ar dailininko ranka piešto atviruko. Vyras, šiaip jau ne itin sentimentalus, ir tai tądien šerkšnui įamžinti griebėsi kameros.

O sutemus smagiai vakarojau artimiausių žmonių kompanijoje. Valgėm tortą, vyras matavosi mažiukui dovanų atvežtą nešynę, sesė su pussesere planavo kitą rytą važiuoti į "Maksimą" pirkti būsimai "lėlytei" suknyčių (mat nesusipratusi mamka nepasiruošė nei vienos), aš skaičiau draugų jubiliejinius linkėjimus "lengvo gimdymo ir sveikos gražios dukrytės", o mažius pilve buvo ramut ramutėlis... 23val. išlydėjom svečius, susitvarkėme. Lovoje atsiduriau jau po vidurnakčio. Deja, miegoti ilgai neteko - po valandos prabudau nuo stipraus pilvo skausmo. Tualete pasitvirtino pirma mintis - paleisti viduriai. Vos spėjus išeiti iš tualeto skausmas pasikartojo ir pargynė atgal. Trečiasis skausmo priepuolis lovoje visgi įtikino, kad čia ne tik viduriai. Skausmai kartojosi tvarkingai kas 5 minutes. Teko versti iš lovytės palaimingai miegantį brangiausiąjį, nes pirmojo gimdymo patirtis (4val. nuo pirmo sąrėmio) vertė paskubėti. Kol vyras krapštėsi akeles, rengėsi ir šildė mašiną, dar spėjau įlisti po dušu ir užsipilti termosą arbatos. Duodu kelis nurodymus pasimetusiai mamai, pabučiuoju miegantį dičkį ir nešu nerimstantį pilvelį į šaltį. Lauke net -18. (Šalčiausia tos žiemos naktis Klaipėdoje.)

Važiuodami bandome aptarti ateinančio vaikelio vardus. Berniukui turime puikų abiem priimtiną vardą - Jokūbas. O va dėl mergaitės vis dar ginčijamės. Paskambinus į gimdymo namų duris išlenda apsimiegojęs veidas ir nuskamba tradicinis, ne vieną turbūt prajuokinęs klausimas: "Ko atvažiavote?" Šypsodamasi rodau po kailiniais nebepaslepiamą savo pilvuką: "Lėlytę atvežėm." Priimamajame bepildant popierius nubėga vandenys, o sąrėmiai vis dažnėja. Prieš nuvedant į gimdyklą dar paguldo užrašyti vaiko širdies tonus. Taip gera klausyti ritmiško "arkliukų kaukšėjimo", tik kas 3 minutes pašokanti skausmo kreivė primena, kad netrukus laukia šių nuostabių 9 mėnesių kulminacija.

Gauname mažulytę gimdyklą ("Bus šilčiau" šypsosi akušerė Rolanda), susipažįstame su gimdymą priimsiančia gydytoja Dargiene. Po apžiūros (atsidarymas jau visi 8cm!) išsakome savo pageidavimus dėl gimdymo ir valandėlei liekame vieni. Akušerės patarimu sąrėmių metu aš šokinėju ant kamuolio, vyras bando masažuoti man nugarą, o aprimus skausmui padedu galvą ant pagalvės, žvelgiu į naktį pro langą ir negaliu atsigrožėti vis dar fantastiškai apšerkšnijusiu mišku... Ramus laukimas, net nelabai ir norisi, kad jis užsibaigtų. Kaip tai buvo gera lyginant su erzeliu "Tik dar negimdykit" belaukiant Simono (į gimdyklą pakliuvau jau pilnai atsidariusiu gimdos kakleliu)...

Tačiau artėjant 4val. skausmas jau darosi ištisinis, pradedu nebeskirti kur sąrėmis, o kur ne ir netrukus pajuntu norą stumti. Kviečiam medikes, gydytoja guldo mane ant stalo, patvirtina pilną atsidarymą ir uždėjusi rankas ant pilvo sako, kada turiu stumti, o kada ilsėtis. Vienas sąrėmis, antras, trečias ir 4.05val. mažutė gimdykla prisipildo kūdikio klyksmo. Visi šypsomės, vyras guldo mažulį man ant krūtinės, o akušerė sako: "Sveikiname, sūnus!". "Išsvajotas brolis", šmėsteli pirma mintis, mat vos prieš kelias valandas nakčiai guldomas vyresnėlis teiravosi pilvuko: "Broli, ar Tu rytoj pas mus ateisi? Gerai, lauksiu." O vyro akyse pamatau didelį nusivilimą. Jis nukerpa virkštelę, daro pirmas fotografijas, stebi svarstykles rodančias 4080g, nešioja suvystytą mūsų stebuklėlį, bet šypsena dingusi ir akys tikrai neblizga.

Kai akušerė baigia sukabinti paskutinius įtrūkimus gimdyklą užpildo keistas šniokštimas. Netrukus sužinome, kad kažkur šalia trūko vamzdis ir visas personalas puola gelbėtis nuo potvynio. Mes liekame trise ir tik retkarčiais kas nors prabėgdamas pro šalį įkiša nosį pažiūrėti kaip mes jaučiamės. O jaučiamės mudu su mažyliu puikiai. Klausiu nosį nukabinusio vyro, negi jis taip norėjo mergytės. Juk visada tvirtino, kad jam tas pats, kas gims. "Ne tai, kad norėjau... Aš buvau įsitikinęs, kad bus mergytė..." Ir tuoj priduria: "Bet trečia tai tikrai bus mergaitė!" Kvatojuosi net iki ašarų...

Bet čia linksmybės nesibaigia. Dienai išaušus imu pranešinėti vakarykščiams svečiams, kad jau turim mažąjį vyruką, ir negaliu sulaikyti juoko, kai tie iš miegų nelabai suprasdami klausinėja: "Kaip turit? Kaip vyruką?". O po kelių valandų mane pralinksmino ir vyresnėlis Simonukas. Pamatęs brolį smalsiai jį apžiūrėjo, pasidžiaugė, po to apsidairė po palatą ir: "O kur sesutė?" Tada, pamenu, pagalvojau, kad gandrai ir vėl mus aplankys kur kas anksčiau, nei planuojame...

Išlydėjusi pirmuosius lankytojus sūpavau nerimstantį sūnelį, rodžiau vis dar šerkšnan įsisupusį mišką ir pasakojau, kaip jo gimimo dieną ant kito šono savo žiemos guolyje verčiasi barsukas...

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis