
Laukėme Kalėdinio Stebuklo. Neįprastoj aplinkoj, neįprastoj šaly, penktą vaikutį. Vietini gydytojai gąsdino, kad kadangi jau penktas- didelė nukraujavimo rizika, vis negalėjom apsispręsti dėl tinkamos/patogiausios/palankiausios kūdikiui ir mamai gimdymo vietos, gydytojos, akušerių. Blaškiausi tarp galimybės gimdyti namuose (bet labai brangiai, plius gan sunku nuvažiuoti ligoninėn), gimdymo centro (nemokamai, bet iki rimtesnės ligoninės - ne pats geriausias kelias, toloka, plius - patys gimdymo namai blogam rajone), arba geresnėse ligoninėje, kur deja priežiūra ir gimdymo vedimas beveik kaip sovėtmečiais.
Vakaras, prieškalėdnė nuotaika. Važiuojam į kalėdinį koncertą, organizuojama vietinės tarptautinės mokyklos. Tamsus kiemas, ant egzotinių žalių augalų - daugybė spalvotų žiebtuvėlių, ant apšviestos scenos - kalėdinė programa, giesmių giedojimas kartu - gražu ir ramu.. pagalvoju, kad visai graži naktis naujos gyvybės gimimui

Paskutiniu metu naktimis visada blogai miegojau. Pilvas švelniai saremavo, tačiau apie trečią val nakties visada aprimdavo. Šį kartą skausmai buvo kitokie - ne tokie tingus, lieti - bet aštresni, tikslesni... negalėjau atsikelti iš lovos, nes šalia miegojo mano gražuolė, kuri turbūt kažką pajutus, labai stipriai įsikibo į manę ir net į tualetą naktį ejo kartu... kai užeidavo skausmas, bandžiau įsivaizduoti, kad tai yra gimdos kaklelis, kuris atsiveria kaip gėlės žiedas, stengiausi jam atsipalaiduoti, kad geriau atsiverstų... iš ryto iškrito dar vienas kamščio gabaliukas, po pusryčių užmigau... labai saldžiai, be skausmų, galėjau atsipalaiduoti.. iki dvyliktos. Labai įdomiai - apie dvylikta vaikai ir vyras jau nebeleido miegoti, atėjo kažko klausinėt... kol gulėjau tyliai atsipalaidavus - nieko neskaudėjo, bet net pradedant kalbėt - skausmai grįždavo... Atsikėliau, ir sekantį valandą - dvi skiriau tašės pertvarkymui, daikčiukų, drabužėlių, įklotų, nešynės dėliojumui...
Saremiai ėjo toliau, pagalvojau, kad geriausia - sulaukti namų tvarkytojos, kuri ateina apie ketvirtą, palikti vaikus su ja ir nuvažiuoti pasitikrinti. Jeigu gimdau - paprašyti ją nuvesti vaikus pas kaimynus, kurie pažadėjo juos prižiurėt kol busime ligoninėje. Tačiau.. nusprendžiau palįsti po dušu, numalšinti skausmą, išplauti galvą. Gan ilgai sedėjau šiltam vandeny, pilau vandenį ant pilvo... kai išlipau iš vandens, staigiai pajutau, kad saremiai sustiprėjo ir pasidarė dažnesni. Jau buvo labai sunku iškęsti tyliai, o namai pilni vaikų ir labai aidus - aš antram aukšte visada žinau, ką jie veikia pirmam... Stengiosi apsirengti tarp saremių, per saremius pakimbu ant rankšluosčio ir jau šaukių/dainuoju į jį, kad ne taip girdėtusi... Apsirengiu, pasiruošiu važiuoti. Bet jaučiu, kad niekur nevažiuosiu, nes nebegaliu paeiti dėl skausmo... įsivaizduoju save važiuojant mažiuku taksi per purviną kelią, pusvalandį ir man darosi blogą... gal vaikutis jau ateina, gal nebespėju... vyras mato, kad nekas, pamaitina vaikus ir nuveda juos pas kaimynus pats. Įlindau atgal į vonią, tikiosi taip bus lengviau, nes jau tikrai labai blogai... pilu karštą vandenį sau ant nugaros, pilvo, taip lengviau... tačiau jaučiu, kad išpyliau per daug vandens - sakau vyrui įjungti pompą (pas mus vanduo yra apačioje spec rezervuare, ją atveža ir įpyla ten dėdė su savo mašina, o mes spec pompa turime jį įkelti į baką ant stogo, kad jis tekėtu į čiaupus




Suprantu, kad vis gi turiu važiuoti į ligoninę - gimdymas užsitęsia, neįprastai skausmingas, jau aidu per visą namą, jau turbūt visas rajonas žino, kad gimdau


Mes prieimo skyriuje. Liepia atsigulti, kažkeno rankos beceremoniškai numauna kelnes, mane guldo ant lovos, atidarymas - penki cm - žinoma tikėjausi daugiau... mane aprengia ligoninės drabužiais - kimono tipo marškinais ir rišamu sijonėliu





Vienu metu nusprendžiu kad pakankamai pagulėjau pagal gydytojos reikalavimą. Atsiklaupiu ant kelių. Užeina saremis - jo metu stipriai stipriai apkabinu savo pagalbininkę. Tai padeda. Pasakau jai tyliai - dabar tikrai stumsiu.. Vietinė akušėrė juokiasi, kad apkabinu Ali, sako, jeigu noriu remtis - galiu atsiremti į lovos galvos atramą. Atriežiu, kad noriu apkabintį būtent Alį - gyvą žmogų... Per kitą saremį stovint ant kelių atsilenkiu atgal ir jau stumiu. Ligoninės akušėrė nori, kad atsigulčiau, kad ji mane patikrintų (pagal viską kai yra pilnas atsidarymas, moteris yra vedama į gimdyklą, kur ji atsigula ant gimdymo stalo ir gimdo ten). Tačiau atriežiu, kad gali patikrinti ir man klupiant. (žinau, kad esu bjauri, bet čia aš geriau žinau, kas geriau mums su mažyliu






Po trumpos maldos Ali mus palieka. Greitai išeina draugės. Vyras užmiega. Liekam dviese. Galvoju... Niekada nemačiau tiek kraujo iš karto po kūdikio gimimo. Placenta gimė beveik iš kart... Niekada taip stipriai nestumiau... Greičiausiai placenta atsidalino dar kai mažylis buvo pilvuke ir dėl to jaučiau, kad turiu stumti kaip žverys...dėl to susikaupė kraujai... dėl to jis gimė, iškrito kaip kulka, violėtinis, bet GYVAS. Pagalvojau, kas būtų, jei būčiau paklausus akušėrės kai ji prašė atsigulti patikrinimui... Atsigulti stumimui... Arba po patikrinimo būtų vedę mane į gimdyklą - viskas vyko žaibiškai, per dvydešimt minučių, gal greičiau.. būtumem praradę laiką ir gal būt aukselis nespėtų gimti... Esu lengvam šoke. Supuoju savo mažylį, bučiuoju ir dėkuoju Dievui už naują gyvybę.
